Skir­tu­mas tarp vy­rų ir mo­te­rų tik tas, kad mo­te­ris dar ga­li bū­ti ir gra­ži

Kaž­ką pa­na­šaus yra sa­kęs ir Vy­tau­tas Šap­ra­naus­kas. Kal­bant apie vy­rus ir mo­te­ris, bent aš iš­kart pri­si­me­nu sa­vo vai­kys­tės fil­mą „Vy­ras ir mo­te­ris“ ir to pran­cū­zų fil­mo me­lo­di­ją, iš ku­rios įstri­go tik prie­dai­nis, nes jis ne­sun­kus: „Ša­ba da­ba da, ša­ba da­ba da...“ Gai­la, šios dai­nos nie­kur ne­be­gir­džiu.

Ne­se­niai bu­vau Pa­lan­go­je. Kai ku­riuo­se ka­vi­nė­se jau pa­si­ro­dė pir­mie­ji mu­zi­kan­tai, bet po­pu­lia­riau­sia dai­na ta pa­ti kaip ir kiek­vie­nais me­tais, ku­rios žo­džius dai­ni­nin­kai sa­vi­veik­li­nin­kai trau­kia il­gin­da­mi bal­ses: „tū atei­ny kaip auš­ry­nė...“

Bet ne apie dai­nas šis teks­tas. Jis apie vy­rus ir mo­te­ris. Pas­te­b­ma, jog vy­rai do­mi­nuo­ja va­do­vų po­stuo­se, bet bris­ti iš sun­ku­mų ge­riau se­ka­si bend­ro­vėms, ku­rių vai­rą val­do mo­te­rys. Štai Pran­cū­zi­jos įmo­nių re­zul­ta­tų ana­li­zuo­to­jai tei­gia, kad kuo dau­giau mo­te­rų va­do­vau­ja įmo­nei, tuo ma­žiau jos ak­ci­jos smun­ka rin­ko­je. Bri­tai džiau­gia­si sa­vo bend­ro­ve „Her­mes“, ku­rios, vie­nin­te­lės iš di­džių­jų ša­lies kom­pa­ni­jų, ak­ci­jų kai­na ky­la ir ku­rio­je dau­giau nei pu­sė va­do­vų yra mo­te­rys.

Šve­dai sunk­me­čiu, pa­si­ro­do, taip pat at­si­grę­žė į mo­te­ris va­do­ves. Ša­lies vy­riau­sy­bė ėmė­si pro­jek­to, ku­riuo į bend­ro­vių val­dy­bas sie­kia­ma įtrauk­ti kuo dau­giau mo­te­rų. Nors yra ir nea­ti­duo­dan­čių vi­siš­kos pir­me­ny­bės va­do­vėms mo­te­rims, o iš­ke­lian­čių miš­rias ko­man­das.
Kar­je­ros mo­te­rys – at­ski­ra mo­te­rų ka­te­go­ri­ja. Iš­si­la­vi­nu­si, pro­fe­si­ją įgi­ju­si ir ma­te­ria­liai ap­si­rū­pi­nu­si mo­te­ris va­do­vau­ja­si ir pa­si­kliau­ja tik sa­vo pro­tu. To­kia sten­gia­si svei­kai gy­ven­ti ir vis­ką nu­ma­ty­ti bent de­šimt­me­tį į prie­kį – ka­da ga­lės pa­kil­ti tar­ny­bo­je, ka­da iš­te­kė­ti, ka­da ir kiek tu­rė­ti vai­kų ir t. t. Jo­kių ne­ti­kė­tu­mų, jo­kios imp­ro­vi­za­ci­jos. Tai mo­te­ris, pa­si­ti­kin­ti tik sa­vi­mi ir... pa­ten­kin­ta taip pat tik sa­vi­mi. O su­tuok­ti­nis jai eg­zis­tuo­ja tiek, kiek yra su­si­jęs su jos pla­nais. Tai­gi jis jai la­biau rū­pi ne kaip žmo­gus, o kaip prie­mo­nė sa­vo tiks­lams įgy­ven­din­ti.

