Smilgių malūnas ir toliau liks kaimo simbolis

„Snaudžia malūnas prie kelio, saulė seniai vakaruos…“ – skamba populiari Virgio Stakėno atliekama daina, tarsi primenanti nykstančią mūsų šalies kraštovaizdžio dalį – vėjinius malūnus. Retas iš jų tebeturi sparnus, ir tik vienas kitas rado naują savo paskirtį, įsileisdamas į vidų užeigos namus, barą ar dėvėtų drabužių parduotuvę.

Mūsų krašte likę tik devyni „snaudžiantys“ vėjiniai malūnai: septyni mūriniai ir du mediniai. Vienas iš jų rymo Daujėnų seniūnijos Smilgių kaime, prie kelio Pasvalys–Vabalninkas. Praėjusią savaitę jo savininkas, iš Smilgių kaimo kilęs, dabar Pajiešmeniuose gyvenantis bitininkas Valentinas Filmanavičius mielai sutiko ne tik papasakoti malūno istoriją, bet ir pakvietė į vidų pasižvalgyti. Nors medinio Smilgių malūno nėra nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, tačiau jis unikalus savo išlikusiais įrenginiais.

Gimtojo kaimo istorija besidomintis pašnekovas prieš pradėdamas pasakoti tai, ką žino apie malūną, priminė, kad carinės Rusijos laikais Smilgiai buvo valsčiaus centras. Kaime veikė pradinė mokykla, pieninė, kurioje spausdavo gardžius varškės sūrius. „O kaimo gale Jakuška turėjo net garinį malūną. Smilgiai, kaip ir kaimyniniai Girsūdai, priklausė Žadeikių dvarui“, – toliau gimtinės istorijos puslapius sklaidė V. Filmanavičius. O dabar, anot malūno savininko, tuščia vos ne kas antra Smilgių kaimo sodyba…

Malūną rentė Rygos meistrai

V. Filmanavičius apgailestavo, kad nerasta jokių malūno dokumentų, senovinių nuotraukų, tad jo istorijos fragmentai išliko tik iš kartos į kartą perduodamuose prisiminimuose.

Devyniolikto šimtmečio pabaigoje Smilgių medinį vėjinį malūną su sukama „kepure“ sumanė pasistatyti apie 50 ha žemės turėjusi ūkininkė Vadapolienė. „Darbai prasidėjo apie 1898 metus ir truko gana ilgai – net iki 1923 metų“, – su statinio istorijos pradžia supažindino mūsų pašnekovas. Ilgą malūno statybą ženklina aiškiai ant medinių konstrukcijų įrašytos datos: 1908, 1913, 1923 metai. Taip pat aiškiai matyti rusiškomis raidėmis parašyta malūno savininko pavardė. Smilgių malūną statė iš Rygos atvykę meistrai, o statybai reikalinga mediena – pušis, ąžuolas – taip pat buvo gabenama iš Latvijos. „Pušis statyboms pjaudavo vasarą, kad medžiai turėtų kuo daugiau sakų. Jie, kaip natūralus impregnantas, iki šiol saugo medines konstrukcijas“, – toliau aiškino V. Filmanavičius.

Iš pradžių malūnas buvo dengtas „gontais“ – malksnomis. Prieškario laikais Smilgių malūno savininkai pasinaudojo valstybės remiama medinių ir šiaudinių stogų keitimo į skardinius programa. 1936–1938 metais malūnas pasipuošė plona puikios kokybės angliška skarda, kurios lakštai iki šiol dengia triaukštį statinį.

Mūsų šalyje vyrauja vakarų vėjai, o, anot žinovų, tinkamiausias malti yra sunkus šiaurės vėjas. Todėl vėjinius malūnus dažniausiai statydavo kaimų ar trobesių šiauriniame arba vakariniame pakraštyje. V. Filmanavičius minėjo, kad ir dabar jam priklausantis malūnas iškilo aukščiausioje Smilgių vietoje, nors iš pirmo žvilgsnio visas kraštovaizdis atrodo lygus kaip stalas.

Malūne dirbo senelis

Iš Vytartėlių kaimo kilęs mūsų pašnekovo senelis Kazimieras Krasauskas buvo gerai žinomas malūnininkas arba, kaip žmonės vadindavo, – „melnikas“. Iš pradžių jis dirbo Tetirvinų malūne. Apie 1936-uosius K. Krasauskas įsikūrė Smilgiuose ir malūne dirbo, kol sveikata leido, iki 1959-ųjų. Garsusis „melnikas“ mirė 1960-aisiais, sulaukęs 70 metų amžiaus. Tad po metų gimęs anūkas Valentinas savo senelio paveikslą susikūrė iš mamos, artimųjų ir kaimynų pasakojimų.

