„Smiltynės perkėla“ turėjo ir karvę, ir keltų tankams plukdyti

Šiandien, Europos jūros dieną, AB „Smiltynės perkėla“ kukliai mini savo 75-metį. Dovana jos kolektyvui ir visiems Lietuvos žmonėms - Vakarų Baltijos laivų statykloje pradedamas statyti naujas keltas. Sovietmečiu šioje statykloje buvo pastatyti ir keturi didieji jos keltai, dar tebedirbantys, bet jau kitose pasaulio šalyse. Jie buvo pritaikyti tankams perkelti į Smiltynę, todėl, palyginti su dabartiniais keltais, pastatytais Bulgarijoje, plaukiojo kebliai.

Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius sako, kad nepriklausomoje Lietuvoje įmonė vadinta vienaip, sovietmečiu - kitaip, o pati perkėla egzistuoja nuo senų senovės. „Tarpukariu irgi buvo keliami žmonės, net viduramžiais buvo keltininkai. Perkėla Klaipėdoje buvo nuo pat XIII a. Tai, kad ji buvo įkurta 1200 kažkelintais metais, nėra užfiksuota. Sakoma, kad pirmoji Jūros šventė Klaipėdoje įvyko 1934 m., nors iš tikrųjų ji vyko 1925 m. Palangoje. Lietuvos jūros muziejus irgi buvo įkurtas 1975 m., nors jo įkūrimo data laikomi 1979 m. Taigi, įkūrimo data yra požiūrio reikalas“, - sakė R. Adomavičius.

Kultūros istorikas Linas Poška sako, kad „Smiltynės perkėlos“ gimimo data yra 1945 m. gegužės 20 d. Apie šios bendrovės istoriją jis rašė knygą, tačiau ji neišleista. Laikotarpiu nuo 1945 m. iki 1965 m. domėjęsis L. Poška yra atradęs gana įdomių dalykų. Pasirodo, senais laikais perkėla turėjo net savo karvę ir arklį. Deja, nuotraukų neturi, nes sovietmečiu perkėla buvo karinis objektas, tad fotografuoti buvo draudžiama.

„Pirmasis prieplaukos direktorius Baračevskis iš karto įmonės melžėja paskyrė savo žmoną. Ši pareigybė leido turėti tik įmonėje apskaitomo pieno ir jo produktų kontrolę, taigi, kortelinėje sistemoje nebuvo paskutinė pagal svarbą.

1945 m. rugpjūtį naujuoju direktoriumi paskirtas Obuchovas atleido Baračevskają iš karvės viršininkės pareigų ir paskyrė kitą žmogų. Pavydūs liežuviai galbūt įtikino aukštesnę valdžią, kad prieplaukos gyvenimas pernelyg sviestu teptas, ir 1946 m. rudenį karvę įmonė atidavė, o jos melžėją Petrę Šulcienę atleido iš darbo.

Arklį prieplauka išlaikė ilgiau. Kada jį įsigijo, neaišku, tačiau 1947 m. pavasarį vėl naujas prieplaukos direktorius Melkiševas profesinės sąjungos vietos komiteto nariui, Būsto komunalinio skyriaus vadovui Miasnikovui skyrė štai tokią agrarinę užduotį: „Įpareigoju drg. Miasnikovą skirti uosto arklį žemei suarti, taip pat įpareigoju jį susitarti su pašaline organizacija (Celiuliozės ir popieriaus kombinatu), kad kelioms dienoms būtų skirti du trys arkliai padėti suarti uosto darbuotojų daržams“, - rašo L. Poška.

Kai kėlė tik mašininiai keltai

Lietuvos jūrų muziejaus direktorė, istorikė Olga Žalienė prisimena laikus, kai kitą marių krantą pasiekti buvo galima tik mašininiu keltu.

„Iš Dangės upės plaukdavo keltai, kurie keldavo ir žmones, ir transporto priemones. Nardydavome tarp jų ieškodami laisvų tarpelių atsistoti. Jie plaukdavo ilgiau negu dabar ir nebuvo pritaikyti keleiviams. Nuo šalčio ir vėjo slėpdavomės apatiniuose triumuose. Šiandieniniai keltų keleiviai, ko gero, pašiurptų nuo tų vaizdų ir kvapų. Bėdos prasidėdavo, kai kildavo audros ir keltai neplaukdavo. Negalėdavai kaip šiais laikais nuvažiuoti į Naująją perkėlą, kurios keltai plaukia bet kokiu oru. Tuometiniam muziejaus direktoriui Aloyzui Každailiui ne vieną kartą teko prašyti uosto pagalbos, kad atsiųstų vilkikus. Į juos moterys būdavo sumėtomos, nes bangos aukštos, kitaip neįlipsi. Yra tekę ir nakvoti muziejuje. Gerai, kad giminaičiai paimdavo mūsų vaikus iš darželio. Bet kai atsirado Naujoji perkėla, tos problemos išsisprendė. Manęs ir dabar klausia, kaip mes galime kiekvieną dieną į darbą plaukti keltu. Bet kai tai tampa gyvenimo dalimi, apie tai net nesusimąstai. Labai dažnai netgi pasidžiaugi, kad gali gėrėtis rytais mariomis, puikiais vaizdais. Plaukimas keltu tikrai turi labai daug žavesio“, - prisiminimais dalijosi O. Žalienė.