Ka­dan­gi daž­nas vy­ras ne­su­tin­ka su to­kiu siau­ru jam ski­ria­mu vaid­me­niu ir sie­kia pa­keis­ti san­ty­kius šei­mo­je, žmo­nos aky­se jis tam­pa ne­lai­min­gas ne­vy­kė­lis. Iš es­mės jai ne­rei­kia bend­rys­tės šei­mo­je, už­ten­ka sa­vęs pa­čios. Be to, vie­ną tiks­lą pa­sie­kus, sie­kia­ma ki­to. Ir ne­re­tai at­si­tin­ka, kad vy­ras, pa­si­rink­tas bū­ti vai­kų tė­vu, to­les­nei mo­ters kar­je­rai pa­si­da­ro vi­sai ne­nau­din­gas, dėl to la­bai daž­nai ky­la sky­ry­bų grės­mė. Ta­da vy­rui ten­ka rink­tis – ar­ba lik­ti šei­mo­je ir ja rū­pin­tis su­si­tai­kant su vi­siš­ku žmo­nos at­si­da­vi­mu kar­je­rai, ar­ba išei­ti.

Kar­je­ros mo­te­ris, nors il­gai už­trun­ka dar­be, ne­no­ri per­leis­ti vy­rui ir šei­mos gal­vos funk­ci­jų. Ji šei­mos ry­šius stip­riai lai­ko sa­vo ran­ko­se. Ki­taip ta­riant, kont­ro­liuo­ja ir val­do vis­ką, pra­de­dant fi­nan­sais ir bai­giant in­ty­miais san­ty­kiais. Gy­ve­ni­me ji – ma­ma, ku­ri uži­ma va­do­vau­ja­mą vaid­me­nį ir prii­ma vi­sus svar­biau­sius spren­di­mus. Iš­te­kė­ju­si tuoj ėmė­si sa­vą­jį vy­rą „auk­lė­ti“, „to­bu­lin­ti“ ir jam nu­ro­di­nė­ti. Il­gai­niui su­tuok­ti­nis pa­vargs­ta prie­šin­tis to­kiems ne­ly­gia­ver­čiams san­ty­kiams ir „pa­si­ra­šo“ ka­pi­tu­lia­vi­mo ak­tą guos­da­ma­sis, kad „vi­sos bo­bos to­kios“. Tie­sa, kart­kar­tė­mis jis sa­ve „ap­do­va­no­ja“ ne­pak­lu­si­mu žmo­nai ir iš­gė­ri­mu su pa­na­šaus li­ki­mo drau­gais.

Su­sik­los­čius pa­lan­kioms ap­lin­ky­bėms, kai mo­ters „di­ri­guo­ja­mas“ vy­ras gau­na pa­pil­do­mų pa­ja­mų ir nuo­lat tu­ri „sa­vų“, žmo­nos ne­kont­ro­liuo­ja­mų pi­ni­gų (pvz., yra ge­ras san­tech­ni­kas, ku­rio pa­slau­gų daug kam pri­rei­kia), jis tam­pa net al­ko­ho­li­ku. Ir ta­da žmo­na įgy­ja ne­nu­gin­či­ja­mą įro­dy­mą, ko­dėl pri­va­lo vis tik­rin­ti, auk­lė­ti ir per­se­kio­ti sa­vo ant­rą­ją pu­sę. To­kia mo­te­ris sa­ve ver­ti­na ir ger­bia už tai, kad „au­ko­ja­si šei­mai“, kad vie­na ant sa­vo mo­te­riš­kų pe­čių tem­pia vi­są gy­ve­ni­mo naš­tą.

Skir­tu­mų tarp vy­rų ir mo­te­rų – be­ga­lė. Vy­rai ne­si­klau­so, o mo­te­rys ne­sio­rien­tuo­ja že­mė­la­piuo­se. Pa­tei­kus res­to­ra­ne są­skai­tą vy­rams, jie su­me­ta po 20 Eur, nors są­skai­tos su­ma yra 53 Eur, o pa­tei­kus są­skai­ta mo­te­rims iš­trau­kia­mas skai­čiuo­tu­vas ir ra­šik­lis. Vy­ras nė ne­mirk­te­lė­da­mas su­mo­ka už pre­kę 2 Eur, nors ji te­kai­nuo­ja 1 Eur, kai jam jos la­bai rei­kia, o mo­te­ris mo­ka 1 Eur už pre­kę, kai­na­vu­sią 2 Eur, nors ji jai ab­so­liu­čiai ne­rei­ka­lin­ga, bet yra iš­par­da­vi­mas. Tad blo­go­ji mo­te­rų sa­vy­bė yra tik vie­na – šo­po­ho­liz­mas (so­cio­lo­gai tei­gia, kad mo­te­rims pir­ki­mas – tai stre­so, įtam­pos nu­mal­ši­ni­mo me­to­das, be­je, vi­sai prie­šin­gai ne­gu jų opo­nen­tams vy­rams).

