Skirstant COVID-19 paramą kultūros sektoriui S. Kairys žada daugiau lėšų ir saugiklių

Šiemet parama nukentėjusiems nuo koronaviruso menininkams ir įstaigoms bus didesnė, tačiau ją skirstant bus įvedama daugiau saugiklių, sako kultūros ministras Simonas Kairys.

Jis teigia, kad Kultūros taryba orientuosis į paramą individualiems kūrėjams, tuo metu subsidijas kultūros sektoriaus įmonėms, įstaigoms turėtų perimti Ekonomikos ir inovacijų ministerija.

„Pareiškėjai kreipsis į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją. Kultūros taryboje lieka individualiems kūrėjams galimybė gauti stipendiją. Procesas irgi bus šiek tiek sudėtingesnis, nei buvo per pirmąjį karantiną, neužteks pateikti kelių eilučių, įsijungs ir tų prašymų analizė, vertinimas ir panašiai“, – sakė ministras.

Svarbiausios interviu temos:

* Kultūros ministerija turėtų prisidėti prie nepageidautinų Lietuvoje asmenų sąrašo sudarymo, atliktų sektoriaus stebėseną.  

* Organizacijos, kultūros sektoriaus atstovai kviečiami siūlyti kandidatą Į Kultūros tarybos vadovus.

* Didės finansavimas kultūros paveldui tvarkyti, siekiant spartesnių procesų žadama mažinti biurokratiją.

* Tvarkant Vilniaus Tauro kalną ir įrengiant čia modernią koncertų salę, galėtų būti nukeltas ir paminklas Petrui Cvirkai.

* Sprendimai dėl Stasio Eidrigevičiaus menų centro paliekami Panevėžio savivaldybei.

– Užsienio reikalų ministerija sako, kad uždraudus į Lietuvą atvykti Rusijos atlikėjui Filipui Kirkorovui, bus ir daugiau panašių sprendimų dėl asmenų, išnaudojamų Kremliaus minkštosioms galioms. Pasigirsta siūlymų kurti koordinavimo centrą, kur įvairių sričių specialistai dirbtų savotiškais žvalgais ir siūlytų, ko neįleisti į Lietuvą. Ar pritartumėte tokioms idėjoms?

– Be abejo, aiškūs kriterijai, aiškus tokių asmenų, kurie nepageidautini Lietuvoje, sąrašas tikrai pagelbėtų Kultūros ministerijai, Kultūros tarybai apsisaugoti ateityje nuo tokių nemalonių incidentų, kurie buvo įvykę ir dėl ko visa ta diskusija yra.

Tikrai galėtų būti aktyvesnis ir pačios Kultūros ministerijos vaidmuo inicijuojant tokio sąrašo sudarymą, kultūrinės erdvės monitoringas, ar, tarkime, propagandai imliausių kultūros sričių ir veikėjų identifikavimas. Kultūros ministerija čia turėtų veiklos ir, manau, kad tam tikri dalykai yra šiek tiek pavėluoti.

Džiaugiuosi, kad nors ir taip nemaloniai prasidėjo visa problema, bet jos pasekmės yra teigiamos. Tikrai, kaip skirtingos valstybės institucijos dabar diskutavo, bendradarbiauja, manau, kad bendromis jėgomis pasieksime tokių sprendimų.

– Ar ministerija savo inciatyva siūlys tokius asmenis, ar tai turėtų daryti kitos institucijos?

– Tai yra bendras darbas, nes formaliai kriterijus nustato Užsienio reikalų ministerija, po to įgyvendina Vidaus reikalų ministerija arba konkrečiai – Migracijos departamentas. Akivaizdu, kad yra kelių institucijų bendradarbiavimo pagrindas.

Bet kalbant apie minkštąsias galias, kurias naudoja nedraugiškos šalys būtent per kultūrą, tai mes, kaip sektorius, ministerija, kuri stebi situaciją, galėtume imtis proaktyvių veiksmų, ne tik reaguoti, kalbant apie pasekmes.

– Ar pritariate užsienio reikalų ministro nuomonei, kad F. Kirkorovas, turint omenyje jo laikyseną dėl aneksuoto Krymo, kelia grėsmę ir Lietuvos nacionaliniam saugumui?

– Nenorėčiau leistis į pavardes, turint omenyje, kad manęs niekaip nedomina rusiška muzika, atlikėjai. Aišku, garsiausi asmenys, kurie įtraukiami į sąrašą, visi mes apie juos žinome.

Kalbant apie platesnį kontekstą, reikėtų gilesnės analizės, reikėtų labiau identifikuoti visą vyksmą ir, įžvelgus tendencijas, siūlyti tuos dalykus. Mes, kaip Kultūros ministerija, daugiau kalbame apie tokius dalykus, kaip tam tikrų projektų finansavimas, jų palaikymas, kultūros institucijų veikla – čia daugiau yra mūsų dėmesio zona. Kas kur atvažiuoja koncertuoti tiesiog, be valstybės pinigų naudojimo čia yra kita medalio pusė.

– Taip, diskusijos juk ir kilo dėl to, kad Kultūros taryba skyrė paramą dviem įstaigoms, planavusioms rengti Rusijos atlikėjų koncertus. Ar būsima parama ir toliau bus skirstoma be ekspertinio vertinimo, ar keisite paraiškų vertinimo taisykles? 

– Reikia pažymėti, kad skandalinga situacija ir atsirado dėl to, kad Kultūros tarybai buvo deleguota nauja priemonė. Žinome, kas parašyta Kultūros tarybos įstatyme, kad būtinas ir ekspertinis vertinimas, ir pačios Kultūros tarybos įsitraukimas. Bet viešojoje erdvėje dažnai painiojami tam tikri dalykai. Yra projektai, kurie vertinami normalia, natūralia eiga Kultūros tarybos ekspertų, ir priemonė, kuri dabar bus Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje, kuri yra daugiau pagalba verslui, o ne kokių nors kultūrinių projektų rėmimas.

Mažiausiai, ką turime daryti, tai išlaikyti natūralią Kultūros tarybos veiklą, neprimetant jai nebūdingų funkcijų.

Aišku, yra niuansų, turime tam tikrų įtampų, kai karantinas atneša neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, individualią veiklą vykdantys žmonės šiandien gyvena tik iš 257 eurų išmokos. Dėl jų reikia padaryti greitus sprendimus, nes situacija nelaukia. Dėl to kartais greitis lemia klaidas. Bet pamoka buvo tikrai didelė. Manau, kad visi dabar bus ją išmokę, bet pasekmė bus, kad procesai taps šiek tiek lėtesni.

– Kas tuomet skirstys tą paramą?

– Kultūros taryba nebedalins subsidijų, kurios orientuotos į įmonių apyvartos smukimą dėl karantino, į įmonių sąvoką įeina ir, pavyzdžiui, nevyriausybinės organizacijos, veikiančios kultūros srityje. Pareiškėjai kreipsis į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją.

Kultūros taryboje lieka individualiems kūrėjams galimybė gauti stipendiją. Procesas irgi bus šiek tiek sudėtingesnis, nei buvo per pirmąjį karantiną, neužteks pateikti kelių eilučių, įsijungs ir tų prašymų analizė, vertinimas ir panašiai.

Taip pat AGATA turi pagalbos priemonę iš tuščios laikmenos surinktų lėšų, taip pat stengsis paremti tuos individualius kūrėjus ir dėl to bus bendradarbiaujama su Kultūros taryba.

 Bet subsidijų, kurios iššaukė šitą skandalą, manau, Kultūros taryba nedalys.

– Ar Ekonomikos ir inovacijų ministerija turės svertų, kad galėtų įvertinti, kam skiriama ta parama? Ar nepasikartos ta pati situacija tik kitoje ministerijoje?

– Tam tikri saugikliai yra natūralūs. Dabar nebuvo tokio laiko, kad kas nors planavo koncertą ir jis neįvyko. Šiek tiek lengviau yra. Mes siūlome savo pagalbą nustatant, identifikuojant tam tikras įmones, kur Kultūros ministerija galėtų pareikšti savo manymą, bet vėlgi kriterijų sistema yra paremta daugiau ekonominiais rodikliais. Turbūt kalbame ne apie vieną ar kitą koncertą iš nedraugiškos mums šalies su propagandos prieskoniais, mes čia kalbame konkrečiai apie įmones.

Pavyzdžiui, viena iš tų įmonių, kuri išgarsėjo šioje istorijoje, daro daugybę renginių, kurie nieko bendro neturi su nedraugiška Rusijos propaganda.

Visuomet bus žiūrėjimas arba į verslo pusę, arba į turinio, bet geriausia būtų, kad turinio dalis liktų Kultūros ministerijos, Kultūros tarybos žinioje, o verslo dalykai – Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje.

– Pernai skirstant lėšas už tuščias laikmenas galiojo principas „kas pirmesnis, tas gudresnis“. Paraiškų kvotos užsipildydavo ir per kelias valandas. Ar ši tvarka bus keičiama?

– Kalbant apie stipendijų konkursą, kurį paskelbė Kultūros taryba, tai jų skirstymas tikrai turi mechanizmą, nebus ta parama dalijama, kaip minite, principu „kas pirmesnis, tas gudresnis“.

Kita vertus, ši parama skirta mūsų šalies piliečiams, kūrėjams, atlikėjams, kurie yra patekę tikrai į sudėtingą situaciją.

Kalbant apie lėšas už tuščias laikmenas, mes čia daugiau su AGATA bendraujame, kol kas aiškių sprendimų dar nėra, bet ta priemonė tikrai bus.

– Ar po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl fondų, kurie finansuojami skiriant tam tikrą mokesčių dalį, tarp jų ir Kultūros rėmimo fondo, nenukentės kultūros projektų finansavimas?

– Konstitucinis Teismas nepasakė, kad kas nors nebegali būti finansuojama. Anksčiau tiesiog buvo tam tikras depolitizavimo principas, kada Kultūros rėmimo fondo biudžetas automatiškai susidarydavo iš tam tikrų proporcijų – mokesčių, surinktų iš lošimų, alkoholio akcizų.

Po Konstitucinio Teismo sprendimo lėšas turime tiesiog numatyti valstybės biudžete. Šiemet numatydami lėšas, atsižvelgėme į tas proporcijas, kurios buvo daugmaž skiriamos iš surinktų akcizų.

Kur yra bėda su Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad mes prarandame depolitizavimo principą. Dabar kasmet svarstydami biudžetą politikai ginčysis ir spręs, daugiau ar mažiau skirti lėšų Kultūros rėmimo fondui.

Pasitelkę užsienio patirtį, turime galvoti, koks naujas modelis turėtų būti, kad atitiktų ir KT nutarimus, ir būtų efektyvus. Norisi akcentuoti, kad Kultūros taryba yra demokratiškas savireguliacijos įrankis.

– Birželį pradės dirbti nauja Kultūros taryba, paskelbtas naujo vadovo konkursas. Kokius reikalavimus jam kelsite?

– Situacija yra tokia, kad pagal visą sudėtingą tvarką buvo atrinkta nauja Kultūros taryba. Kultūros tarybos pirmininką teikia kultūros ministras Vyriausybei ir jis paskiriamas Vyriausybės.

Iki šiol būdavo tokia tvarka, kad viskas įvykdavo tyliai. Pati sistema nėra labai reglamentuota, reikalavimai keliami dėl patirties ir kitų dalykų apibrėžti tiek mūsų skelbime, tiek Kultūros tarybos įstatyme, jie yra minimalūs.

Tačiau tas procesas nėra normaliai reglamentuotas. Ką mes padarėme, viešai išplatinome informaciją ir kviečiame tiek kultūros sektoriaus atskirus atstovus, tiek organizacijas ar pačius norinčiuosius pretenduoti į Kultūros tarybos vadovus tikrai nebijoti, kreiptis, kad kultūros ministras galėtų ne skirti, o rinktis.

– Kada įsivaizduojate tą atranką daryti?

– Šį mėnesį laukiame visų norinčiųjų valios išreiškimo, laisvos formos savo veiklų aprašymo. Ir iš to, ką gausime, rinksimės, kuriuos kandidatus kviečiame į jau gilesnį pokalbį ir taip pamažu judėsime prie sprendimo. O šiaip yra pavasaris, berods, gegužės mėnuo, kada reikia teikti naują pirmininką. Dabar taryba kuo puikiausiai veikia su laikinu pirmininku ir senąja sudėtimi.

– Ar pati parama, skirta nukentėjusiems nuo COVID-19 menininkams, įstaigoms, šiemet didės tiek Kultūros rėmimo fonde, tiek ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos priemonėse?