Tais laikais Senajai perkėlai priklausiusiame pastate buvo keleivių laukimo salė, o antrame aukšte - Klaipėdos restoranų bufetas. 1979-1980 m. jame buvo galima atsigerti pupelių kavos. Sovietmečiu tokie dalykai nedaug kur būdavo įmanomi. Muziejininkai prieš darbo pradžią ten bėgdavo gerti kavos ir valgyti varškės su kondensuotu pienu.

Senoji perkėla, kol nebuvo Naujosios, atidarytos tik 1986 m., vasaros sezono metu keldavo šimtus autobusų, atvykusių iš Kaliningrado srities su turistais, ir buvo labai gyvybinga arterija.

Kaip perkėla atgavo nepriklausomybę

Valerijus Kuznecovas „Smiltynės perkėlai“ vadovavo 11 metų, nuo 1991 iki 2002-ųjų. Kai jis pradėjo dirbti, tai dar buvo Lietuvos valstybinės upių laivininkystės, buvusios Kaune, dar vadintos Nemuno laivininkyste, Klaipėdos filialas.

„Daug visokių peripetijų buvo, kol mes įgijome nepriklausomybę. Kai pradėjau analizuoti ekonominius rezultatus, pasirodė, kad mūsų indėlis didesnis už pačios Nemuno laivininkystės, ir mūsų kolektyvas išsikovojo nepriklausomybę. Tada buvo įregistruota „Smiltynės perkėla“ kaip atskira įmonė. Ir iki Nemuno laivininkystės perkėla yra buvusi nepriklausoma. Pokario laikais ji buvo savarankiškas ūkio vienetas, o kuriais metais buvo prijungta prie Kauno Nemuno laivininkystės, nežinau“, - pasakojo V. Kuznecovas.

Perimti buvo trys didieji keltai Naujojoje perkėloje, kurie tais laikais dar buvo laikomi naujais, du maži keltai, vilkikas „Rusnė„, vėliau perduotas Uosto direkcijai, keleivinis laivas „Nerija“, galėjęs plukdyti 250 keleivių, bet neturėjęs ko plukdyti. O ketvirtas didysis keltas ankstesnių vadovų buvo išsiųstas į Panamą. Pasak V. Kuznecovo, mokama už tą keltą buvo juokingai mažai. „Man reikėjo arba jį atkovoti, arba padidinti nuomą. Pavyko antrasis variantas“, - sakė buvęs vadovas.

Keturi didieji keltai buvo pastatyti „Baltijos“ laivų statykloje.

„Kai pradėjau gilintis į jų technines galimybes, aiškintis, kodėl jie nesisukioja, yra tokie didžiuliai ir taip aukštai iškilę virš vandens, paaiškėjo, kad jie buvo projektuoti taip, kad skubiu atveju kiekvienas galėtų plukdyti po 4 tankus. Tad lengvieji automobiliai keltams buvo kaip drambliui musės. Tų keltų nebuvo galima nei normaliai remontuoti, nei eksploatuoti, nei atsikratyti. Bandėme gauti valstybės paramą, kad būtų suprojektuotas ir pastatytas naujas keltas. Tuometinis susisiekimo ministras Algis Žvaliauskas mums labai padėjo, bet buvo pašalintas iš ministro posto, o mes akimirksniu, tiesiog tą pačią dieną, - iš valstybės paramos programos ir likom be kelto“, - pasakojo V. Kuznecovas.

Reikėjo atsikratyti smėlio krovos

Pirmaisiais metais reikėjo vykdyti Nemuno laivininkystės nurodymus. Prie tuometinės Vakarų laivų remonto įmonės krauti smėlį iš baržų į savivarčius. Smėlis buvo vežamas į tuometinį Namų statybos kombinatą, kurio vietoje dabar stovi parduotuvė „Maxima“, ir naudojamas statant Debreceno rajoną. Dirbo ekskavatorius su dviem ekskavatorininkais ir viena vadove.

Tada perkėlai priklausė ir raudonieji sandėliai prie Danės upės. Senojoje prieplaukoje švartuodavosi ir iš Kauno atplaukusi „Raketa“.

„Buvome apaugę įvairiais neefektyviais dalykais, kurių stengėmės atsikratyti. Pirmiausia atsikratėme smėlio krovimo. Kol priklausėme Kaunui, to padaryti negalėjome. „Raketos“ kursavimą nutraukė patys kauniečiai, nes nebuvo keleivių, norinčių plaukti taip ilgai ir tokiu birbiančiu laivu. Su „Nerija“ iš pradžių dar patys organizavome turistines keliones tarp Nidos ir Uostadvario, o paskui kelerius metus jį išnuomojau lenkams“, - pasakojo V. Kuznecovas.

Teko atlaikyti 1993 m. blokadą, kai visai neturėjome kuro, o keltai turėjo plaukti. Išbandymų netrūko ir per uraganą Anatolijus.

„Tebeturiu nuotrauką, kur miškininkai nufotografavo mūsų keltus tarp pušų. Vanduo buvo pakilęs. Mes naktį susiradome vietą, kur keltams būtų saugu stovėti. Per tamsą pražiopsota, kada vanduo nuslūgo, ir laivai, galima sakyti, liko vos ne krante“, - pasakojo buvęs bendrovės vadovas.

Mechanikai sako - laivai geri

Keltų vyr. mechanikas Povilas Jokubaitis „Smiltynės perkėloje“ dirba nuo 1988 m. „Kapitonas Romualdas Šileika yra išdirbęs įmonėje 38 metus, turi labai gerą galvą ir viską prisimena. Aš dirbu tik 32 metus. Daugiausia - Senojoje perkėloje. Mano keltas buvo „Nida“. Senikė „Nida“, rodos, gimusi 1972 m., dabar dirba Rusijoje. Senojoje perkėloje dirbo keltai „Nida“ ir „Kintai“, gimę 1977 m. O dar anksčiau yra dirbusi ir „Neringa“, kurią paskui nurašė. Naujojoje perkėloje dirbo „Nemunas“, Žalgiris“, „Baltija“, kurių jau nebėra, juos pakeitė kiti laivai, pavadinti senaisiais pavadinimais“, - kalbėjo vyr. mechanikas.

Jis didžiuojasi savo buvusiu mokiniu Mindaugu Jankūnu. „Nidos“ kelte jis buvo upeiviukas. Atėjo pas mus iš profesinės mokyklos, paskui baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą. O dabar yra paties gražiausio kelto „Žalgiris“, kuris neseniai buvo doke, vyr. mechanikas. Labai geras mechanikas, puikus vyras“, - kalbėjo P. Jokubaitis.

O mokinys negailėjo gerų žodžių savo mokytojui. „Povilas visą gyvenimą dirbo vyr. mechaniku, yra labai gerbiamas žmogus“, - sakė M. Jankūnas, perkėloje dirbantis jau daugiau kaip 25 metus.

Jis sakė, kad pirmas perkėlos laivas buvo buksyriukas, kuris stumdė baržą ir kėlė po vieną ar dvi mašinas. Tada dar ir Smiltynė plika buvo, be medžių.

„Buvome prisirišę prie beržo“

Pamaininis kapitonas Vytautas Brazauskas dirba bendrovėje 26 metus. Jis dar prisimena, kaip reikėjo vargti su senais keltais.

„Kai papūsdavo 20 m/s vėjukas, mes jau turėdavome stovėti. Neplaukdavome ir parą, ir dvi. Dabar dirbame jau bet kokiomis oro sąlygomis, nes turime naujus gerus keltus. Su senais nuplauki į vieną pusę, apsisuki, atbulas švartuojiesi. Dabar mašinų imame po 30, o su senaisiais mažiukais Senojoje perkėloje galėdavome paimti 15 mašinų, su senuoju „Žalgiriu“ - 20. Ir greitesni dabar esame - nuo kranto iki kranto plaukiame tik 5 minutes“, - pasakojo kapitonas.

Kapitonas sakė, kad jau norima turėti keturis keltus Naujojoje perkėloje, nes vis daugiau mašinų reikia kelti. Nors ir dirba visi trys keltai, kartais susidaro mašinų eilutė, tad žmonės būna nepatenkinti. „Kai turėsime keturis keltus, problema bus išspręsta“, - mano kapitonas.

