| Naujausi | Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | Specialiosios rubrikos | +Projektai |  etaplius TV |
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena, kad 2019 m. gegužės 15 dieną minime Tarptautinę šeimos dieną. Rūpestis vaiko saugumu – ne tik valstybės, bet ir kiekvieno suaugusiojo pareiga. Tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti teisės aktai, daug kalbama viešojoje erdvėje ir raginama, pastebėjus bet kokio pobūdžio smurtą, apginti vaiką ir pasirūpinti, kad jis patektų į saugią aplinką.
Mūsų visuomenė dar tik mokoma būti budria vaiko smurto atžvilgiu, nes daugelis dar mano, kad „vaikas – silpnas, mažas, snarglius, vargšas, priklausomas – jis dar tik bus pilietis (kažkada užaugs, balsuos, gins tėvynę, o dabar problema, kuria nuolat reikia rūpintis). Dabar ir jo nuomonė nesvarbi, nes jis ne rinkėjas, va kai paaugs – tada...“ (J. Korczak). Prieš šimtmetį žymaus lenkų rašytojo ir gydytojo Janusz Korczak pateiktas vaiko paveikslas labai dažnai matomas ir mūsų visuomenėje: neoficialioje aplinkoje, institucijų užkulisiuose, kai kalbama apie vaiko teises ar rūpestį vaiku bei jį supančią aplinką.
Atrodo, kad pastaruoju metu naujai išleisti teisės aktai ir jų pataisos turėjo įnešti daugiau aiškumo, išaiškinti smurto sąvoką ir jos formas. Tačiau kaip tik dėl jų ir kilo didžiausia diskusijų banga. „Beržo košė – vaikų vaistas nuo visų ligų“ – taip nuo seno mūsų liaudyje kalbama, o dabar „pliaukštelėsim vaikui, tai daug ar mažai? – tokių ir panašių kalbų apie auklėjimo formas visuomenėje daug girdime. Šiandien daugiausiai kalbama apie fizinį smurtą prieš vaiką. Visgi reikėtų plačiau padiskutuoti ir apie kitą smurto formą – emocinį smurtą, kuriam priskiriamas ir kibernetinis priekabiavimas. Jo suaugusieji paprastai nepastebi arba daugelis net neįtaria, kad toks egzistuoja, o pats vaikas irgi negeba išskirti tokio smurto kaip pavojingo sau, savo sveikatai.
Kibernetinės patyčios – kas tai?
Kibernetinės patyčios Švietimo įstatyme apibrėžiamos kaip patyčios iš kito asmens, naudojantis informacinėmis technologijomis ir informavimo priemonėmis siekiant įbauginti tą asmenį, pakenkti jo reputacijai ar kitokiu būdu jį pažeminti, neatsižvelgiant į tai, ar patyčių informacija siunčiama asmeniškai, ar paskleidžiama neapibrėžtam gavėjų skaičiui. Mūsų šalies ir kitų šalių patirtis, atlikti tyrimai parodė, kad patyčių prieš vaikus interneto erdvėje daugėja, o joms užkirsti kelią priemonių nėra daug, nes tai daugeliu atvejų daroma anonimiškai, o patys vaikai nelinkę to viešinti. Mūsų, suaugusiųjų, pareiga – pažadinti budrumą, ypač tėvų (globėjų, rūpintojų), ir tų, su kuriais vaikai praleidžia daugiausiai laiko. Pedagogai turėtų paaiškinti tėvams (globėjams, rūpintojams) apie kibernetinių patyčių ir kibernetinio priekabiavimo išraiškas ir kaip tam užkirsti kelią. Būtina kalbėtis apie tai su vaikais, perspėti dėl pasekmių.
