Slaugytojui Dariui Adomavičiui svarbūs visi skubiosios medicinos pagalbos iššūkiai

Nuo tada, kai bendrosios praktikos slaugytojas Darius Adomavičius atėjo dirbti į anuometinį Respublikinės Šiaulių ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių, pasikeitė labai daug. Tuomet jaunas slaugytojas galėjo tik vykdyti gydytojų nurodymus, kas buvo įprasta anuomet dar sesutėmis vadinamam viduriniajam personalui. Šiandien net pavadinimą pakeitusiame skyriuje tenka dirbti lygiaverčiu nariu komandoje drauge su gydytojais. Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete baigęs sveikatos mokslų magistratūros studijas slaugytojas džiaugiasi, kad gali dirbti moderniame, reikalingomis priemonėmis aprūpintame Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje, jaustis pakankamai svarbiu ir pasirengusiu visiems iššūkiams, kai prireikia profesionalios slaugos specialisto pagalbos.

Skyriuje – pirmas vaikinas
Pasirinkimas būti slaugytoju Dariui Adomavičiui buvo netikėtas. Gimęs ir augęs Kelmės rajone Kolainiuose, Martyno Ivinskio, lietuviškų kalendorių pradininko, gimtinėje, čia baigė Kolainių  pagrindinę mokyklą. Vidurinę mokyklą baigęs Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijoje, nusprendė stoti į Policijos akademiją. Visą vaikystę svajojęs būti pareigūnu, baigęs mokyklą šiuo keliu ir pasuko. Tačiau įstoti į Policijos akademiją nepavyko dėl regėjimo problemų – nepraėjo medicinos komisijos reikalavimų ir su svajone teko atsisveikinti.

„Kito plano neturėjau, tad metus niekur nestojau, likau kaime, kur teko dirbti įvairius fizinius darbus: ir gatves šluoti, ir viešuosius tualetus valyti, ir pas ūkininką mėšlą mėžti“, – prisimena Darius nelengvus metus, per kuriuos pavyko ne tik pinigų užsidirbti, bet ir įgyti motyvacijos, kad, norint dirbti širdžiai mielą darbą, reikia mokytis. 

Pagrindinis motyvas, skatinęs rinktis policininko profesiją, buvo noras padėti žmonėms. Šis noras neišnyko ir Darius nusprendė stoti į Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos mokslų fakultetą, tapti bendrosios praktikos slaugytoju, kurio pašaukimas – padėti žmogui. 

Pirmos dienos kolegijoje buvo tam tikras susitaikymas su savimi ir situacija, kai besimokančiųjų 63 žmonių grupėje – jis vienintelis vaikinas. Pradžioje kilo abejonių dėl pasirinkimo ir Darius klausė savęs: „Ką aš čia veikiu?“ Pokalbis su dėstytojais šiek tiek nuramino. Paaiškėjo, kad kiekvienais metais būna po vieną–du vaikinus. Baigę studijas, vieni išeina atlikti karinės tarnybos, kiti pasuka į Greitosios medicinos pagalbos tarnybą, tad ligoninėje lieka mažuma. 

Prieš septynerius metus D. Adomavičius buvo pirmas vaikinas bendrosios praktikos slaugytojas, atėjęs dirbti į Skubiosios medicinos pagalbos skyrių. Dabar jau tenka dirbti trise, drauge su Tomu Naujokaičiu, dirbančiu ir Greitosios medicinos pagalbos tarnyboje, bei Jonu Misiūnu, prieš keletą metų baigusiu slaugos mokslus. 

Darius mano, kad vaikinų šioje specialybėje daugės, nes medicinoje reikia vyriškų rankų. „Užsienio šalyse jau seniai nieko nestebina vyrai slaugytojai, Lietuvoje tai dar neįprasta“, – sako Darius ir nesistebi tuo, nes ligoninėje nuo sovietmečio dar slaugytojos vadinamos sesutėmis. Medikas pastebi, kad ir skyriaus pacientai, laukiantys ateinančios sesutės, sutrinka, pamatę vyrą ir nebežino nei kaip jaustis, nei kaip kreiptis. Medikas įsitikinęs, kad laikas visuomenei keisti požiūrį ir suprasti, kad sesutės – šeimos nariai, o ligoninėje dirba slaugytojai. Niekas nenori, kad ligonis būtų vadinamas močiute ar seneliu, nes jis yra pacientas, o ne giminė.

Į priimamąjį – laikinai

Ligoninėje D. Adomavičius dirba nuo trečio studijų kurso. Pirmiausia dirbo Psichiatrijos klinikos Ūmių būsenų skyriuje slaugytojo padėjėju, kur dirba ne vienas vaikinas. Ten jis ir planavo grįžti, gavęs diplomą, tačiau planai vėl sugriuvo. Šiam darbui reikėjo papildomos specializacijos, tad privalėjo baigti psichikos sveikatos slaugytojų kursus. Tuo metu šie kursai nebuvo rengiami. Darius nusprendė laikinai padirbėti slaugytoju Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje. „Teko paieškoti kelio į skyrių, nes iki tol neteko jame būti nei kaip pacientui, nei kaip lankytojui“, – prisimena darbo pradžią medikas. Tik planas padirbėti laikinai jau trunka septynerius metus. 

2017 metais baigęs Šiaulių kolegijos Sveikatos mokslų fakulteto bendrosios praktikos slaugos kursą, pradėjo darbinę karjerą Respublikinės Šiaulių ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje.

Gavęs diplomą su pagyrimu Darius jautėsi viską mokantis slaugos profesionalas. Tik pradėjęs dirbti ir susidūręs su realybe suprato, kad iki profesionalo dar yra labai toli, kad žinias reikia ne tik kartoti, bet ir atnaujinti, procedūras ne tik mokėti, bet ir tobulintis. Pradžioje daugelio procedūrų, kurios šiandien įprastos, net nebūdavo – prireikus jų, pacientą guldydavo į stacionarą.

Labai daug naujovių atėjo drauge su skubiosios medicinos gydytojais, tad bendrosios praktikos slaugytojams reikia prie tų naujovių prisitaikyti. Drauge atliekama pleuros punkcija, kai skysčiai pašalinami iš plaučių, ascito punkcija, kai skysčiai šalinami iš pilvo, centrinės venos punkcija, intubacija, defibriliacija, kardioversija (elektrošokas) reikalinga širdies ritmui atstatyti, sąnarių ar kaulų repozicija (atstatymas) ir  t. t.

Medikas įsitikinęs, kad šis sprendimas pasiteisina, nes pacientas pagalbos sulaukia gerokai greičiau, nereikia gultis į ligoninę, po keleto valandų gali vykti namo. Pavyzdžiui, širdies ritmui atstatyti anksčiau žmogų guldydavo į Kardiologijos skyrių, ten vykdavo medikamentinis širdies ritmo atstatymas. Jei ritmas neatsistatydavo, pacientą keldavo į Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių kardioversijos procedūrai. Dabar viskas atliekama Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje, nes yra ir gydytojai, ir slaugytojai, kurie gali suteikti reikiamą pagalbą. 

„Mes, baigusieji medicinos studijas prieš dešimt metų, visas procedūras atlikome dirbdami specifiniuose skyriuose per praktikas ir žinome, ką jų metu atlieka bendrosios praktikos slaugytojas. Intubacijos – operacinėje arba reanimacijoje, pleuros punkcijos – terapijos skyriuose, nes priėmime to nebuvo“, – prisimena pirmuosius darbo metus Priėmimo skyriuje, per kuriuos ne visi kolegijoje įgyti įgūdžiai buvo naudojami, todėl pasimiršo.

Kai pradėjo daryti procedūras, reikėjo iš naujo prisiminti teoriją ir praktiką. Dabar slaugytojas neabejoja, kad slaugytojas, atlikdamas procedūras su gydytojais, yra lygiavertis komandos narys ir nuo jo pagalbinių veiksmų labai priklauso procedūros greitis ir kokybė.

Darbo specifika – lengvas chaosas

Jaunas slaugytojas ir pats nepajuto, kaip „užsikabino“ už skubiosios pagalbos. Įtraukė tai, kad  skyrius, kuriame vyrauja lengvas chaosas gerąją prasme, labai dinamiškas. „Skyriuje sunku kažką planuotis ateičiai, nes negali žinoti, kas nutiks už kokių 15 minučių. Kiekviena diena skirtinga, kiekvienas budėjimas kitoks, niekada nesijauti ramus“, – apie kasdienę darbo specifiką pasakoja Darius Adomavičius.  