Jam įsimintinas įvykis buvo 1999-ųjų pabaigoje, kai per uraganą Anatolijus teko išvesti keltą iš Dangės upės. „Tada tai buvo „strioko“. Buvome nuplaukę iki Kiaulės Nugaros, bet inkarai nelaikė. Priplaukėme prie kranto ir prisirišome prie beržo. Paskui labai greitai pradėjo slūgti vanduo ir keltai sėdo. Nebuvo galimybės kokio nors laivelio išsikviesti, kad trūkteltų mus. Teko po keltais išplauti smėlį, ir tada, kai audra baigėsi, mus nutraukė„, - pasakojo V. Brazauskas.

Senus keltus pakeitė nauji

Šiuo metu valstybės valdomoje AB „Smiltynės perkėla“ dirba 100 darbuotojų. Ji turi 12 kapitonų, 12 mechanikų, 20 kasininkų, 22 administracijos darbuotojus. Čia dirba ir apsaugos darbuotojai, kontrolieriai, bet, žinoma, laivyno padalinys didžiausias - jame 48 žmonės.

Bendrovės generalinis direktorius Mindaugas Čiakas labiausiai didžiuojasi savo rinktine darbuotojų komanda. „Labai didžiuojuosi turėdamas tokią stiprią profesionalią komandą, patikrintą ilgų darbo metų. Turime darbuotojų, čia dirbančių po 20-30 metų. Jais galima pasikliauti bet kokioje situacijoje. Atvirai pasakius, mano kolektyvas yra įspūdingas“, - sako M. Čiakas.

Šiuo metu bendrovė turi penkis keltus. Iš sovietmečiu statytų senųjų keltų bėra likęs vienintelis „Kintai“, kuriam jau 44 metai. Kai laivui 20 metų, jau sakoma, kad senas. „Kintai“ jau yra laivų prosenelis“, - juokauja M. Čiakas.

Seneliukas „Kintai“ dar darbuosis, kol vietoj jo bus pastatytas naujas keltas. Bendrovė jau svarsto, kur „Kintai“ galėtų prisiglausti ateityje. Būtų gerai, jeigu jį priimtų Lietuvos jūrų muziejus. „Galėtume, žinoma, parduoti, gautume kažkiek pinigų, bet su juo yra užaugusi pusė Klaipėdos. Norėtųsi įteikti miestui dovaną. Jeigu jis būtų pastatytas krante kur nors prie muziejaus, dar ilgai keltų emocijas“, - mano „Smiltynės perkėlos“ vadovas.

Kiti keturi senieji keltai, parduoti kaip seni, susidėvėję, yra išsibarstę po visą pasaulį. Du iš jų - „Baltija“ ir „Palanga“ - dirba Panamoje, vienas - Afrikoje, o keltas „Nemunas“ - Rusijoje. Dabar jo pavadinimas „Marš Slavianki“.

Senuosius keltus pakeitė naujieji keltai „Neringa“, „Baltija“, „Žalgiris“ ir „Nida“, kurie buvo pastatyti Bulgarijoje. Naujųjų keltų era prasidėjo „Smiltynės perkėlai“ vadovaujant šviesaus atminimo Algirdui Žukauskui, kuris bendrovei vadovavo 5 metus nuo 2002-ųjų.

„Kai perkėlai vadovauti pradėjo A. Žukauskas, laivynas buvo labai stipriai atnaujintas. Bulgarijoje buvo pradėti statyti mažesni, ekonomiškesni ir manevringesni laivai. Vienas jų buvo statomas apie pusantrų metų. Dabar visi mūsų laivai labai geri, su gerais varikliais. „Žalgiris“ iš jų yra naujausias, pastatytas 2011-aisiais. Galėčiau labai daug pasakoti, kokie geri yra mūsų laivai, kokios geros būklės. Manau, kad Vakarų Baltijos laivų statykloje pastatys mums gražų laivą. Bent jau anksčiau joje dirbo labai aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Lietuviai turi rankas“, - sakė „Žalgirio“ vyr. mechanikas M. Jankūnas.

Jau spėto pamėgti katamarano „Smiltynė„, plaukusio į Nidą, keitimo kitu laivu klausimą bendrovės valdyba šiuo metu yra kuriam laikui atidėjusi. Kai bus įgyvendinti svarbiausi strateginiai planai, bus grįžta ir prie to klausimo. Šiuo metu bus statomi du nauji laivai, administracinis keleivių aptarnavimo pastatas Naujojoje perkėloje. Šiems projektams įgyvendinti yra numatyta daugiau kaip 20 mln. eurų. M. Čiakas tikisi, kad prie katamarano klausimo bus grįžta maždaug po poros metų.

Įmonė nuėjo ilgą tobulėjimo kelią ir šiandien ji yra viena moderniausių uostamiesčio įmonių.

Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.