– Kultūros rėmimo fondas didėja 0,75 mln. eurų, didėja bendras biudžetas, dar 2,5 mln. atkelta iš praėjusių metų, tad tas biudžetas bus apčiuopiamai didesnis. Kalbant apie Ekonomikos ir inovacijų ministeriją, Vyriausybė nebeis sektoriniu keliu – viskas sutelkta į tas subsidijas po Ekonomikos ir inovacijų ministerija, tiesiog kultūroje veikiantys subjektai galės ten pretenduoti, nes jie irgi yra pripažinti nukentėję nuo karantino ir pandemijos situacijos.

Svarbu, kad kultūros įstaigos turi išimtį šioje subsidijų programoje Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje, nes turime matyti specifiką – turime tokių kultūros įstaigų, kurios tarp savo dalininkų, steigėjų, akcininkų turi ir viešąjį sektorių – valstybę ar savivaldybę.

Tad kultūros sektoriui padidinome šiek tiek tą dalį, kiek leidžiama to viešojo sektoriaus dalies turėti. Tas rodiklis padidintas iki 50 proc. ir tokios organizacijos, kaip „Menų spaustuvė“ ar panašiai, jos neliks už borto ir galės irgi pretenduoti į tas subsidijas.

– Kalbant apie išėjimą iš karantino – kas pirmiausia galėtų atsidaryti? Ar turite planą, kaip įstaigos galėtų persitvarkyti, kad ateityje tokios krizės mažiau paveiktų šį sektorių?

–  Karantinas jau buvo antras, tad nori nenori yra ta patirtis. Aišku, Sveikatos apsaugos ministerija taip pat dėliojasi išėjimo iš šios situacijos planus, kartu bandysime sudėlioti, kur didžiausios rizikos, kaip tai daryti. Grįžimas į normalų gyvenimą, išėjimas iš tos karantino fazės yra lygiai toks pat svarbus, kaip ir ta apsunkinta veikla ar visiškas veiklos nebuvimas karantino metu.

Tikrai nebus taip, kad baigiasi karantinas ir visos įstaigos staiga yra pasiruošusios rodyti spektaklius, daryti koncertus ir kitus dalykus. Dauguma jų tik grįš į normalias repeticijas. Tam irgi ruošiamės, bendraujame su mūsų įstaigomis. Būsime aktyvūs, kai Vyriausybė pradės svarstyti, kas jau pirmiausia galėtų grįžti iš karantino į normalesnį gyvenimą, turėsime pasiūlymų, kad viskas vyktų žingsnis po žingsnio, neskubant. Nes skubėjimas, matome ir iš užsienio šalių, kokias turi pasekmes. Norėtųsi grįžti į visavertį gyvenimą be rizikos, kad ateityje vėl situacija blogės ir vėl visiems teks užsidaryti.

– Nuo ko bus pradedama? Vieni paskutinių, berods, buvo uždaryti muziejai, galėjo vykti ir kai kurie koncertai. Ar tai galės būti tos pirmosios kregždės?

– Taip, reikia žiūrėti į tas veiklas, kurios turi mažiausiai kontaktų. Per karantiną, pavyzdžiui, veikė bibliotekos, ir tikrai jų veikla yra prasminga šiuo nelengvu metu. Aišku, yra muziejai, galerijos, jie turi visas kompetencijas suvaldyti srautus. Ir jeigu jie tik matys prasmę atsiverti, jie bus prioritetas, kas galėtų laisvėti.

Didžiųjų įstaigų kolektyvai pirma grįžtų ne pas žiūrovus, bet į normalų repeticijų režimą. Kitas slenkstis – išėjimas į sales. Bet turbūt tai bus vėl pradedant nuo atstumų laikymosi, auditorijos dydžio ribojimų. Svarbu tai kuo anksčiau žinoti, kad įstaigos galėtų prisitaikyti.

– Ar galima tikėtis, kad spektakliai, koncertai vyks jau vasarą?

– Aš, kaip kultūros ministras, tikrai norėčiau, bet reikia žiūrėti, kokia bus pandeminė situacija, kaip mums seksis skiepytis, kokias turėsime testavimo galimybes ir kitus dalykus. Dabar niekas nežino, kaip viskas rutuliosis, bet turime būti optimistai ir nesiruošti, nenusiteikti blogiausiam scenarijui.