Kibernetinės patyčios lengviau atpažįstamos ir aptinkamos nei priekabiavimo atvejai, nes dažnai vaikai jas patiria iš bendraamžių, kurie linkę tyčiotis, kiti šiuos atvejus fotografuoja, filmuoja ir paskleidžia vaizdinę medžiagą interneto erdvėje, dalijasi tarpusavyje bei stengiasi psichologiškai sugniuždyti auką – vaiką, iš kurio tyčiojasi. Dažniausiai patyčių aukomis tampa emociškai ar fiziškai silpnesni vaikai iš nepilnų šeimų, mažesnes pajamas turinčių šeimų, neįgalūs, migrantai, kitos tautybės, turintys kitokias pažiūras ar įsitikinimus. Kad ir kokios būtų patyčios, kad ir kokioje aplinkoje jos būtų skleidžiamos, tai dažniausiai ilgalaikis reiškinys, kuris žaloja vaiko psichinę bei emocinę sveikatą.
Vaikai daug laiko praleidžia naršydami internete, dalyvauja socialiniuose tinkluose, kuria savo profilį, įsitraukia į diskusijas su bendraamžiais ir taip tampa lengvai pasiekiami ir pažeidžiami tų, kurie prisidengę interneto anonimiškumu skleidžia patyčias, gąsdina ar bando įtraukti vaikus į asocialią bei destruktyvią veiklą.
Kaip pasireiškia kibernetinės patyčios?
Nepilnametis, socialiniame tinklalapyje sukūręs asmeninį profilį ir ten įdėjęs savo nuotraukas, žinutes ar kitą informaciją, gali sulaukti anonimiškų nedraugiškų komentarų, tyčiojimosi, gąsdinimo, menkinimo ir kt. atsiliepimų savo adresu.
Nepilnamečio įdėtos nuotraukos gali būti apdorotos ir panaudotos kituose socialiniuose tinkluose blogiems tikslams, patyčioms. Taip pat praėjus daugiau laiko, jau esant suaugusiam, šios nuotraukos gali būti panaudotos prieš jį.
Socialiniuose tinkluose gali būti paviešintos nepilnametį kompromituojančios nuotraukos, lydimos užgaulių komentarų.
Gali būti paskelbta vaizdinė medžiaga su smurto prieš nepilnametį ir patyčių vaizdais.
Bendraamžiai gali paskleisti žinutę, raginančią vaiką ignoruoti, izoliuoti bei atsiriboti nuo jo ir paplatinti didesniam bendraamžių skaičiui.
Nepilnametis gali sulaukti kvietimų į vakarėlius, vėliau ten patirti patyčias arba įtraukimą į alkoholizmą, narkotikų vartojimą, pornografiją, seksualinį išnaudojimą ir kitą nusikalstamą veiką, kuri bus fiksuojama, o vėliau ši medžiaga panaudojama socialiniuose tinkluose prieš jį arba remiantis ja grasinama ir kompromituojama.
Gali būti kuriamos prieš asmenį nukreiptos grupuotės, skatinančios įžeidinėti, žeminti, skleisti melą apie nepilnametį, palaipsniui įtraukiant kuo daugiau interneto vartotojų.
Labai dažnai patyčios iš kompiuterio persikelia į telefoną – taip auka tampa dar labiau persekiotojų pasiekiama.
Labai dažnai nepilnamečiai internete bendrauja su nepažįstamaisiais, apsimetusiais „draugais“, nuo kurių vėliau nukenčia, tačiau dėl to bijo prisipažinti tėvams. Jie baiminasi, kad tėvai jų nesupras, kad nubaus, gėdinasi papasakoti apie tai, kad sulaukė iš naujų „draugų“ kvietimų žaisti įtartinus žaidimus, kad buvo viliojami susitikti nežinomose vietose dėl „įdomių užsiėmimų“, dalyvauti fotosesijose, filmų peržiūrose, kviečiami pabūti filmų herojais ir nusifilmuoti. Daugeliu atvejų nepilnamečiai stengiasi į tai nekreipti dėmesio, ignoruoti. Kartais dėl to sulaukia grasinimų, patyčių, prasideda jų persekiojimas, kuris su laiku įgauna pagreitį. Dažniausiai įbauginti vaikai tyli, kankinasi, nežino, kaip pasielgti. Anoniminis naujas „draugas“ tampa įkyriu persekiotoju, kurio sunku atsikratyti.
Kaip atskleidžia tarptautiniai tyrimai (www.missingkids.com), kibernetiniais priekabiautojais dažnai būna suaugę vyrai, turintys išsilavinimą ir geras pajamas, išmanantys kompiuterį bei kitas informacines technologijas, dažnai patys turintys šeimas ir vaikų.
