Smurtas prieš moteris – tik moterų problema?

Birželio pradžioje Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko diskusija „Kodėl Žemaitė nepagirtų?“: Seimo vicepirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, aktorė Inga Norkutė, Moterų veiklos inovacijų centro vadovė Salomėja Jasudienė, Lietuvos žmogaus teisių centro advokacijos vadovė Monika Guliakaitė-Danisevičienė ir diskusijos moderatorė Roberta Ažukaitė, Lietuvos moterų lobistinės organizacijos valdybos narė, kvietė šiauliečius pasikalbėti apie moterų teises Lietuvoje ir kodėl gi mūsų nepagirtų Žemaitė. Visgi diskusija sudomino tik šiaulietes – auditorijoje nebuvo nė vieno vyro.

Stengsis padėti

Vienas pagrindinių diskusijos objektų – Stambulo konvencija: nors jau ne vienus metus apie ją kalbame, vis dar neratifikuojame. Gimtuosiuose Šiauliuose besilankančios Seimo vicepirmininkės nuomone, tai yra ypač svarbi tema, apie kurią jai tenka neretai kalbėti. 2013 m. tuomečio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pasirašytos Stambulo konvencijos ratifikacija, pasak jos, nesvarbu, kas Seime turi valdančiąją daugumą, nesulaukia pakankamai palaikymo.

„Kiek man pačiai yra tekę teikti visokių pasiūlymų, susijusių su moterų teisėmis, pavyzdžiui, kriminalizuoti persekiojimą, atsirasdavo žmonių – dažniausiai tai būdavo vyrai, bet nebūtinai, – kurie tuo kriminalizavimo atveju sakė: „Na, ką – jūs dabar uždrausite mums asistuoti moterims? Jau nebus galima net ir gėlių įteikti ar po langais pamojuoti mylimai moteriai?“ – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Jos teigimu, sprendžiant šį klausimą, yra įtampa tarp intereso ir labai svarbaus principo apginti silpnesnį žmogų santykiuose, šeimoje, bendruomenėje, ir to, kad norime išlaikyti asmeninio gyvenimo neliečiamybę. „Visada kyla didelė diskusija, kur yra tos ribos ir kiek tas ribas valstybė turi išlaikyti“, – neslėpė Seimo vicepirmininkė ir pridūrė, kad diskusijos pavadinimas – „Kodėl Žemaitė nepagirtų?“ – jai labai patinka: dar mokykloje perskaičiusi apsakymą „Marti“, ji sau pasižadėjo niekada nepakliūti į panašias situacijas ir pasistengti padėti tiems, kurie pakliuvo.

Seimo vicepirmininkės nuomone, Stambulo konvencijos klausimu labai svarbi ir Bažnyčios pozicija: šiuo metu ji yra neigiama. V. Čmilytė-Nielsen prisimena ir susitikimą su popiežiumi Pranciškumi – toji audiencija buvo draugiška, tačiau susitikus su ministru, vienu iš aukščiausių kardinolų, šis tiesiai šviesiai pasakė: „Mes labai tikimės, kad neratifikuosite Stambulo konvencijos.“

Nuo smurto artimoje aplinkoje dažniausiai nukenčia moterys, ir valstybė ne visada turi galimybių bei resursų padėti nukentėjusiosioms. Pasak Seimo vicepirmininkės, yra ir kultūrinių-tradicinių, ir geopolitinių kliūčių ratifikuoti Stambulo konvenciją. Ji, apžvelgdama kitų šalių patirtis, pabrėžė, kad visos susiduria su ta pačia visuomenę kiršinančia propaganda: neva tai yra apie gėjus ir lesbietes, neva ratifikavus įvyks kas nors labai labai baisaus...

Didelis baubas

Su Stambulo konvencija susijusius metus apžvelgė M. Guliakaitė-Danisevičienė. Jos teigimu, vienas pagrindinių Bažnyčios argumentų susijęs su gender ideologija: neva pagrindinis konvencijos tikslas – įtvirtinti tai, ištrinti ribą tarp to, kas yra vyras, o kas moteris, panaikinti šeimos, kaip pagrindinės valstybės ląstelės, egzistavimą.

„Tai yra absoliutus melas, – tvirtino Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė. – Iš tikrųjų yra atliktas ne vienas tyrimas Europos mastu, patvirtinantis, kad tai – rusijos propagandos naratyvai, naudojami informaciniame kare. <...> Jie nėra pavieniai atskirose šalyse – jie kartojami. Tai reiškia, kad kyla iš vieno šaltinio, šiuo atveju tai yra karą pradėjusi teroristinė valstybė, daugeliu atveju užsiimanti informaciniu karu, skleidžianti propagandą.“

Diskusija dėl gender ideologijos kyla dėl lyties socialiniu aspektu sąvokos. Pasak M. Guliakaitės-Danisevičienės, paprastai tariant, tai reiškia, kad vyrai negimsta smurtautojais, o moterys negimsta silpnąja lytimi – mes gimstame tam tikroje kultūrinėje terpėje, kur vyrai ir moterys turi tam tikrus vaidmenis ir juos įsisavina augdami: pavyzdžiui, mergaitės turi būti jautrios, gražios, švelnios, berniukai gali muštis, kibinti mergaites ir taip rodyti dėmesį, turi būti stiprūs, nepatirti emocinių iššūkių, išlaikyti šeimą ir t. t.