Blogai tai, kad atsitikus pandemijai, dažnai žiūrime į kultūros sektorių, kaip į tą, kurį čia pirmiausia reikia gelbėti. Bet esu ne kartą pabrėžęs, kad mes jį turėtumėme suvokti kaip puikią priemonę visuomenei grįžti į normalią savo gyvenimo būseną. Nes bus daug pasekmių, kalbant apie psichologinę žmonių būseną, kitus dalykus – kultūra čia gali pasitarnauti sprendžiant ir socialines pasekmes.

– Kultūros sektoriaus darbuotojų atlyginimai dar yra vieni mažiausių šalyje, šiemet taip pat nėra numatyta jų reikšmingai didinti. Ar turite planą, kaip jie didės, ar turite ilgalaikius tikslus per kadenciją, kiek turėtų vidutinis atlyginimas siekti?

– Taip, ir Vyriausybės programoje yra aiškiai užfiksuota,  kad kultūros ir meno darbuotojų atlyginimas turėtų pakilti iki vidurkio, palyginti su kitais sektoriais. Dvejus metus iš eilės atlyginimas didėjo apie 10 proc., šiais metais turėjome problemą – nepaisant garsių kalbų, biudžeto projekte neradome nė euro, nė cento atlyginimams didinti. Turėjome labai mažas galimybes peržiūrėti, labai mažus finansinius išteklius, bet vis dėlto radome 6 mln. eurų papildomai, tos lėšos ir bus naudojamos kultūros bei meno darbuotojų atlyginimams kelti. Taip, tai nėra 10 proc., kas buvo įprasta iki šiol. Bet, kaip ir minėjau, Vyriausybės programoje tikrai esame užfiksavę šį siekį ir stengsimės jį įgyvendinti.

– Buvusi Vyriausybė deklaravo siekį kultūros srityje atsigręžti į regionus. Panašus siekis – mažinti kultūrinę atskirtį tarp miestų ir regionų – yra ir 18-osios Vyriausybės programoje. Kokia bus jūsų strategija, kaip tęsite šią decentralizaciją, galbūt imsitės valstybinių kultūros įstaigų tinklo pertvarkos?

– Nemanau, kad yra tinklo klausimai ar kad tai priklauso nuo fizinės vienos ar kitos kultūros įstaigos rezidavimo vietos. Kuo puikiausiai įstaigų kolektyvai, atstovai važinėja po regionus, turi tikrai labai įdomių projektų. Kryptis yra gera, regionai tikrai nėra palikti užmaršty. Kaip ne kartą esame minėję, eisime ne revoliucijos, o evoliucijos keliu, tos iniciatyvos, kurios buvo geros, jos ir turi likti. Kalbu apie regionines kultūros tarybas, Lietuvos kultūros sostinių projektus – tai tikrai puikūs dalykai, kurie toliau turi būti skatinami. Nežiūriu į tai, kaip į praėjusios valdžios palikimą, tai matau kaip labai pozityvų dalyką, kurį reikia tęsti ir vystyti, jau daug dalykų gerų vyksta.

Labiau atkreipčiau dėmesį į kultūros centrų problematiką, nes čia susiduriame su per mažais atlyginimais, norint pritraukti reikalingų specialistų, kultūros centrų atstovai indikuoja tam tikras problemas kalbant apie pritraukiamo meno įvairovę. Visus tuos klausimus tikrai mėginsime kartu spręsti, judėti. Nevadinčiau tai specifine regiono politika, mūsų piliečiai yra visur – ir didmiesčiuose, ir mažuose miesteliuose, ir ta kultūra turi būti visus lygiaverčiai prieinama.

– Per pandemiją žiniasklaida nesulaukė reikšmingos paramos, nors žadėta. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTRF) nedidėja daug metų – parama žiniasklaidai nesiekia 3 mln. eurų. Ar yra kokių nors planų šioje srityje? Seimas taip pat šiemet atmetė buvusių valdančiųjų siūlytą naują žiniasklaidos rėmimo modelį – galbūt siūlysite kokią nors naują SRTRF reformą?

– Esame užfiksavę programoje peržiūrėti ne tik kultūros, bet ir medijų finansavimo modelius. Bet būtų mano ankstyva ir nepagrįsta nuomonė, įžvalga šiuo klausimu, tikiuosi prie tų klausimų prieiti sistemingai. Nes Konstitucinio Teismo nutarimas apima ne tik Kultūros rėmimo fondą, bet ir medijų ar dar kitus fondus.

