Skirtingos tų pačių švenčių tradicijos

Kol vienuose namuose tuštėja šokoladinis advento kalendorius, kituose saldumynus už gerus darbus dalija nykštukas. Kol vieni užmiega prie jaukios, nuo lempučių girliandos sklindančios šviesos, kiti kalėdinę atributiką taupo iki pat Kūčių vakaro. Apie skirtingas tų pačių švenčių tradicijas, kuriose kartais susilieja, o kartais prasilenkia tai, kas sena ir nauja, pasakojo mūsų skaitytojai.

Nepripranta prie dovanų

Jau seniai šventės neatsiejamos nuo dovanų. Būtent dovanos pensininkei Aldonai tampa tikru galvos skausmu. Jų pirkimą, pakavimą ir įteikimą ji vadina didžiausia problema, mat niekaip negali įprasti prie šios tradicijos. Juk prieš 70 metų Kalėdų Senelis Lietuvoje dar nesilankė ir dovanų nedalijo.

Aldona prisimena Kūčias švęsdavusi su savo šeima: tėčiu, mama ir vyresne seserimi. Išaušus Kalėdų rytui, tėvai eidavo į tėčio sesers namus, kur susirinkdavo ir linksmindavosi visa giminė. Tiesa, jaunieji giminės atstovai tokiose linksmybėse nedalyvaudavo – likdavo namuose. „Vaikai tuomet nebuvo pastatyti į pirmą vietą“, – sako pašnekovė ir priduria, kad antrąją Kalėdų dieną jos su seserimi jau galėdavo įžengti į tetos namus. „Ten mus ir kitų giminaičių vaikus susodindavo už stalo – būdavome visas būriukas. Valgydavome, sakydavome eilėraščius, dainuodavome, eidavome rateliu aplink eglutę. Gerokai pritemus, eglutę mūsų akyse nurėdydavo: nevalgomus žaisliukus sudėdavo į dėžutę, o valgomus: saldainiukus, sausainiukus, raudonus gražius obuoliukus, išdalydavo. Tai ir būdavo mūsų dovanos. Ir tik daug vėliau pradėjo kalbėti, kad dar kažkoks senelis turi ateiti“, – šypsosi ji.

Stebina nykštukas

Tačiau šiuolaikiniams vaikams dovanos – įprastas dalykas. Štai pas penkerių metukų Jurgį Kalėdų Senelis užsuka kiekvienais metais, o likus maždaug mėnesiui iki švenčių atsiunčia laišką, kuriuo įpareigoja savo padėjėją nykštuką kiekvieną dieną nustebinti berniuką, jei gražiai elgsis, klausys tėvelių ir atliks jam paskirtas užduotis. Beje, pastarųjų Jurgis gauna su kaupu: tenka ir lovą gražiai pasikloti, ir spėriai apsirengti, ir gudriai paslėptą dovanėlę surasti. Tačiau už įvykdytą darbą jo laukia siurprizas.

Žinoma, siurprizai – ne nykštuko, o Jurgio tėvų darbas. Būtent jie iš giminaičių nugirdę smagią idėją, ją pavertė šventine savo šeimos tradicija. Beje, kišenėje ar po pagalve Jurgis randa tik simbolines staigmenas – saldainį, guminuką ar kitą širdžiai mielą smulkmenėlę.

Laiške taip pat minima, kad Jurgį nuolatos stebi zuikučiai bei zylutės, kurie apie berniuko elgesį praneša Kalėdų Seneliui. Jei Jurgis elgėsi gražiai, Kalėdų rytą jo laukia šauni dovana, jei ne – bulvė. Tiesa, bulvės dovanoti tėvams kol kas dar neteko, o rinkdami dovaną jie stengiasi visuomet atsižvelgti į sūnaus norus, kartu nepamiršdami sveiko proto ir kainos. „Anksčiau vaikai gaudavo saldainį ir būdavo patenkinti, o dabar esame labai sumaterialėję. Nesinori vaiko išlepinti, bet nesinori, kad jis jaustųsi blogai, kai bendraamžiai girsis gavę naujus telefonus, planšetes ir panašiai“, – sako Jurgio tėtis.

Trūksta dvasingumo

Pensininkas Stasys vaikystėje tokių saldžių siurprizų kaip Jurgis nesulaukdavo. Tačiau šventiniu laikotarpiu jo namuose netrūkdavo skanių kepinių. Viskas prasidėdavo nuo pyragų, kuriuos šeimininkės gamindavo likus savaitei iki Kalėdų. „Tada pyragai buvo kepami tik šventėms. Ne taip kaip dabar, kai parduotuvėje gali nusipirkti, ko tik nori“, – sako jis.