„Tam tikri stereotipai virsta į smurtinius santykius, į santykiuose gyvenančių žmonių nelygybę, į tam tikrą priespaudą, kai moterys turi turėti pareigą būti šeimoje, o vis dėlto nori dirbti ir užsidirbti, įgyvendinti savo karjeros lūkesčius“, – įsitikinusi Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė.

Jos teigimu, su Stambulo konvencija dažnai siejamas ir LGBTQ+ bendruomenės klausimas, tačiau tai visiškai nesusiję: konvencijoje yra įtvirtinamas nediskriminavimo principas, užtikrinantis, kad kiekvienas žmogus, nepaisant – be kita ko – lytinės tapatybės bei seksualinės orientacijos, turi teisę į apsaugą nuo smurto, kurią privalo užtikrinti valstybė. M. Guliakaitė-Danisevičienė pabrėžė, kad šį principą užtikrina ne tik Stambulo konvencija.

„Visas tas baubas, sukurtas iš to, kad konvencijoje yra socialinė lytis, lytinė tapatybė, yra pretekstas stabdyti pažangą valstybėse, moterų ir vyrų lygybės užtikrinimą, smurto užkardymą“, – apibendrino Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė.

Nauja karta

Aktorė I. Norkutė neabejoja, kad nei mergaitės, nei berniukai negimsta smurtautojais. Jau daugiau nei pusmetį vadovaudama vaikų teatro studijai Šiaulių kultūros centre, ji pastebėjo, kad vaikai iš šeimų atsineša „viską kaip ant padėklo“.

„Viską atsinešame iš šeimų, – tikina aktorė. – Aš pati smurto nepatyriau, gyvenau su vyru aktoriumi, būdavo galbūt ginčų, bet intelektualių. Man atrodo, kad trūksta mokslo. Nežinau, ko negauna šeimose, po to – mokyklose. Galvoju, kokią atrasti sistemą. Dirbau su senjorais, dirbau su studentais, dabar su vaikais. Reikia atrasti sistemą.“

Jos teigimu, kartais geriausia sistema – tyla. Kartą į studiją susirinkus triukšmaujantiems, nerimstantiems vaikams, ji tiesiog sėdėjo ir nieko nedarė. Po daugiau nei valandos chaoso kažkuris iš vaikų paklausė: „Mokytoja, o kodėl jūs nieko nedarote?“ „Laukiu“, – atsakė ji. Bet užsiėmimas jau buvo besibaigiąs...

Tiesa, ne visada susitikimai su teatro studijos vaikais būna tokie nuotaikingi. Sykį atėjo mergaitė pajuodusiais paakiais, nepratarianti nė žodžio. I. Norkutė ją pasisodino ir paklausė, kas nutiko. Pasirodė, kad tėvai skiriasi, o vaikas viską mato, viską gali papasakoti. „Negali padėti. Aš neturiu teisės kištis. Kas tai turėtų valdyti? Vaikai viską mato. Yra pyktis. Viduje kažkas auginasi... Monstras kažkoks, kuris tampa kerštautoju“, – svarstė aktorė.

Ji pabrėžia, kad tėvai dažnai neranda laiko savo vaikams – įkiša į rankas naujausią telefoną, kad tik nereiktų bendrauti, – o reikia kalbėtis. „Reikia rasti laiko. Mes auginame kartą“, – tikino I. Norkutė.

Iškalbingi skaičiai

Moterų veiklos inovacijų centro vadovė S. Jasudienė atkreipė dėmesį į tai, kad su smurtu susiduriančioms moterims pagalbos gauti vis lengviau: jos vadovaujamame centre kompleksinė pagalba – nuo informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo iki psichologinės ir teisinės pagalbos – teikiama Šiaulių rajono savivaldybių gyventojoms, tačiau panašių pagalbos centrų yra visoje Lietuvoje.

O pagalbos reikia dažnai: „Per praeitus metus sulaukėme per 4 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje – ir čia tik Šiaulių apskrityje. Skaičiai iškalbingi... – kalbėjo S. Jasudienė. – Pranešimus gauname iš policijos arba kreipiamasi asmeniškai. Dirbame šioje srityje nuo 2011 m., kai įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas.“

Centro vadovė pritarė prieš ją kalbėjusiai I. Norkutei: smurtą vaikai atsineša iš savo tėvų santykių. Jau kelerius metus vykdomos prevencinės programos mokyklose, kurių metu vaikai supažindinami su įvairiomis smurto formomis: fiziniu, psichologiniu, finansiniu, seksualiniu ir nepriežiūra. S. Jasudienė pabrėžė, kad apie 90 proc. nuo smurto artimoje aplinkoje nukenčiančių asmenų – moterys, taigi tai galima vadinti smurtu lyties pagrindu.

Teikiant pagalbą centre pastebėta, kad vis dar trūksta teisinės bazės. Pavyzdžiui, labai sunku įrodyti psichologinį smurtą, o jeigu pavyksta – priemonės nėra veiksmingos. Centro vadovės teigimu, siekiamybė nėra bausmė, bet smurtautojai turi suprasti pasielgę netinkamai, tačiau išklausę privalomą smurtinio elgesio keitimo programą savo veiksmus pakeičia tik retais atvejais.

„Kitas dalykas – Stambulo konvencija suteikia daugiau galimybių vykdyti prevenciją, t. y. teikti informaciją, siekti, kaip mes dažnai kalbame, nulinės tolerancijos smurtui, tačiau ta siekiamybė nelabai pasiekiama. Pagrindiniai Stambulo konvencijos aspektai yra griežtesnė teisinė bazė ir prevencija žmonėms“, – išskyrė S. Jasudienė.