Štai vo­nio­je vy­ras tu­ri vi­du­ti­niš­kai še­šis daik­tus: dan­tų še­pe­tė­lį, skus­tu­vą, sku­ti­mo­si pu­tas, ode­ko­lo­ną, mui­lą ir rankš­luos­tį, o mo­te­ris tu­ri vi­du­ti­niš­kai 66 daik­tus. Vy­ras ne­ži­no net kai ku­rių jų pa­va­di­ni­mų. Mie­los mo­te­rys, kiek tu­ri­te vie­ne­tų šam­pū­no, „duš­ge­lio“, kve­pian­čio mui­lo, ran­kų kre­mo, ki­to­kio kre­mo, kau­kių, los­jo­no ar pa­na­šiai? Vie­na mo­te­ris pri­si­pa­ži­no, kad kai su­skai­čia­vo, kiek to­kių da­ly­kė­lių ji tu­ri, su­pra­to, kad jai ko­kia tre­čia šo­po­ho­liz­mo sta­di­ja: 7 įvai­rios dan­tų pa­stos, 5 rū­šių šam­pū­nas, 2 plau­kų bal­za­mai, 4 plau­kų kau­kės, 8 įvai­rių kva­pų du­šo že­lė, 3 įvai­rūs nau­do­ja­mi mui­lai, 6 mui­lai „at­sar­go­je“, 12 kve­pa­lų ir t. t. Ge­rai, kad ji nu­spren­dė žais­ti tau­py­mą ir nie­ko ne­pirk­ti, kol ne­su­nau­dos to, ką tu­ri! Juk ga­lų ga­le kos­me­ti­ka sens­ta. Dėl rū­bų ir ava­ly­nės to­ji mo­te­ris ir­gi pri­pa­ži­no ge­rą tai­syk­lę: ge­riau vie­nas, bet ge­ras. Ba­tų daug, bet ap­siau­ti nė­ra kuo. Reng­tis taip pat nė­ra kuo, bet spin­tos lūž­ta. Vi­sos ma­dos yra lai­ki­nos, to­dėl pa­ti­ko nuo­mo­nė, kad rei­kia at­ras­ti sa­vo uni­ver­sa­lų sti­lių, de­ta­les, ak­se­sua­rus, ir jūs vi­suo­met bū­si­te „ant ban­gos“.

Fi­nan­si­nės kri­zės aki­vaiz­do­je se­nas po­sa­kis, kad lai­mė sly­pi ne pi­ni­guo­se, tam­pa ypač ak­tua­lus. Ty­ri­mai ro­do, kad kri­zės me­tu net 48 ša­ly­se iš 51 mo­te­rys jau­čia­si lai­min­ges­nės nei vy­rai. Tik Bra­zi­li­jo­je, PAR ir Viet­na­me lai­min­ges­ni yra stip­rio­sios ly­ties at­sto­vai. O di­džiau­sias skir­tu­mas tarp mo­te­rų ir vy­rų lai­min­gu­mo kri­zės me­tu pa­ste­bi­mas Ja­po­ni­jo­je: lai­min­gų mo­te­rų čia 15 pro­c. dau­giau nei vy­rų. Moks­li­nin­kai tei­gia, jog taip yra to­dėl, kad pa­grin­di­nis vy­rų lai­mės fak­to­rius yra fi­nan­si­nė ge­ro­vė. Mo­te­rys lai­min­giau­sios jau­čia­si tuo­met, kai sėk­min­gai klos­to­si jų san­ty­kiai su su­tuok­ti­niais, vai­kais, drau­gais ir ko­le­go­mis. Tik ne­ži­nau, ar tai tik­tų Lie­tu­vos mo­te­rims.

Ar tei­sin­gas po­sa­kis, jog vi­si vy­rai kiau­lės? Bent aš mąs­tau, kaip da­bar po­pu­lia­ru 50 pro­c. po­zi­ty­vios in­for­ma­ci­jos ir 50 pro­c. ne­ga­ty­vios, tad – 50 pro­c. kiau­lės, o 50 pro­c. – ne. Nors to pa­klaus­tos pa­žįs­ta­mos mo­te­rys vien­bal­siai pri­pa­ži­no, jog ne vi­si vy­rai kiau­lės, ta­čiau kai rei­kė­da­vo pa­var­din­ti ir pa­skai­čiuo­ti, tai tik ke­lis at­ras­da­vo, ku­rie ne kiau­lės, o vi­si ki­ti, de­ja, bu­vo pri­ski­ria­mi kiau­lėms.
Jei vy­ras su­duos mo­te­riai, apie tai ra­šys kri­mi­na­li­nis pus­la­pis, jei mo­te­ris trink­tels per au­sį vy­rui, ra­šys sky­re­lis „Sti­lius“. Va­sa­rio 14-oji, įsi­my­lė­jė­lių die­na, bet apie mo­te­ris tą die­ną kal­ba­me ge­ro­kai dau­giau nei apie vy­rus, ko­vo 
8-ąją – tik apie mo­te­ris, ge­gu­žės pir­mą sek­ma­die­nį, tai yra Mo­ti­nos die­ną, – taip pat.