Šeimininkės tešlą maišydavo didelėse iš medžio išskobtose geldose, todėl jos užtekdavo ir pyragams, ir bandelėms, liaudiškai vadintomis bunduliukais. Juos Stasio mama suberdavo į skrynią, prieš tai įklojusi baltą lininį audinį. Paskutiniai į krosnį keliaudavo kūčiukai, o vyras dar ir dabar prisimena, kaip pasigardžiuodamas juos valgydavo su aguonų pienu.

Bet ne visi prisiminai tokie skanūs. Stasys itin jaudindavosi prieš kalėdinę išpažintį. Pasakoti kunigui slapčiausias savo nuodėmes, o tuomet už bausmę kalbėti poterius jaunam berniukui nepatikdavo. „Ne visada sąžiningai atlikdavau klebono skirtą pakūtą“, – prisipažįsta Stasys, kuris su kunigu susitikdavo ir prieš pat Kalėdas. Tiesa, kiek malonesnėmis aplinkybėmis, mat kunigas, lydimas zakristijono bei vargonininko, lankydavosi kiekvienuose kaimo namuose. Garbingos trijulės žmonės labai laukdavo – net takelius geltonu smėliuku pabarstydavo. „Apskritai, seniau šventės būdavo dvasingesnės ir prasmingesnės“, – sako Stasys.

Dovanas lemia burtai

Su juo veikiausiai nesutiktų Kristina, kuri nuo pat vaikystės per gražiausias žiemos šventes girdėdavo maldas, giesmes ir skanaudavo specialiai Kūčioms kepamu pasninkiniu vyšnių pyragu.

„Turiu keturis brolius, o visos mūsų Kūčios ir Kalėdos vykdavo pas senelius kaime. Prieš šventes visuomet pasninkaudavom – jokios mėsos, jokių kiaušinių ir pieno, jokių saldumynų. Netgi pamenu, kaip dėdavome saldainius į maišelius ir slėpdavome stalčiuose. Stengdavomės jų nevalgyti ir taupydavome Kalėdų rytui. Mūsų Kūčių vakarienė prasidėdavo malda, kurią sakydavo vyriausias giminėje. Tuomet jis pagarbiai išdalindavo paplotėlį – turėdavome prieiti prie kiekvieno už stalo sėdinčio žmogaus, atsilaužti iš jo gabaliuką ir pasakyti jam linkėjimą, padėkoti už buvimą kartu. Užtrukdavome 10–15 minučių, kol visus apeidavome“, – šypsosi Kristina.

Pavalgiusi šeima ramiai leisdavo vakarą, iš po staltiesės traukdavo šieną, spėliodami, kuris gyvens ilgiau. Kristinos močiutė dargi mėgdavo atsiversti maldaknygę ir pagiedoti. Vidurnaktį, nepaisydama nei pūgų, nei šalčio, visa giminė traukdavo į artimiausioje bažnyčioje vykstančias Bernelių šv. mišias. „Labiausiai į jas norėdavome vykti mes, vaikai, o grįžę jau galėdavome vaišintis saldumynais – nueidavome miegoti tik paryčiais. Atsikėlę dovanų po eglute niekados nerasdavome, jas pavakary mums atnešdavo Kalėdų Senelis. Nepamenu tokių švenčių, kad jis būtų neatėjęs – tai pagrindinis šventės akcentas ir didis džiaugsmas“, – prisiminimais dalijasi Kristina.

Dabar ji pati turi šeimą – su vyru augina tris sūnelius, tačiau iš vaikystės atsineštos šventinės tradicijos beveik nepasikeitė. „Kai sukūrėme savo šeimas, ir aš, ir mano broliai per Kūčias važiuojame pas vyro giminaičius. Bet per Kalėdas visi renkamės kaime – kitaip nėra buvę. Man išvis nelabai suprantama, kai jaunimas eina susitikti su draugais. Mums Kalėdos – išskirtinai šeimos šventė. Kadangi turime mažų vaikų, į bažnyčią dabar jau važiuojame Kalėdų rytą, tačiau Kalėdų Senelis iki šiol ateina ir dalija dovanas. Tiesa, jas turime užsidirbti – atlikti kokią nors užduotį, padainuoti, pasakyti eilėraštį ar persirengę ką nors suvaidinti. Dovanas vaikams su vyru perkame patys, o savo šeimos rate – su tėvais, broliais – traukiame burtus ir dovanojame vienam ištrauktajam, advento laikotarpiu mintyse linkėdami artimajam viso ko geriausio“, – pasakoja Kristina.