Skinsiu raudoną rožę

Žmonės nuo seno švenčia šventes. Iš metų laikų mažiausiai šventėmis gali pasipuikuoti ruduo ir, keista, pavasarinis balandis, nebent jį papuošia Velykos. Šiais metais balandžiui „nuskilo“, Velykos buvo vėlyvos ir savo šventę padovanojo šiam, šiaip jau gan kukliam, mėnesiui. Tiesa, Velykos buvo tradicinės, nes štai radijo stoties „Lietus“ klausytojai buvo kviečiami balsuoti ir drauge rinkti populiariausius velykinio stalo patiekalus. Lietuviško šventinio stalo pažibos titulas atiteko baltai mišrainei.

Bet šis tekstas ne apie tai. Šis tekstas apie šventes ir dainas. Vienas mano draugų sako, jog per šventes būtinai turi būti dainuojama. Anot jo, šventė, jei jos metu nedainuojama, nėra tikra šventė. Tiksliai neskaičiavau, bet, atrodo, kad pavasario ir vasaros sandūroje jų ypač daug.

Kitas draugas gegužę dėl Eurovizijos dainų konkurso vadina dainingiausiu mėnesiu. Nemėgstu Eurovizijos, bet vis tiek viską žinau, nes tiek apie ją girdi, kad nori nenori kažkur pasąmonėje žinios užsilieka.

„Negaliu nedainuoti“, – lietuvio sielą apibūdino Paulius Širvys. Autobusais į Dainų šventę iš miestų ir miestelių atvykę choristai kelias dienas dainuoja, atrodytų, pavargsta, bet, grįždami namo, nesiilsi – vėl visą kelią dainuoja. Lietuviai tremtiniai prisimena dainuodavę ir Sibire. Kai užtraukdavo, sako, net rusai mesdavo dirbti ir klausydavosi. Dainavimas žmones suartina, vienas kitam pasakoma daugiau pagarbių žodžių.

Daina – išsilaisvinimo simbolis. Gal todėl sovietmečiu mūsų dainavimas buvo varžomas ir kontroliuojamas. Lietuviai ir į lauką su daina eidavo, ir į karą. Net mūsų revoliucija dainuojanti. Kartą kompanijoje kažkas pasiūlė sudainuoti penkiasdešimt žygio dainų. Galvojau, iš kur tiek rasis? O, pasirodo, yra: „Ėjo senis lauko arti“, „Per Klausučių ulytėlę“, „Ariau, ariau“, „Išėjo tėvelis į mišką“, „Tūkstantis žingsnelių“, „Neišeik tu iš sodžiaus“, „Ateisiu, mergužėle, ateisiu“... Jau nekalbant apie „Ant kalno mūrai“.

„Dainos galia“ – tokiais skambiais žodžiais profesorius iš Vašingtono universiteto Guntis Šmidchens pavadino vieną savo knygų. Tai knyga apie dainuojančią Baltijos valstybių revoliuciją. Pagrindinė knygos mintis – Sovietų Sąjungą sugriovė liaudies dainos. Jos atėjo iš liaudies tradicijas išlaikiusių kaimų, kad sugriautų Sovietų Sąjungą. Pasaulis žino apie išsivadavimo judėjimus, tik kalbantieji ir rašantieji apie tai dažnai ignoruoja dvasinę kultūrą. Gal todėl, kad niekur kitur ji taip nepasitarnavo išsivaduojant (nors amerikiečiai ir turi savo „We Shall Overcome“) kaip mūsų krašte.

Visai neseniai vėlų vakarą kieme kažkas dainavo. Nors atlikėjo pastangos pranoko dainavimo kokybę, ir skambėjo ne serenada mylimajai, o, artėjant vidurnakčiui, dainoje buvo klausiama „Ką daryt?“, tiesa, nežinau kaip kiti kaimynai, bet aš tuo dainavimu nepasipiktinau. Juo labiau kad ir dainuojančiojo repertuaras buvo išskirtinis. Po „Ką daryt?“ jis užtraukė „Kur eini?“ – dar senesnę ir gan retai girdimą dainą – tikriausiai iš Paltinienės ir Ivanausko repertuaro. Kai tokiu paros metu dažniausiai mušamasi, demonstruojama agresija, dainavimas turėtų tapti sveikintinu reiškiniu. Juk dar prisimename tuos laikus, kai, eidami iš restorano, ir mes užtraukdavome dainą. Turime padėkoti visiems, kurie dainuoja ar bent dainavimą skatina!

Todėl maloniai nustebau sužinojęs, kad amerikiečių kino klasikos filmas „Muzikos garsai“ iki šiol tebėra vienas sėkmingiausių visų laikų Holivudo produktų. Prisiminiau ir kokį furorą jis buvo sukėlęs Lietuvoje. Dainos iš šio kino filmo dar ir šiandien tebedainuojamos. Pasirodo, barono von Trappo šeima iš tikrųjų egzistavo, dainavo ir išvyko į Ameriką, Hitleriui užėmus Austriją. Dar ir šiandien kai kurie jos nariai tebegyvena.