Per keletą metų Skubiosios medicinos pagalbos skyrius stipriai pasikeitė, nes į skyrių dirbti atvyko skubiosios medicinos pagalbos gydytojai. „Jauni gydytojai dirba visai kitaip ir jų dėka šiandien mes jau nebesame tas priimamasis, į kurį, tarsi į tarpinę stotelę tarp stacionaro ir namų, atvyksta pacientas“, – sako slaugytojas, prisimindamas laiką, kai ir pavadinimas iš Priėmimo skyriaus pakeistas į Skubiosios medicinos pagalbos skyrių, kuriame pagalbą žmogus gauna laiku.

Skyriuje teikiama ir stebėjimo paslauga, tad kartais šiame skyriuje būnama ir visą parą, kol suteikiama pagalba: atliekami reikiami tyrimai, sulaukiama jų rezultatų, taikomas medikamentinis gydymas. Tik sunkių būklių pacientai nelaukia, nes gyvybiškai būtina pagalba teikiama nedelsiant. Kai pacientas paliekamas stebėjimui, užtrunka iki paros, nes stebimas vaistų poveikis, laukiamas tyrimų  rezultatų pokytis. Tokie gydymo algoritmai, patvirtinti pasaulio standartų. Tačiau po  24 valandų turi būti priimtas sprendimas, ar pacientas vyksta namo, ar guldomas į stacionarą. 

Sunkios būklės pacientų salėn patenka ne tik sergantys, bet ir sunkias traumas patyrę autoįvykiuose, nudegę, kritę iš aukščių – visi, kuriems reikia labai rimtos pagalbos. Jeigu žmogus negali vaikščioti ar sėdėti, jis bus sunkios būklės pacientų salėje. 

Skubiosios pagalbos skyriuje slaugytojų kompetencijos gana didelės. Slaugytojas gali nuskausminti, duoti raminamųjų, koreguoti kraujo spaudimą, pulsą ir kita, taip užtikrindamas gyvybines funkcijas. Ateityje tų kompetencijų vis daugės. Slaugytojas nebėra vien gydytojo tarnas, daugėja ir išplėstinės praktikos slaugytojų. „Mes esame viena didelė komanda, kuriai vadovauja gydytojas, bet visi komandos nariai yra vienodai svarbūs, nei vieno nario negalima išimti, nes komanda subyrės. Skyriuje dirbu ir dėl to, nes čia santykis tarp kolegų yra ypatingas, draugiškas, susitinkam ir po darbo, tarsi viena šeima.

Kovidas – įdomi patirtis

Dirbant Respublikinės Šiaulių ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje slaugytojui Dariui Adomavičiui teko didžiulė patirtis gydant kovidu sergančius ligonius.  Pirmoji COVID-19 pandemijos banga palietė, kai dar jos Lietuvoje net nebuvo. Jaunas slaugytojas buvo aktyvus skyriaus gyvenime, tad teko dalyvauti priimant kovidu sergančiųjų gydymo tvarkos sprendimus, atstovaujant slaugytojų interesus. 

Kai prasidėjo pacientų guldymas į ligoninę, Darius buvo pirmojoje keturių slaugytojų ir dviejų gydytojų komandoje, dirbusioje kovido ligonių priimamajame, kuris buvo įrengtas Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikoje. Po sunkaus darbo, neskaičiuojamų valandų, medikai ėmėsi ir švietėjiškos veiklos: filmavo vaizdo įrašus, kuriais dalijosi ligoninės interneto svetainėje. Tuo siekė išskaidyti visuomenėje plintančią baimę, mitus, gandus apie kovidą ir jo gydymą.

Po pirmo karantino pertraukos smogė antroji – gerokai didesnė banga. Per dieną į Skubiosios medicinos pagalbos skyriaus kovido poskyrį atvykdavo per 40 pacientų. Su jais per parą dirbdavo du slaugytojai. Ypač sunku buvę dirbti apsirengus specialia apranga, su kuria ir karšta, ir nepatogu. 