– Kalbant apie kultūros paveldą – Lietuvoje yra itin daug už šią sritį atsakingų institucijų, bet matyti, kad joms trūksta tarpusavio komunikavimo. Ar sieksite permainų čia? Ar didės kultūros paveldo tvarkybos finansavimas?

– Džiaugiamės, kad pavyko susitarti ir valstybės paveldotvarkos programai papildomai skirti 2 mln. eurų. Juos naudosime dviem kryptims – pirmiausia, pačių paraiškų priėmimui ir finansavimui, nes būtumėme turėję tokią situaciją, kad net ir turėdami valstybės paveldotvarkos programą, šiemet būtumėme negalėję finansuoti nė vienos naujos paraiškos. O šitoks sprendimas leidžia per visą Lietuvą žiūrint 18 objektų papildomai įtraukti ir finansuoti. 

Taip pat didelis dėmesys yra dialogui su kultūros paveldo objektų valdytojais, savininkais. Tai iš tų 2 mln. eurų papildomos lėšos atsiras dar ir kompensacijai už atliktus tvarkybos darbus – turime tokią finansavimo eilutę. 

Labai svarbus bendradarbiavimas su savivaldybėmis, nes visos problemos vyksta miestuose, savivaldose, kur yra daug iššūkių. Viena vertus, tam tikros miestų ambicijos kalbant apie plėtrą, kita vertus, yra bendruomenė, kuriai paveldas svarbus, begalės kitų institucijų.

Viena didžiausių problemų paveldo srityje – reglamentavimas. Daug dalykų norėta kurti, vien specialieji planai nusipelno atskiros istorijos, kiek jų čia buvo pradėta daryti ir kažkur jie po to dingo. Akivaizdu, kad turime turėti paprastesnį reglamentavimą. Aš nekalbu apie kokių nors suvaržymų panaikinimą, bet pats reglamentavimas turi būti paprastesnis, suprantamesnis. Dabar tas neaiškumas, sudėtingumas kelia indikacijas apie ne visai skaidrius procesus.

Paveldas yra sudėtinga tema, bet pirmiausia turime kalbėti apie paveldo pastatų ir valdytojų savimonę, su jais kalbėtis apie pridėtinę vertę, kurią duoda paveldas. Aišku, ir finansiniai mechanizmai turi atsirasti tokie, kad jie būtų efektyvūs ir kad visi matytumėm rezultatą.

– Bet net ir patys paveldosaugininkai užsimena apie problemą, kad kai kuriais atvejais taip detalizuojamos vertingosios kultūros paveldo objektų savybės, jog pastatų savininkams tampa neįmanoma įgyvendinti reikalavimų, o valstybės institucijos negali suderinti paprastesnio projekto. Tad kai kurie objektai metų metus netvarkomi, savininkai kaupia baudas, bet tai problemų nesprendžia. Ar turite siūlymų, kaip tai spręsti? 

– Be abejonės, tikrai bus siūlymų. Kultūros ministerija, aišku, yra ne verslo ministerija, mūsų pareiga yra paveldas, jo tinkama priežiūra – tai faktas. Bet tie biurokratiniai suvaržymai kartais yra nesusiję su paveldo, kurį norime apsaugoti, esme ir mums kaip tik užkerta kelią tvarkyti objektus. Esame tiek visko prisireglamentavę, kad kartais po to ir „džiaugiamės“ griuvėsiais užuot ieškoję sprendimų, kurie situaciją lengvintų.

– Prezidentas Gitanas Nausėda, prieš tvirtindamas Vyriausybę, turėjo jums pastabų dėl silpnesnės ilgalaikės vizijos kultūros sektoriuje, taip pat dėl jūsų patirties, jog esate dirbęs tik savivaldybės lygmeniu, ir akcentavo, jog tai kompensuoti galėtų jūsų komanda, dirbanti nacionaliniu lygmeniu. Tačiau jūsų politinėje komandoje atsirado ir daugiau žmonių, neatitinkančių šio kriterijaus. Kaip seksis pateisinti prezidento lūkesčius? 

– Kalbant apie mane, aš tikrai nesujaučiu kurioj nors srity neturįs kompetencijos. Manau, kad kaip tik mes dažnai neįvertiname, kokia patirtis, kompetencija yra savivaldoje. Pagaliau mano ketverių metų patirtis einant vicemero pareigas Kaune, kada miestas tikrai buvo tokiame dinamiškame laikotarpyje, turiu daug kuo pasigirti ir pasidžiaugti, nemažai dalykų visada buvo kaip pavyzdys visai Lietuvai. Mano galva, ne čia priežastys – turėtumėme vertinti žmones iš regionų ir nebūtinai iš sostinės.

