Smilgių gimnazijos darbų mokytojas V. Salogubovas: „Dirbdamas neskaičiuoji nei laiko, nei pastangų“

Vitalijus Salogubovas jau daugiau nei 30 metų dirba technologijų mokytoju Smilgių gimnazijoje. Jis – linksmas, pozityvus, darbštus, kruopštus ir išradingas tautodailininkas. Kaip pats teigė, tautodailę reikia išsaugoti, nes tai – Lietuvos istorija, mūsų paveldas.

Puoselėti istoriją

Rimtų tautodailės meistrų vis mažėja. „Tai išties liūdna, nes tautodailę būtina išsaugoti. Mes galime prisidėti savo darbais ir ją puoselėti. Todėl man labai svarbu, kad būdamas darbų mokytoju galiu tai perduoti vaikams. Tik ateities kartos ir gali išsaugoti istoriją, ją perduoti būsimoms kartoms. Tad nuostabu, kai atsiranda tokių mokinių, kurie bent kiek susidomi tautodaile“, – sakė V. Salogubovas.

Pasak tautodailininko, yra labai svarbu mokytojui sugebėti sudominti mokinius, skleisti žinią, meilę tautodailei. „Jei pats degi ta meile tai ir vaikus galima uždegti. Tikrai atsiranda ir mokinių, kurie patys ateina, rodo iniciatyvą dirbti, mokytis“, – pasakojo jis.

Prasmingas mokytojo darbas

Pats V. Salogubovas šio amato išmoko jau labai seniai. Kaip pats tikino, jį visuomet domino tokie darbai – drožinėjimai, net kalvystė. „Mane žavėdavo tokių darbų meistrai. Stebėdavau, mokydavausi akimis, po to ėmiau prašyti, kad pamokytų, parodytų, kaip, ką daryti. Tikrai ne visi norėjo mokyti, nes kai kurie nenorėjo konkurencijos. Vis dėlto tokių reta, tad kiti noriai mokė mane drožinėjimo, tautodailės ir kitų panašių amatų. Taip su metais išmokau ir dabar jau 30 metų galiu pats mokyti vaikus“, – atskleidė vyras.

Žmogui būdinga trokšti save įprasminti. O mokytojo teigimu, su vaikais dirbant tai padaryti paprasta. „Aš tik taip ir matau prasmę būti technologijų mokytoju, kai galiu perduoti istoriją, savo žinias vaikams. Turiu tokią mokytojo viziją – perduoti mokiniams savo žinias. Ir nors technologijos tobulėja, bet jų esmė išlieka“, – atviravo V. Salogubovas.

Neskaičiuoja nei laiko, nei pastangų

Prieš penkerius metus vyras turėjo ir savo asmeninį aviamodeliavimo būrelį Smilgiuose. Vis dėlto jį teko nutraukti, kadangi vis mažiau vaikų galėjo į jį atvykti. „Išties labai gaila, nes jame praleista daug puikaus, prasmingo laiko. Visgi daugelis būrelio narių buvo iš kitų kaimų, o vaikus po pamokų autobusas išvežiodavo namo, todėl būdavo nepatogu sėdėti po pamokų“, – paaiškino jis.

Kaip pats tikino, aviamodeliavimas – ilgas ir kruopštus darbas. „Dirbdamas prie modeliuko neskaičiuoji nieko – nei laiko, nei pastangų. Tad ir būrelis trukdavo tikrai ne valandą, kaip daugelis popamokinių veiklų. Taip po truputį mažėjo narių skaičius, kol galiausiai nutarėme uždaryti būrelį galutinai“, – pridūrė mokytojas.

Dabar jis dirba Panevėžio robotikos centre „RoboLabas“. „Čia su direktore mėginome atgaivinti aviamodeliavimą, bet niekas iš miesto vaikų nesusidomėjo, todėl dirbame ties kitais projektais“, – apgailestavo V. Salogubovas.

Du skirtingi poliai

Vis dėlto tiek įdėtų pastangų, mokant vaikus aviamodeliavimo, nenuėjo veltui.

„Dar ir dabar turiu jau suaugusių buvusių mokinių, kurie vis dar susisiekia su manimi, papasakoja apie naujai įgytas patirtis, konkursus, kuriuose dalyvavo, naujas išbandytas technologijas kuriant modeliukus. Kai kuriems tai tapo ne tik laisvalaikio pramoga, bet ir rimtas užsiėmimas, į kurį investuojama nemažai pinigų“, – didžiuodamasis apie daug pasiekusius mokinius pasakojo pašnekovas.

Paklaustas, kuo skiriasi vaikai prieš 30 metų ir dabar, mokytojas tikino, kad tai – du skirtingi poliai. „Seniau vaikai mieliau įsitraukdavo į darbų pamokas, būrelius. Gal todėl, kad pasirinkimas buvo mažesnis, – svarstė V. Salogubovas. – Kas ten žino… Bet seniau ir sudominti juos buvo lengviau nei dabar.“