Kokia mūsų, dabar jau pagyvenusių, jaunystės muzika? Buvo brukama Tamara Miansarova ar Edita Pjecha, bet žavėjo „The Beatles“, „Rolling Stones“, „Bee Gees“... Galėjai juos išgirsti per Liuksemburgo radiją. Lenkų radijas vasaros metu priešpiet transliuodavo laidą „Vasara su radiju“, kurioje nuskambėdavo dvi užsienio kompozitorių estradinės dainos. Aišku, didžiausias džiaugsmas buvo iš užsienio parvežtos plokštelės, kurias bemat persirašydavo visi, turintys juostinius magnetofonus.

Lietuviška estrada per radiją (kartais ir per TV) buvo rimta, morali. Anuomečių ansamblių nariai dainavo, kas jiems buvo liepta. Solistai prie mikrofonų turėjo stovėti ramiai – it pionieriai ar kareiviai per rikiuotę. Net nepamenu, kuris iš solistų septintajame dešimtmetyje pirmasis iš stovo išsitraukė mikrofoną – ginčijamasi, ar tai buvo Ričardas Dailidė, ar Juozas Garbenis.

Šiauliečiams tai gal ir nėra svarbu, nes jie abu – šiauliečiai. O kompozitorius Algimantas Raudonikis pasakojo, kad jo išpopuliarėjusios dainos apie raudoną rožę poeto Jono Lapašinsko tekstu niekas neleido pavadinti. „Skinsiu raudoną rožę“ – girdi, idėjiškumo pavadinime trūksta. Pavadinta ji „Lauksiu tavęs ateinant“ – žygiavimas, paradas.

Koncertinės programos buvo tvirtinamos kultūros tarybų. Patvirtinus, jokių papildomų dainų nebuvo galima prijungti. Buvo numatyta, kiek procentų turi būti lietuvių estrados, kiek – rusų, kiek – kitų sovietinių respublikų, socialistinio lagerio šalių... Vakarų pasaulio dainoms vietos veik nelikdavo. Ką darysi, kad buvo toks laikotarpis, kai visi supratome, kad esame įkliuvę. Tai suprato net kultūros namų, filharmonijų direktoriai bei pats kultūros ministras.

Man įsiminė ano meto muzikantų draugiškumas, paprastumas ir atvirumas. Prisimenu, laidojant vieną solistą, sakydamas atsisveikinimo kalbą prie kapo, kolega muzikantas užsirūkė. Ar buvo galima pykti? Žmogus jaudinosi, išgyveno dėl anksti išėjusio draugo ir šito neslėpė.

Kai kurios kompozitorių dainos taip išpopuliarėja, kad pradedamos vadinti liaudies dainomis. Per vienas vestuves svečiai užtraukė dainą apie taborą „Tolumoje laužo liepsnos“. Ten buvęs dainų tekstų autorius Algis Elenskis pasigyrė parašęs šiuos žodžius. Pabroliai liepė jam užtilti, nes, anot jų, tokius populiarius žodžius tegalėjo parašyti tik liaudis, ir jis gaus lupti už tokį savinimąsi. O šis autorius nuo neatmenamų laikų rašė tekstus Nelės Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko atliekamoms dainoms, vėliau talkino Edmundui Kučinskui („Meilės laiptai“).

Šiandien, kai vis girdime žodį „Eurovizija“, įdomu prisiminti, kad lietuvių estrados primadona šiaulietė Nijolė Ščiukaitė – pirmoji mūsų solistė, peržengusi Lietuvos ribas ir dalyvavusi anuomet populiariame Sopoto dainos festivalyje. N. Ščiukaitė dar prisimena koncertą Čekoslovakijoje po čia numalšinto sukilimo. „Bratislavos lyros“ festivalyje buvo pranešta, kad svečių teisėmis pasirodys ansamblis iš TSRS. Kadangi koncertai vyko parko estradoje, kur suolai buvo be atramų, žiūrovai pasitiko atlikėjus sėdėdami į juos nugara. Kai lietuviai pradėjo koncertuoti, žmonės, išgirdę žodžius „Lietuva“ ir „Vilnius“, atsigręžė į sceną.

Nuo 7-ojo dešimtmečio jaunuoliai entuziastingai puolė brazdinti gitara. Beveik visos šio laikotarpio grupės buvo susikūrusios vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Šiauliuose išgirdome „Saulės vaikus“ (vad. Kazimieras Venclova).

2003 m. žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru buvo pripažinta trijų Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – dainų švenčių tradicija ir simbolika. Bičiulis pastebėjo daug atvejų, kai dainų švenčių metu vaikai pasikviečia savo senolius tėvus į sostinę, nusiveda juos į šventę, ir šie, skambant „Lietuva brangi“, apsiverkia.

Muzikologai teigia, kad, pavyzdžiui, estams didžiausia vertybė – profesionalus aštuoniabalsis (ar keturbalsis, penkiabalsis) dainavimas. Lietuviams ribų nėra. Mūsų tautietis puikiai gali dainuoti ir vienas, ir duete, ir didžiuliame chore. Atrodo, kad dainų šventėse meninis rezultatas mums nėra labai svarbus. Viską lemia žmonių saviraiškos galia, kylanti iš mūsų tradicijos, istorijos, papročių ir jau minėto laisvės troškimo.