Kaip pasireiškia kibernetinis priekabiavimas (persekiojimas)?
Dažniausiai iš pradžių vaiko pažintis su nepažįstamu asmeniu, kuris nori būti draugu, atrodo visai nekaltai.
Nepažįstamas naujas „draugas“ – kibernetinis persekiotojas – bendraudamas su vaiku stengiasi iš jo išgauti kuo daugiau informacijos apie patį vaiką (kur gyvena, su kuo gyvena, kur dirba tėvai ar globėjai, ką veikia laisvalaikiu, kuo domisi, kiek draugų turi).
Kibernetinis persekiotojas seka vaiko interneto puslapį, komentuoja jo pateiktą informaciją, stengiasi „palaikyti“ vaiką nesėkmių metu ir taip su juo susidraugauti.
Persekiotojas, apsimetęs bendraamžiu ar paaugliu, pasiprašo vaiko, kad šis įtrauktų jį į artimų draugų sąrašą.
Tapęs artimu draugu, priekabiautojas suaktyvina susirašinėjimą su vaiku, labai greitai žinutes perkelia iš kompiuterio į telefoną ir taip žino kiekvieną vaiko žingsnį.
Priekabiautojas, bendraudamas su nepilnamečiu, apiberia jį įvairiausiais pažadais, kurie bus išpildyti, jei šis jo klausys ir neišsižadės draugystės.
Priekabiautojas pradeda siųsti nepilnamečiui nuotraukas su užfiksuotomis gyvūnų poravimosi akimirkomis ir laukia jo reakcijos. Vėliau siunčiamos erotinio pobūdžio nuotraukos. Taip palaipsniui įgaunamas nepilnamečio pasitikėjimas ir vaikas pratinamas prie seksualinio išnaudojimo.
Nepilnametis gali sulaukti žinučių, kviečiančių įsitraukti į pavojingus internetinius žaidimus ar lošimus, jam nepaklusus, gali būti persekiojamas, o paklusus – žlugdomas.
Nepilnamečio paskelbta informacija, nuotraukos prieš jo valią ar jam nežinant gali būti persiųsta įvairioms pažinčių svetainėms, grupuotėms ar asmenims, susijusiems su vaikų seksualiniu išnaudojimu, prekyba žmonėmis, narkotikais bei kita nusikalstama veika.
Kibernetinis priekabiautojas dažniausiai apie save suteikia labai nedaug informacijos ir paprastai ji būna išgalvota. Pasidomėję apie tokį asmenį vaiko tėvai (globėjai) ar kiti artimieji dažniausiai nieko neranda, o jei ir aptinka, tai būna sukurtas „netikras“ asmens profilis, iš kurio apsimetėlis bendrauja su vaiku.
Patarimai tėvams (globėjams, rūpintojams), kaip apsaugoti vaiką nuo kibernetinių patyčių ir priekabiavimų
Pirmiausia būkite tolerantiški savo vaikui, gerbkite jo nuomonę, išklausykite jį ir nedarykite skubotų išvadų.
Domėkitės vaiko gyvenimu socialiniuose tinkluose.
Nebauskite vaiko už atvirumą, bet stenkitės kuo daugiau sužinoti apie naujus draugus, įgaukite pasitikėjimo ir dažniau teiraukitės apie jų draugystę.
Paaiškinkite vaikui apie asmens duomenų viešinimo ir fotografijų skelbimo socialiniuose tinkluose galimas neigiamas pasekmes. Perspėkite, kad vaikas nesiregistruotų suaugusiųjų interneto svetainėse.
Pastebėję patyčias prieš vaiką (nebūtinai savąjį), nedelsdami reaguokite, pasiūlykite pagalbą – taip padėsite vaikui jaustis saugiau.
Pakalbėkite su vaiku apie patyčias, suteikite jam informacijos apie tai, kokioje erdvėje jas galima sutikti, kaip į jas reiktų reaguoti. Išgirskite vaiko nuomonę apie patyčias, aptarkite, kaip galima būtų jų išvengti bei kokia žala daroma vaikui, jei iš jo tyčiojamasi.