O kur vy­rų šven­tės? Kad kaž­ka­da bu­vo to­kia va­sa­rio 23-io­ji, gė­da net už­si­min­ti. Ka­da yra Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės die­na, net ne­ži­no­me. Pir­ma­sis bir­že­lio sek­ma­die­nis, Tė­vo die­na, ir­gi neiš­po­pu­lia­rė­ja, tar­si vy­rai gė­dy­tų­si žo­džio „tė­vas“ (vie­na mo­te­ris pa­sa­ko­jo, jog tą die­ną ji svei­ki­na sa­vo bu­vu­sį vy­rą no­rė­da­ma pri­min­ti, kad rei­kia mo­kė­ti ali­men­tus). Kaž­kas at­ra­do, jog vy­rų die­na yra lapk­ri­čio 7-oji, bet to­ji da­ta ir­gi, at­ro­do, neį­sit­vir­tins.
Sa­ko, kad mo­te­rų šven­čių dau­giau, nes joms gy­ve­ni­me sun­kiau ir silp­ną­ją ly­tį rei­kia daž­niau pa­guos­ti. Mo­te­rų, ku­rios tei­gia, kad ge­riau bū­tų bu­vę gim­ti vy­ru, yra dau­giau nei vy­rų, no­rin­čių bū­ti mo­te­ri­mis. So­cio­lo­gi­niai ty­ri­mai by­lo­ja, jog tik 10,5 pro­c. mo­te­rų mąs­to, kad ne vy­rai tu­ri mo­te­ris iš­lai­ky­ti, nes „tai bū­tų ne­są­ži­nin­ga“ ir „sa­vi­gar­ba ne­leis­tų bū­ti iš­lai­ky­ti­ne“. To­kie ty­ri­mai pa­ro­do, jog, Lie­tu­vos mo­te­rų su­pra­ti­mu, tik­ras vy­ras yra tas, ku­ris ge­ba ap­rū­pin­ti šei­mą ma­te­ria­liai, ku­ris yra jaut­rus ir su­pra­tin­gas, ku­ris mo­ka dirb­ti „vy­riš­kus“ bui­ties dar­bus ir už­siim­a vai­kų prie­žiū­ra bei auk­lė­ji­mu, be to, ga­li „bet ka­da pa­ten­kin­ti mo­te­rį sek­sua­liai, jei ji to no­ri“.