„Ėjom su didele baime į tai, nes niekada nežinojome, kada galime patys susirgti ar ligą parnešti namo. Keli kolegos susirgo ir ganėtinai sunkiai. Buvo ir turėjusių artimą kontaktą ir privalėjo karantinuotis, tai keletą savaičių teko atlaikyti gerokai padidėjusį krūvį“, – nepamirštamus prisiminimus, sunkią, bet labai įdomią patirtį paliko šis laikotarpis ir todėl, kad teko išmokti daug  naujų dalykų. Pavyzdžiui, išmokti punktuoti venas ultragarso kontrolėje, kai reikia įvesti kateterį, bet vena sunkiai apčiuopiama. Tam skyrius aprūpintas nauja technika. 

Planas – baigti magistratūrą

Baigęs kolegiją, D. Adomavičius turėjo planą studijuoti toliau ir įgyti magistro laipsnį.  Darbas Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje ir COVID-19 pandemija įsuko į ratą, ir teko šią mintį atidėti. Atslūgus kovidui, Darius sugrįžo prie savo plano, kurį įgyvendinti prireikė nemažų pastangų. Reikėjo vienus metus mokytis papildomosiose studijose, kad galėtų stoti į magistratūrą Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete. Magistratūros studijos truko pusantrų metų, su kolegija ir universitetu mokslams skirti šešeri metai. Mokėsi sesijiniu būdu, tad kas du mėnesius dvi savaites reikėjo būti paskaitose, kitu laiku – mokėsi ir užduotis atliko namie.

Darius džiaugiasi, kad ligoninė sudarė sąlygas mokytis. „Nebuvo lengva, bet toks buvo mano pasirinkimas“. Dariaus magistro baigiamojo darbo tema: „Skubiosios medicinos pagalbos skyriaus darbuotojų smurto patirtys“. Tam buvo apklausti skyriaus gydytojai, slaugytojai ir slaugytojų padėjėjai smurto darbe tematika. Dėkingas Darius kolegoms, kurie prisidėjo prie šio darbo ir džiaugiasi studijomis, kurios davė nemažai vadybinių, administracinių žinių ir įgūdžių, nors didelių pokyčių, gavęs magistratūros studijų diplomą, Darius neplanuoja.  Drauge su juo šias studijas baigė 18 žmonių, tarp kurių – penki šiauliečiai, iš jų du – Respublikinės Šiaulių ligoninės slaugytojai: Darius ir Auksė Girskė.

Laisvalaikio daug nelieka

Dabar D. Adomavičiui labiausiai norisi pailsėti nuo mokslų, nuo didelio darbo krūvio ir daugiau laiko praleisti su žmona Nida ir, žinoma, augintiniu katinu Maksu.

Visi suprato, kad kelionės į Klaipėdą ir darbas be poilsio – laikina, todėl nepriekaištavo. Su žmona Nida Darius – nuo mokyklos Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijoje laikų. 12-oje klasėje jie tapo pora. Tiesa, baigus vidurinę mokyklą keliai išsiskyrė – Nida įstojo į Klaipėdos universitetą, kur studijavo anglų kalbos filologiją, o jis į Valstybinės Šiaulių kolegijos Sveikatos mokslų fakultetą. Taip studijų metais ir gyveno – jis Šiauliuose, o žmona – Klaipėdoje. Baigusi studijas, mergina persikėlė į Šiaulius. Po ilgų devynerių metų draugystės Darius ir Nida susituokė ir jau drauge kuria ateities planus.  Abu mėgaujasi laisvu laiku, kurio po Dariaus studijų baigimo atsirado daugiau. Dalį jo praleidžia  su mėgstama knyga rankose, dviračiu važinėja, labai patinka bėgioti.

Laisvalaikio sąskaita Darius ėmėsi naujų planų. Jis nusprendė dalyvauti atrankoje į Mobilią Skubiosios medicinos komandą. Būdamas joje, galės išvykti į misijas karščiausiuose pasaulio taškuose, kur reikia skubiosios medicinos medikų pagalbos: ugnikalniui įsiveržus, žemės drebėjimui, potvyniui, gaisrui kilus. 

Tobulėti, nestovėti vietoje – tai svarbiausia Dariui Adomavičiui, Skubiosios medicinos pagalbos skyriaus slaugytojui, pasiryžusiam visiems iššūkiams, kai reikia profesionalios  slaugos specialisto pagalbos.