Kalbėkitės su vaiku ne tik apie patyčias internetu, bet ir apie galimą seksualinį priekabiavimą internetu be fizinio kontakto (žinučių pavidalu, komentaruose, elektroniniuose laiškuose, forumuose).
Nebūkite nuošaly ir prisidėkite prie sveikesnės psichosocialinės aplinkos kūrimo mokykloje, aktyviai dalyvaukite rengiamose kampanijose prieš patyčias bei kibernetinį persekiojimą.
Palaikykite ryšį su mokytojais, dalyvaukite susirinkimuose, patarkite mokyklos administracijai įdiegti saugumo priemones, užtikrinančias saugią prieigą prie saugomų mokinių atvaizdų, patvirtinti naudojimo taisykles.
Stebėkite savo vaiko elgesį. Įtarę, kad jis pasikeitė, pasikalbėkite apie tai su juo, sužinokite, kas jį slegia, aptarkite susidariusios situacijos sprendimo būdus.
Visada rodykite rūpestį savo vaikui ir kad jis gali jumis pasikliauti bei kalbėtis įvairiomis temomis.
Imkitės saugumo priemonių, kad apsaugotumėte vaiką nuo interneto persekiotojų, įsigykite specialią programinę įrangą, ribokite internetinius puslapius, ribokite buvimo internete laiką. Tačiau prieš tai paaiškinkite vaikui, kad tai darote norėdami apsaugoti jį nuo nepažįstamų ar apsimetusių draugais asmenų, o ne ribojate asmeninį gyvenimą.
Pastebėję kibernetinių patyčių ar priekabiavimo (persekiojimo) apraiškas, informuokite šias institucijas, atsižvelgdami į vaikui padarytos dvasinės žalos pobūdį, trukmę, specifiką: mokyklos vadovą, interneto svetainės administratorių, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą, savo savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių, savo miesto psichologinę-pedagoginę tarnybą, Ryšių reguliavimo tarnybą, praneškite karštąja linija tinklalapyje „Draugiškas internetas“. Vaikai ir paaugliai gali kreiptis pagalbos patys į Vaikų liniją nemokamu tel. 116 111 kasdien nuo 11 iki 23 val., Jaunimo psichologinės paramos centrą, Jaunimo sveikatos tinklą – supažindinkite juos su šia informacija.
Kaip jau minėjome straipsnio pradžioje, kibernetinis vaikų persekiojimas yra auganti problema visame pasaulyje. Lietuva nėra išimtis. Todėl būtina šviesti ir tėvus, ir vaikus, suteikti kuo daugiau informacijos apie apsaugos instrumentus bei naujas informacines technologijas, galinčias užtikrinti vartotojo saugumą. Nemažai nemokamos informacijos galima rasti tam specialiai sukurtame tinklalapyje „Kids safety by Kaspersky“ bei leidiniuose: „Vaikų privatumo apsauga internete“, „Vadovas tėvams apie vaikų apsaugą internete“, „Smurto prieš vaikus diagnostikos metodinės rekomendacijos“ ir kt. Rekomenduojamuose tinklalapiuose ir leidiniuose pasakojama ne tik apie naujas technologijas, galinčias užtikrinti aukštą saugumo lygį, bet ir apie tai, kaip papasakoti vaikui apie grėsmes internete, kokių imtis priemonių patyrus kibernetines patyčias ar persekiojimą, kaip bendrauti su vaikais ir kaip pamokyti juos bendrauti socialiniuose tinkluose.
Tad kviečiame tėvus (globėjus, rūpintojus) daugiau domėtis šia nematoma smurto forma ir dėti visas pastangas, kad mūsų vaikai būtų saugūs ne tik realiame pasaulyje, bet ir virtualioje erdvėje.
Pagal įvairią literatūrą straipsnį parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Vaikų sveikatos skyriaus visuomenės sveikatos specialistė Nijolė Paulauskienė
0 1 0 0 0 0 0
1 1
0 0 0 1 0 0 0 0 0 1 0
0 0 1 0 0 0 0 1 0 0 0 6 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 1 0 0 0 0 2 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0