Žo­džiu, tai ne vy­ras, o dan­ty­se įsi­kan­du­sio sto­rą ci­ga­rą ka­pi­ta­lis­to, iš­ba­lu­sio so­cia­li­nio dar­buo­to­jo bei „Viag­rą“ šlamš­čian­čio sek­sua­li­nio ma­nia­ko hib­ri­das. Pi­ni­gų pri­nešk, var­van­tį čiau­pą su­tai­syk ir dar žmo­ną už­jausk ir po­pink. Iš kur tiek ge­bė­ji­mų ga­li tu­rė­ti sta­tis­ti­nis Lie­tu­vos vy­ras? Tai­gi ma­nė­me, jog esa­me tik­ri vy­ro idea­lai, ta­čiau su­si­pa­ži­nus su to­kiais so­cio­lo­gi­nio ty­ri­mo duo­me­ni­mis ten­ka kons­ta­tuo­ti – nea­ti­tin­ka­me įvaiz­džio.
Ar ga­lė­tu­mė­te įsi­vaiz­duo­ti sto­ra­pil­vę ke­tu­rias­de­šimt­me­tę, ku­ri ne­kvies­ta kles­te­li prie jau­nų ža­vių vy­rų kom­pa­ni­jos? „Nu, vy­rai, kaip gy­ve­na­te?“ – pra­by­la že­mu dus­liu bal­su. Ne­va­ly­tos pa­na­gės, put­lūs pirš­tai gniau­žia alaus bo­ka­lą, gel­to­ni dan­tys pla­čiai iš­viep­ti, vei­de vin­giuo­ja rau­do­ni iš­si­plė­tu­sių ka­pi­lia­rų siū­le­liai? Ne. Vy­rus to­kiais at­ve­jais gelbs­ti vie­nin­te­lis da­ly­kas – sto­ra pi­ni­gi­nė.
Gin­čo me­tu mo­ters žo­dis vi­suo­met bū­na pa­sku­ti­nis. Vis­kas, ką po to pa­sa­ko vy­ras, yra nau­jo gin­čo pra­džia. Mo­te­rys my­li ka­tes, vy­rai tei­gia, jog my­li ka­tes, ta­čiau, kai ne­ma­to mo­te­rys, pa­spi­ria jas. Ko mo­te­rys ne­da­ry­tų dėl vy­rų? Nus­te­bau per­skai­tęs, jog daž­niau­sias at­sa­ky­mas: „Ne­si­ta­tui­ruo­tų jo var­do.“
Įsi­mi­nė kaž­kie­no iš­sa­ky­ta min­tis, kad kai vy­ras sa­ko sa­vo sak­ra­li­nę fra­zę „vi­sos jos to­kios“, tai jis vie­šai pri­si­pa­žįs­ta, jog vie­na, na, gal 2–3 mo­te­rys pri­ver­tė jį pa­si­jus­ti ožiu. To­dėl jis pyks­ta ant vi­sų mo­te­rų ir ant vi­so pa­sau­lio ap­skri­tai. O iš tik­rų­jų – ir­gi ant sa­vęs, t. y. ant to ožio, ku­ris gy­ve­na jo vi­du­je. Ir dar vie­na įsi­mi­nu­si min­tis, jog klai­da, kai su­tuok­ti­niai vie­nas apie ki­tą kal­ba su užuo­jau­ta, pa­vyz­džiui, mo­te­ris apie vy­rą: „Jis per sa­vo gy­ve­ni­mą la­bai daug iš­ken­tė­jo. Aš pri­va­lau pa­da­ry­ti jį lai­min­gą.“ Ką ki­tam ga­li duo­ti ta­vo au­ka? Ne­bent – kal­tės jaus­mą. Ir tre­čio­ji min­tis, jog mo­te­rims ver­tė­tų ži­no­ti, kad vy­rai ne­kon­ku­ruo­ja su mo­te­ri­mis, vy­rai kon­ku­ruo­ja su vy­rais. Vy­rui rei­kia bū­ti pra­na­šes­niam – ar fi­ziš­kai, ar in­te­lek­tua­liai, ar ma­te­ria­liai. Gal to rei­ka­lau­ja gam­ta? Grei­čiau­siai. O mo­te­rys ma­no, kad vi­sa tai dėl jų.

Esu įsi­ti­ki­nęs, pa­grin­di­nė vy­ro te­zė tu­ri bū­ti – no­rint mo­te­rį nu­reng­ti, pir­miau rei­kia ją ap­reng­ti. To už­ten­ka. Ge­ra bū­ti vy­ru, kai ži­nai, jog pa­sau­ly­je esa­ma ir mo­te­rų. Jei stai­ga tek­tų iš­skir­ti ku­rią nors mo­te­rį, aš kal­bė­čiau apie Jo­no Bi­liū­no Ju­li­ją, ku­ri te­ka už ne­pa­gy­do­mai ser­gan­čio ra­šy­to­jo ir pa­ski­ria sa­vo gy­ve­ni­mą jam slau­gy­ti, idant su­si­tik­tų sa­vo my­li­muo­ju dan­gu­je...
Šiaip jau mąs­tau, jog vy­rams ne­tin­ka ra­šy­ti SMS. Tai mo­te­rų dar­bas, o tik­ri vy­rai tik skam­bi­na. Be to, jiems ne­tin­ka ger­ti kok­tei­lį per šiau­de­lį. Šiau­de­liai – mo­te­rų pa­sau­lis. Ne­tin­ka da­žy­ti plau­kus. Tie­sa, tai ne­ga­lio­ja gė­jams. O la­biau­siai vy­rams ne­tin­ka ra­šy­ti in­ter­ne­ti­nius ko­men­ta­rus.
– Ką skai­tai? – tū­lo pa­klau­sė.
– Nie­ko ne­skai­tau, – at­sa­kė šis.
– Tai gal bent te­le­vi­zo­rių žiū­ri, ra­di­jo klau­sai­si? Gal kon­cer­tuo­se, spek­tak­liuo­se, pa­ro­do­se lan­kai­si.
– Nie­kur ne­vaikš­tau.
– Tai ką per die­nų die­nas vei­ki?
– In­ter­ne­ti­nius ko­men­ta­rus ra­šau.
– O iš kur ži­nių ra­šy­ti ko­men­ta­rus tu­ri?
– Iš bend­ro iš­si­la­vi­ni­mo.