Bet kalbant apie komandą, manau, balansas yra labai geras, nes turiu turėti komandą, kur būtų žmonių, turinčių nacionalinės patirties. Štai ir dabar nemažai kalbėjome apie regioninės kultūros politiką, vadinasi, čia irgi reikia žmonių, kurie būtų iš regionų, bet būtų brandūs, turėję patirties jau ne tik savo savivaldybėje, bet ir bendradarbiaudami už savivaldybės ribų. Galų gale turi būti ir žmonių, kalbant apie politinį pasitikėjimą, kuriais aš irgi pasitikiu. Darbas ministerijoje nėra paprastas, yra daug visokių reakcijų į įvykius, įtampų, daug greičio. Komanda turi gebėti į viską reaguoti ir nepamiršti, kokių tikslų siekia.

Labai nuvertiname ir valstybės tarnautojus, kurie ne vienus metus dirba Kultūros ministerijoje, jai pavaldžiose įstaigose ar kitose institucijose. Matant, kaip jie buvo atriboti nuo tam tikrų strateginių sprendimų paieškos, kalbant ir apie vykdymą, pasitikėjimo buvo nedaug. Man atrodo, nuvertinti žmonių, kurie užtikrina valdžių kaitą, klausimų perėmimą, nereikėtų, tai – labai svarbus dėmuo.

Viską sudėjus į vieną vietą, manau, Kultūros ministerija dirba efektyviai.

– Tai prezidento reikalavimas dėl nacionalinės patirties yra perteklinis?

– Manau, kad tai yra natūrali reakcija, nes kai dėlioji ministro portretą, žiūri į jo visokias kompetencijas, būti universaliai geru visuose dalykuose yra paprasčiausiai neįmanoma. Yra pliusai ir yra minusai – tą ir įvardijo Prezidentūra, kada išskyrė, kad turiu patirties savivaldoje, bet gal neturi tiek patirties nacionaliniu lygiu. Bet ta patirtis ateina kiekvieną dieną, jau šiandien jaučiuosi visiškai kitaip nei prieš paskyrimą. Po gero mėnesio situacija iš esmės pasikeitusi. 

– Tuomet gal galite trumpai įvardyti, kokie buvo tie pirmieji darbai, ką radote, kas labiausiai kelia rūpestį?

– Nelabai turėjome kada ir galvoti apie komandos ar kitus reikalus, nes pirmiausiai turėjome čiupti du didelius dalykus: šių metų biudžetą ir Vyriausybės programą. Apie biudžetą jau kalbėjome, tikrai pavyko identifikuoti tas vietas, kur labiausiai reikia papildomų lėšų ir tam turime 14 mln. eurų daugiau, nei buvo planuota nuėjusios Vyriausybės.

Kultūroje neišvengiamai turime situaciją, kada viskas uždaryta, kada mums iš principo reikia galvoti apie kultūros sugrąžinimą į žmonių gyvenimą. Natūralu, kad tas karantinas dar neleidžia visų mūsų tikslų ir planų kelti į priekį, vis tiek karantinas išlieka top tema, manau, ne tik Kultūros ministerijos darbotvarkėje.

Šiandien daug dirbame su Vyriausybės programos priemonių planu, žiūrėjome, kokie procesai, ką galima padaryti kalbant apie Kultūros tarybą, jos sudėtį, pirmininką. Yra Stasio Eidrigevičiaus menų centro klausimas, dėl kurio turėjome skubiai imtis sprendimų. Klausimų yra begalė.

Turime tikslą eiti planingai, turėti programą, terminus, atsakingus žmones, kontaktą su socialiniais partneriais, sektoriaus atstovais, bet tą planavimą greit išmuša aktualijos ir sprendimai, kurie aštrūs visuomenėje.

– Kalbant apie S. Eidrigevičiaus menų centrą, trečiadienį bendravote su Panevėžio bendruomenės atstovais, politikais, kurie turi kitą nuomonę dėl centro statybų ir siekia dabartinio kino teatro „Garsas“ pastato išsaugojimo. Prašėte laikinai sustabdyti griovimo darbus. Kaip išsisprendė šis konfliktas? Taip pat kalbėjote su pačiu menininku, pranešusiu, jog traukiasi iš projekto. Ar jums pavyko jį įtikinti grįžti? Kokios jo sąlygos?