Kadaise malūnai buvo ta vieta, kur galėdavai ne tik miltus susimalti, bet ir sužinoti įvairiausių naujienų, gandų, kaip tuomet sakydavo – „navynų“. Į Smilgių malūną atvažiuodavo net Vabalninko ir jo apylinkių žmonės. „Kadaise laiptais į trečią aukštą vyrai po centnerį kviečių užnešdavo“, – mums besikeberiojant aukštyn dabartinis malūno savininkas priminė, kad mūsų protėviai buvo ne iš kelmo spirti.

Vėjinio malūno darbo grafikas priklausė nuo gamtos malonės. Valentinui mama pasakodavo, kad senelis naktį už lango išgirdęs šniokščiant vėją tuoj pat skubėdavo į malūną. O jo ąžuolinę kepurę vėjo kryptimi gręždavo į ilgas medines gembes įsikabinę vyrai.

Sovietams okupavus Lietuvą, Smilgių malūnas buvo nacionalizuotas, o jo savininkė Vadapolienė su vyru atsidūrė Sibire. Tremtiniai į Smilgius negrįžo, nes jų name vietinė valdžia apgyvendino kitą šeimą. Smilgių malūno savininkai palaidoti Daujėnų kapinėse.

V. Filmanavičius girdėjęs pasakojimus, kad pokario metais naktimis miltų ateidavę partizanai iš Žaliosios girios. O stribai, vadinamieji „liaudies gynėjai“, senelį nuolat baugindavo, kad nuvilks žalią švarką ir išveš į Sibirą.

Išliko unikalūs įrenginiai Sovietiniais laikais Smilgių malūnas priklausė „Naujo gyvenimo“ kolūkiui. „Šitą transmisiją atgabeno iš Pasvalio malūno, kuomet ten buvo keičiami mechanizmai. Ją sumontavo mano tėtis. Nors jis buvo savamokslis, tačiau, kaip sakoma, turėjo auksines rankas. O štai čia 1959 metais buvo pastatytas elektros variklis“, – aprodydamas pirmame aukšte išlikusius įrenginius, pasakojo V. Filmanavičius. Girnas pradėjus sukti elektros varikliui, malūno sparnai tapo nebereikalingi. Juos nupjovė pas malūnininką K. Krasauską dažnai lankydavęsis pasvalietis Petras Morkevičius. Pasakodavo, kad ekstremaliais polinkiais garsėdavęs jaunuolis, įsikabinęs į sparnus, kartu su jais apsisukdavęs…

„Čia – girnų komplektas, ten – automatinis švediškas kruopų malūnas. Viršutiniame aukšte stovi pitliai – tankūs sietai miltams sijoti, jei kas įsinorėdavo blynų ar pyragų. O štai ten devynioliktojo šimtmečio malūnų technikos šedevras – girnų keitimo mechanizmas…“ – toliau tęsė ekskursiją po malūną jo savininkas.

Tačiau devintojo dešimtmečio viduryje girnos nustojo suktis, nes nebeliko meistrų, mokančių pagal šabloną daryti ir keisti susidėvėjusius krumpliaračius. Atgimimo priešaušryje kolūkio valdžia nusprendė pastatyti rusišką elektrinį KDU markės plaktukinį malūną.

Malūno savininkai Vadapolai neturėjo vaikų, tad jis pateko į kolūkio privatizuojamo turto sąrašą. Malūną mūsų pašnekovas nupirko kartu su tėčiu, o po jo mirties tapo vieninteliu šeimininku.

„Kartais pagalvoju, kad be reikalo pirkome, nes užsikroviau didelę „kuronę“, – atviravo V. Filmanavičius. Vienas verslininkas iš kaimyninio Biržų rajono domėjosi galimybe, išardžius malūną, jį parsivežti į savo sodybą.

Vis dėlto V. Filmanavičius malūno parduoti neketina, nes sentimentai gimtajam kaimui ir jo simboliui yra kur kas stipresni už vienkartinę piniginę naudą. Juolab kad prie malūno išlikusi ir tėvų sodyba. Tokios pat nuomonės Valentino žmona, dukra Dovilė ir sūnus Eimantas su šeima. Greičiausiai senelio sentimentus supras ir pusantrų metukų anūkas Jonukas.

„Būtinai reikia tvarkyti malūno kepurę, kol vėjas nenunešė. Su sūnumi Eimantu sutarėme išsinuomoti keltuvą“, – atsisveikinant sakė Valentinas.