Smulkieji ir vidutiniai pieno ūkiai dėl diskriminacinių kainų traukiasi iš rinkos

Advokatų kontora EUROLEX LR Žemės ūkio rūmams (ŽŪR) pateikė teisinę išvadą dėl ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto ir pasiūlė, ką reikėtų taisyti.

Anot Žemės ūkio rūmų pirmininko dr. Arūno Svitojaus, remiantis tik pieno perdirbimo įmonių informacija, galima susidaryti įspūdį, kad pienininkystė Lietuvoje klesti. Deja, iš tikrųjų yra kitaip. Oficialūs statistiniai duomenys rodo, kad 40 proc. pieno vis dar gaminantys smulkieji ir vidutiniai pieno gamybos ūkiai dėl diskriminacinės kainų nustatymo tvarkos traukiasi iš rinkos, o pieno gamyba mažėja.

Advokatas prof. habil. dr. Vilenas Vadapalas teisinėje išvadoje teigia, kad Lietuvos pieno rinkos struktūra nepalanki veiksmingai konkurencijai. Joje visų pirma nėra balanso ir tarp smulkių ir vidutinių bei didelių pieno gamintojų. Kooperacija apima tik apie trečdalį gamintojų, kai ES vidurkis - 55 proc. gamintojų. Nemažai Lietuvoje veikiančių kooperatyvų naudojasi kooperatyvų statusu tik dėl prekybos žaliu pienu pelno. Konkurencijos tarybos (KT) išvadose pastebima, kad smulkių ir vidutinių ūkių skaičius Lietuvoje kasmet mažėja, o didžiausių ūkių skaičius auga, net pripažįstant objektyvių ekonominių veiksnių įtaką tam ir faktą, kad 98,7 proc. ūkių, pasitraukusių iš pieno gamybos, buvo 1-2 karvių laikytojai.

Pasak EUROLEX, tokios struktūros rinkoje susidaro ypač palankios sąlygos ekonominę galią turinčiam rinkos dalyviui, net ir neturinčiam dominuojamos padėties, piktnaudžiauti savo esama galia mažų ir vidutinių rinkos dalyvių sąskaita ir tuo pačiu juos palaipsniui stumti iš rinkos. Mažos supirkimo kainos - viena rimčiausių pieno ir pieno produktų sektoriaus problemų, ką nurodė didelė atsakymus Konkurencijos tarybai pateikusių kooperatyvų dalis. Dauguma (67 proc.) kooperatyvų nuogąstavo, kad, panaikinus kvotas, situacija dar pablogės - rinkoje padidės pieno kiekiai. Tai sumažins pieno supirkimo kainas, ir smulkūs ūkiai galimai bus priversti trauktis iš rinkos. Suprantama, kad pieno supirkimo kainos žymiu mastu priklauso nuo pasaulinės, ir ypač ES vidaus rinkos, pieno produktų kainos. Tačiau toks reiškinys kaip mažų pieno kainų taikymas ypač smulkiems bei vidutiniams gamintojams, turi ir kitą priežastį, žinant, kad Lietuvoje pieno supirkimo kainos yra vienos žemiausių, o pieno produktų pardavimo - vienos aukščiausių Europos Sąjungoje. Ši priežastis logiškai glūdi iškreiptoje kainodaroje ar net kainų diskriminacijoje, kurią, kaip teigia daugelis mažų ir vidutinių gamintojų, jiems, palyginus su dideliais gamintojais, taiko penki didžiausi pieno perdirbėjai.

Pasak tyrėjų, kainas diktuoti smulkiesiems lengva, jei įstatymas tokios praktikos nedraudžia. „Jų laipsniškas stūmimas iš rinkos objektyviai naudingas dideliam supirkėjui, kuriam pieno supirkimas iš didelių pieno gamintojų užtikrina stabilesnį pelną. Galimai mažesni kaštai čia yra antraeilis veiksnys. Sunkios socialinės-demografinės pasekmės, kurias sukelia mažų ir vidutinių ūkių pasitraukimas iš žemės ūkio (šeimos ūkių, jų sukurtų darbo vietų praradimas, kaimų tuštėjimas, emigracijos augimas ir t.t.) tenka visuomenei ir valstybei“, - sakoma advokatų kontoros išvadose.

ŽŪR remiasi Žemės ūkio ministerijos duomenimis ir skelbia, kad pernai gruodį buvo supirkta 103,8 tūkst. t pieno (2 proc. mažiau nei 2017 m. gruodį). Iš viso 2018-aisiais Lietuvoje buvo supirkta 1,362 mln. t pieno (2,8 proc. mažiau nei 2017 m.). ŽŪR atstovės Sonatos Kisielienės teigimu, Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“, ginanti akcinių bendrovių „Pieno žvaigždės“, „Vilkyškių pieninė“ ir „Rokiškio sūris“ interesus, sausio 15-ąją paskelbė, kad kelis mėnesius augusios pieno supirkimo kainos gruodžio mėnesį sumažėjo tik „šiek tiek“. „Pieno centro“ duomenimis, vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina 2018 gruodį siekė 31,38 ct/kg, (per mėnesį sumažėjo 0,8 proc.). Bet stambiesiems pieno ūkiams perdirbimo įmonės mokėjo vidutiniškai net po 35,9 ct/kg. O pačios Žemės ūkio ministerijos duomenimis, vidutinė bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina pernai gruodį buvo 24,04 ct/kg.

Šiuo metu lietuviškos kilmės pienas sudaro tik apie 75 proc. viso perdirbimui reikalingo poreikio. Bet 2018 metų I pusmetį Lietuvos pieno perdirbėjai pieną Estijoje pirko net 16 proc. brangiau, o Latvijoje - 7 proc. brangiau nei Lietuvoje. Tiesa, 11 proc. Latvijoje ir 2 proc. Estijoje už pieną mokėjo mažiau nei stambiesiems ūkiams Lietuvoje.

Lietuvoje pieną perdirba apie 20 įmonių. Penkios stambiausios bendrovės - „Pieno žvaigždės“, „Rokiškio sūris“, „Žemaitijos pienas“, „Vilkyškių pieninė“ ir „Marijampolės pieno konservai“ - perdirba apie 94 proc. viso pieno. Pasak „Pieno centro“ direktoriaus Egidijaus Simonio, sumažėjus pieno produktų paklausai eksporto rinkose, sumažėjo pieno supirkimo kaina.

ŽŪR teigimu, šių metų vasarį „Pieno centras“ pasigyrė, kad Lietuvos pieno perdirbimo įmonės už natūralų pieną stambiesiems pieno ūkiams pernai mokėjo tiek pat, kiek vidutiniškai buvo mokama ES rinkoje. Pavyzdžiui, parduodantiems daugiau nei 40 t pieno per mėnesį stambiausios pieno perdirbimo įmonės už natūralų pieną 2018 m. mokėjo vidutiniškai po 33,0 ct/kg. Taigi stambieji perdirbėjai akcentavo tik santykius su stambiaisiais pieno gamintojais, tarsi vidutiniai ir smulkieji pieno gamintojai rinkoje neegzistuoja.

ELTA