– Turėjome tiesiog spręsti, ką daryti su planuojamu Panevėžio savivaldybės objektu. Tikrai būtumėme pasielgę neatsakingai šį projektą tiesiog išmetę iš Valstybės investicijų programos, net nepabandę išsiaiškinti situacijos, nepabandę organizuoti dialogo tarp susipykusių atskirų grupių. Man pačiam teko porą kartų bendrauti su menininku, tikrai matau nemažai dalykų, kur ir savivaldybė ne taip darė, kaip turėtų, čia turbūt nėra ir patirties dėl tokio lygio projektų realizavimo.

Bet principas labai paprastas: tai yra savivaldos kompetencija, mes galime tik pabandyti užtikrinti dialogą tarp skirtingą nuomonę turinčių politikų, visuomenės grupių, galų gale dialogą tarp menininko ir savivaldybės. O tam matome, kad reikia perkelti diskusijas iš politinio lygmens ir kalbėti apie šio menų centro ateities viziją, pasitelkiant ekspertus, žmones su kompetencija.

Mes manome, kad toks centras yra labai labai reikalingas ir kad būtų liūdna, jei visi susipyktų ir šio šanso neišnaudotų. Alternatyvų nelabai yra, nes Europos Sąjungos finansavimas turi labai trumpą periodą. Tada irgi neaišku, kaip pats Panevėžio „Garsas“ atrodys, jei šis projektas nebus realizuotas. 

Matome, kad emocijos ima viršų, argumentai lieka kažkur anapus ir situacija yra, kokia yra, bet tikimės, kad mūsų įsikišimas padės.

– Ar Lukiškių aikštė turėtų likti Vilniaus savivaldybei, ar ją perims kuri nors nacionalinė institucija? Taip pat ar bus skelbiamas naujas konkursas dėl Vyčio memorialo, ar liks dabar atrinktas „Laisvės kalvos“ projektas?

–  Čia dar nesame taip giliai ieškoję sprendimų mūsų komandos viduje. Bet labai aiškiai matyti, kad nei vienas, nei kitas projektas tikrai nesuteiks ramybės visuomenėje. O aikštė tikrai svarbi, reprezentatyvi, norėtųsi nepadaryti klaidų ir nesukiršinti visuomenės. Juoba, kad ir mūsų koalicijoje turime aiškų spektrą – nuo labiau patriotinio iki laisvesnio požiūrio, kokia buvo Vilniaus savivaldybės pozicija. Neišvengiamai tuos klausimus derinsime, žiūrėsime, o man kaip ministrui stoti į vieną ar kitą pusę būtų neatsakinga.

– Ar reikia nugriauti P. Cvirkos paminklą Vilniuje?

– Turime koalicinėje sutartyje įrašę tokį dalyką apie viešųjų erdvių dekomunizavimą. Mano galva, yra tikrai daug argumentų už tai, kad to paminklo galėtų nelikti. Aš tą klausimą matyčiau kitu kampu, kalbant apie nacionalinę koncertų salę ant Tauro kalno, suvokiant visos teritorijos vystymąsi. Galbūt tame kontekste būtų visai gera proga ir Cvirkos paminklą išspręsti.

– Yra du naujų koncertų salių projektai – Vilniuje ir Kaune. Ar abu jie Lietuvai reikalingi? 

–  Vilnius jau gerokai nuėjęs į priekį, jau daug dalykų lygiagrečiai vyksta. Valstybei tikrai yra gėda neturėti normalios, šiuolaikiškos koncertų salės, skirtos rimtai akademinei muzikai. Bet projektai tikrai yra brangūs ir čia jau reikia žiūrėti į visas valstybės galimybes, kaip tie projektai galėtų rutuliotis. Tuos klausimus pamažu sprendžiame, bendraujame su savivaldybe, bandome peržiūrėti procesą, formuoti darbo grupę, atsakyti į kylančius klausimus ir manome, kad kažkaip tie procesai išjudės.

Lyginant Vilnių ir Kauną, Vilniaus atveju tam tikra dalis lėšų jau numatyta mažiausiai trejiems metams į priekį. Kalbant apie Kauną, objektas kol kas yra visiškai savivaldybės žinioje.

BNS