Šmaikščių improvizacijų meistro Aido Giniočio „Revizorius“ pasirodys ir Šiauliuose (vaizdo įrašas)

„Aš jus sukviečiau, ponai, tam, kad galėčiau jums pranešti itin nemalonią žinią: pas mus atvyksta revizorius“. Tokiais žodžiais prasideda garsioji Nikolajaus Gogolio komedija „Revizorius“ (1836). Iš nesusipratimų virtinės suregztas pjesės siužetas, kurį, sakoma, N. Gogoliui pasufleravo A. Puškinas, pasaulio teatrų scenose interpretuotas daugybę kartų. Pagaliau, atlydėtas šmaikščių improvizacijų meistro Aido Giniočio, „Revizorius“ pasirodė ir Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.

„Revizoriaus“ siužetas nukelia į XIX amžiaus nedidelį provincijos miestelį, kurį pasiekia žinia, jog inkognito atvyksta revizorius. Miestelyje, kurį valdo saujelė išrinktųjų su gorodničiumi priešakyje, prasideda didžiulis sujudimas. Apimti baimės, valdininkai revizoriumi palaiko atsitiktinai į miestelį užklydusį jauną plevėsą Chlestakovą. Šis pasipūtęs jaunuolis nuoširdžiai patiki rodoma aplinkinių „meile“ ir nesivaržydamas mėgaujasi jam skiriamu dėmesiu. Ir tuomet, kai jau atrodė, kad „revizoriaus klausimas“ sėkmingai „išspręstas“, patenkintus miestelėnus pasiekia dar viena, dabar jau tikrai – „itin nemaloni žinia“...

Prieš keletą metų režisierius Aidas Giniotis Šiaulių publiką pakerėjo virtuoziška P. Vaičiūno „Patriotų“ adaptacija – satyriniu farsu „Vardan tos...“. Pasak režisieriaus, kaip ir „Patriotų“, taip ir „Revizoriaus“ ilgaamžiškumą lemia temos nemirtingumas.:

„Revizoriaus“ tema bus aktuali tol, kol pasaulyje egzistuos materialinis turtas ir žmonės sieks naudos sau. Tik utopiniame pasaulyje galėtų būti kitaip. Jei spektaklis „Vardan tos...“ apeliuoja daugiau į jausmus, tai „Revizorius“, nežiūrint jo lengvo humoristinio tono ,vis tik – labiau penas protui.

N. Gogolis savo laiku buvo išties novatoriškas, bet šiandien mes tai priimam kaip elementarų istorinį faktą. Mums to nebepakanka. Dėl to, statydamas spektaklį, ieškojau tarsi antro plano, kuris susietų visiems gerai žinomą pjesę su šiandiena. Dėl to, greta N. Gogolio personažų spektaklyje atsirado radikaliai nusiteikusių žmogeliukų ketveriukė, kurie į viską žiūri supaprastintai, vadovaudamiesi klišiniu mąstymu. Jų tekstuose tikrai atpažinsite politikų kalbas, interneto komentatorių pasisakymus, stereotipinius posakius apie politiką ir visada „blogą“ valdžią. Taip spektaklyje atsiranda papildoma linija, kurioje sugulė dabarties aktualijos. Kai kuriais atvejais jos yra labai konkrečiai susijusias su miestu, kuriame ir statomas šis spektaklis – Šiauliais. Tokiu būdu, per atpažįstamumo efektą, noriu sugrąžinti žiūrovą prie pagrindinės pjesės temos. Juk pati korupcija, apie kurią šiandien kalba visi, kas tik netingi ir smagiai laido juokelius, realiai niekam ir nerūpi. Netgi priešingai, per tą nuolatinį kalbėjimą mes korupciją tarsi legalizuojam, susitaikom su jos egzistavimu. Be to, kaip ir Gogolio laikais, taip ir dabar, kiekviename mieste, o ypač mažesniame miestelyje, susiformuoja įtakingųjų grupės, kuriose visi vienas kitą pažįsta, išteisina, palaiko. Taip ir susidaro tas „uždaras ratas“, garantuojantis „taikų sambūvį“ ir staus quo. Bet, kita vertus, nesiekiau pjesę visiškai sušiuolaikinti: man kur kas įdomiau buvo koncentruotis ties aktorių darbais, personažų žaismingumu ir improvizacijos galimybėmis. O paskutinius spektaklio štrichus, žinoma, sudės žiūrovai. Kol nėra jų reakcijos – nėra ir spektaklio“.

„Iš ko juokiamės, ponai?“

Visi mes trokštame būti truputį gudresni, truputį apsukresni, truputį gražesni ir nors kiek turtingesni už kitus. Neslėpkime – kartais visai smagu pasijuokti iš tokio savo pačių prigimtinio noro būti „lygesniais už kitus“, kaip ir iš savo vykusių ir nevykusių bandymų bet kokia kaina „susisukti šiltą lizdelį“.

Įsibėgėjus XXI a., įsivaizduojame, kad jau daugmaž „perkandome“ manipuliatorių žaidimus ir įmanomas korupcines schemas. Bet ar tikrai? O gal tik išmokome jų nepastebėti? Ar apskritai įmanoma pažaboti nuodėmingą žmogiškąją prigimtį? Ar šiandien atsirastų tikrai žinančių, kuris yra korumpuotas, o kuris – tik jo auka. O kas, jei didžiausių manipuliatorių ir „pilkųjų kardinolų“ mes apskritai net nežinome? Nesibaigiančių manipuliacijų, kyšių, „ranka ranką plauna“ sistemų apraizgytame pasaulyje, atrodo, nebeįmanoma išnarplioti korupcijos mazgo į tiesų siūlą. O tai jau visai nejuokinga mintis. Taigi, ponai, iš ko juokiamės?

„REVIZORIUS“ (pagal Nikolajų Gogolį) – 2–iejų dalių komedija.

Režisierius – Aidas Giniotis

Antrasis režisierius – Vaidotas Žitkus

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė

Kompozitorius – Ignas Juzokas

Premjera – 2019 m. kovo 23 d.

Trukmė – 2val.30 min.

Vaidina: