Šlapias Lazdijų žirgininkų žygis į Margionių kaimą

Ko gero, nenuostabu, jog apie Lazdijų žirgininkų žygį kalbamės beglostant vieną iš tų žirgelių, kuris ką tik sugrįžo iš šešias dienas trukusio žygio. „Senas bičiulis Gintas Kvaraciejus pakvietė į Margionių kaimą Varėnos rajone. Pokalbis neliko užmirštas. Tik gaila, kad Mindaugas Vievesis, sudaręs visą žygio maršrutą, susirgo ir negalėjo dalyvauti“, – pasakoja ponas Valdas Žička, vos prieš keletą valandų sugrįžęs iš žygio. Bet apie viską iš pradžių.

Kaip tuomet tarė, taip ir padarė. Lazdijų žirgininkai susiruošė kelionėn, ir blogas oras jiems nė motais. Anot dzūkų, „ciesiai“ į Margionių kaimą, na, beveik „ciesiai“. Ir, matyt, ne veltui, tuo žirgininkai įsitikino ten nukakę. Šilais apsisiautęs Margionių kaimas – išties unikalus savo tradicijomis.

Į žygį išlydėjo Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas Ramūnas Buinauskas ir klubo narys Benius Rūtelionis. Tad žirgų mylėtojai iš Jusevičių, Žuvintų, Šlavantų kaimo ir Lazdijų sėdo į keturias brikas ir drąsiai leidosi į kelią, vadovaujami ilgamečio mūsų krašto žirgininko, artojo, raitelio, kuris savo žirgą girdė Juodojoje jūroje, Algirdo Motiejūno. Nepabūgo blogo oro prognozių žirgininkai Valdas Žička, Vitas Mincevičius, Egidijus Andriuškevičius bei Ramūnas Kliokys. Žinoma, pasilepinę pirties malonumais pono A. Motiejūno sodyboje. „Žygį pradėjome nuo Šlavantų“, – sakė ponas Valdas. Rudeniniais takais, dažnai ir lietaus lydimi Lazdijų žirgininkai pasiekė Leipalingį, kur juos pasitiko Leipalingio seniūnas Antanas Krancevičius bei Leipalingio krašto muziejaus vadovė.

„Visada stengiamės pakeliui kažką pamatyti, sužinoti, aplankyti, tokios jau mūsų tradicijos“, – sakė ponas Valdas. Leipalingyje Lazdijų žirgininkai aplankė Leipalingio dvarą, kur plaka istorinė miestelio širdis. Šimtmečiams bėgant dvaras išgyveno klestėjimo ir nuosmukio laikotarpius, dabar rekonstruotas, tad itin traukia dėmesį. Apsilankė Leipalingio krašto muziejuje. Ir vėl į kelią iki Lipliūnų kaimo pas poną Žydrūną Dabruką, o pailsėję, atgavę jėgas, kupini energijos, Druskininkų policijos pareigūnų palydėti iki Neravų kaimo per Grūtą, sukorę išties nemažą kelio gabalą, Lazdijų žirgininkai pasiekė Margionių kaimą. Oras negailėjo žirgų mylėtojų, juos skalbte skalbė smarki liūtis, tad kartais vadelioti darėsi itin sudėtinga, o dar ir truputėlį nuklysta į šalį, bet sėkmingai surastas artimiausias kelias. Pasak žirgininkų, teko brikas „ekstremaliai“ nuplauti vandenyse... Visko buvo!

Margionių kaime Lazdijų žirgininkai buvo svetingai pasitikti vietos bendruomenės, kuri tądien šventė Rudenėlio šventę klojimo teatre. O kad Margionys turi savo charizmą ir yra tikras dzūkiškas kaimas, tai netruko pajusti ir čia apsilankę žirgininkai. Čia rinkosi tie, kurie buvo pasiilgę šventinio šurmulio, dzūkiškų dainų, draugiškų varžybų azarto ir malonaus kaimyniško pasibuvimo prie vaišių stalo. Margionių klojimo teatre vyko rudens gėrybių paroda–konkursas. Buvo renkamas didžiausias moliūgas, gražiausiai papuošta daržovė, įdomiausia daržovė, kuri sakyte sakė, jog aš ne tokia kaip visos. Vyko asmeninės ir komandinės rungtys, tad jose teko ir žirgininkams dalyvauti. „Ir aukcione dalyvavome“, – sako ponas Valdas, rodydamas parsivežtas „vertybes“ bei suvenyrus. Tad Lazdijų žirgininkai nuoširdžiai dėkoja už šiltą priėmimą G. Kvaraciejui ir jo mamai Danutei Kvaraciejienei bei Margionių kaimo bendruomenės pirmininkei Linai Vosylienei. Keliauninkai taip pat sako dėkui ir saviškiams Romui Vizbarai, Vitui Bagdonui, Artūrui Kuckailiui, kurių dėka kelionė buvusi ir lengvesnė, ir patogesnė. Tačiau reikia pasakyti, jog jie ne tik šventė – keliauninkai dargi Čepkelių raistą aplankė, kuris paliko jiems neišdildomą įspūdį.

Žygis truko šešias dienas. Kaip sakė šio žygio vadovas A. Motiejūnas, drabužiai „ant skūros“ ir šlapo, ir džiūvo. Ar žirgininkai nesušalo tokiu darganotu rudenišku oru? Ponas V. Žička tikina, kad jų sugrįžusių jau laukė pirtelė, vantos ir tokie ypatingi vaistai, apie kuriuos šiandien vengiama kalbėti. Gal tikrai tokie žirgininkų ritualai padeda būti stipriems, ištvermingiems, dargi energijos naujiems žygiams suteikiantys. Mat A. Motiejūnas yra prasitaręs, jog ramiai gyventi ir toliau nenori. Jo svajonė – Lietuvos šimtmečio proga surinkti 100 raitelių ir per Vilnių joti.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“