Skautiška veikla padėjo geriau pažinti save

Jūrų skautės Justinos Garunkštytės einamos organizacijoje pareigos: pasaulinio renginio JOTA-JOTI Marijampolės krašto ambasadorė, „Šešupės“ tunto tuntininkės pavaduotoja. Taip rašoma jos skautiškame gyvenimo aprašyme. Stovyklos ir žygiai, kuriuose jai teko dalyvauti ir/ar organizuoti, ten sudaro ilgiausią net apie 40 pozicijų sąrašą. O skautauja Justina vos trejus metus...

Veikla labai įvairi ir pavydėtinai įdomi

Nenuostabu, kad apie renginius ir žygius Justina gali labai ilgai papasakoti, o atsirinkti svarbiausią itin sunku, kai turi tiek daug prisiminimų...

Labai įsimintinas nuotykis buvo pernai Anglijoje, kur su skautais vyko žygin į kalnus „Kalnų ereliai“. Trijų skautų iš Lietuvos ir 10-ies iš Anglijos bendras tikslas buvo pasiekti aukščiausią Anglijos Ben Nevis viršūnę. Kadangi ji yra Grampiano kalnuose, pirmiausia reikėjo nusigauti iki Škotijos. Pavyko įkopti į aukščiausią Anglijos viršukalnę, o svarbiausia šios kelionės stotelė – tiltas iš filmo „Haris Poteris“.

Praėjusią vasarą įsiminė Olandijoje vykę „Hanzos dienos“. Ten lietuviai pristatė Kauną, turėjo bendrą stovyklą su olandais. „Buvau vienintelė marijampolietė ir vienintelė jūrų skautė, nors atrinko skautų atstovus iš visos Lietuvos“, – pasakoja J. Garunkštytė.

Įsiminė ir skautiška stovykla 2015 m. Estijoje „Baltic Jamboree“. Tai pasaulinė skautų stovykla, kur daugiausia susirenka skautų iš Baltijos šalių. Tais metais joje dalyvavo didžiausia visoje istorijoje tarptautinė Lietuvos skautijos delegacija. Tagametsos miestelyje vykusios stovyklos programoje buvo dvi temos – tradicinės olimpinės žaidynės ir baltų tautų folkloras, papročiai.

Beje, pats neįprasčiausias renginys buvo statybos, kuriose mergina savanoriavo. Pernai skautai iš visos mūsų šalies rugpjūčio mėnesį pasikeisdami dirbo namo renovacijos darbus ir suremontavo vienos neįgalios moters namus Senuosiuose Trakuose. Idėja gimė skautui iš Olandijos, kuris ir prižiūrėjo remonto darbus.

„Skautai yra labai skatinami keliauti į kitas šalis ir plėsti savo akiratį. Prisiminiau A. Smetonos posakį: „Per tarptautiškumą į tautiškumą“. Tai išties veikia, ir kuo daugiau aplankau valstybių, tuo labiau pastebiu lietuvių privalumus ir jais didžiuojuosi. Kartą vienas mano sutiktas olandas, pamatęs, jog į kasas įsipyniau mūsų trispalvės spalvų juostelę, labai nustebo. Sakė, kad labai retas olandas išdrįstų išeiti į miestą tiesiog su Olandijos vėliava arba kita atributika. Vis dėlto prisipažino, jog su Lietuvos vėliava jis mielai praeitų gatve... O man savą valstybę pristatinėti užsienyje yra didžiulė garbė“, – sako Justina.

Ji ne tik dalyvauja, bet ir pati yra rengusi ne vieną stovyklą, kūrusi jos programą, net ir užsieniečiams.

Skautų žurnalistė

Justina ir mūsų laikraštyje yra kažkada spausdinusis, rašiusi apie skautišką veiklą. Tai buvo jos užduotys, siekiant įgyti specialybę. Pasirodo, yra galimybė organizacijoje pagilinti žinias įvairiose srityse. Reikia išeiti mokymo kursą, išlaikyti egzaminą, galima tai daryti internetu, ir įgyjama specialybė. O specialybių, kurias galima įgyti, skautai turi visą gausybę: keramiko, kino žinovo, medkirčio, sodininko, tapytojo, kinologo, lankininko ir kt.

Justina išėjo žurnalistikos kursą, beliko pabaigti rašto darbą ir įtvirtini. Nuo savo skautavimo pradžios ir į skautatinklį (interneto portalą) ji yra parašiusi nemažai straipsnių.

Kaip ir daugumą, Justiną į skautus priviliojo draugė, kuri nuo mažens skautauja. Išsiviliojo į žygį su kuprinėmis, kuris baigėsi stovyklos įkūrimu miške, nors buvo šaltas ruduo. Jos tėvai liko šokiruoti, bet pačiai Justinai patiko, o labiausiai sužavėjo skautų bendruomeniškumas. „Su kiekvienu pirmą kartą sutiktu jautiesi artimas draugas, dainos prie laužo taip suvienija, kad nesinori skirtis“, – pasakoja mergina. Tokią atmosferą sukuria kiekvieno skauto požiūris į kitą skautą: šią veiklą renkasi geros širdies žmonės, o norint gauti skauto kaklaraištį, reikia užsitarnauti, įrodyti, kad esi doras, geros širdies. „Ir bendra veikla gamtoje labai suvienija. Pirmame žygyje sunkiausia buvo išeiti iš komforto zonos, gerai jaustis naujoje, nepažįstamoje aplinkoje. Bet visi palaikė, nebuvo sunku. Buities sąlygos negąsdino, nes esu kaimo žmogus ir myliu kaimą. Tada ryškiai pajauti, kaip gerai ir patogiai mes gyvename. Iš miško iki šiol grįžtu kaip laukinė – reikia paros išsimiegoti, išsigulėti vonioje. Vis dėlto išėjimas į gamtą teikia daug džiaugsmo“, – pasakoja Justina.

Tapo patyrusia vadove

Justina dabar dalyvauju visos Lietuvos skautijos strategijos kūrime: galvoja, kaip skautavimą padaryti interaktyvų. Mat šiandien jau vyksta tokių stovyklų, kur netenka pritaikyti pionierijos pagrindų (nors juos skautai ir išmokę), nes yra visi patogumai. O strategija – tai kelias, kuriuo skautai eis ateinančius 4–5 metus: kurias sritis teks stiprinti, kokiomis gairėmis remsis vadovai ir nauji nariai. Į kūrimo grupę norėta įtraukti daugiau jaunų žmonių iš visos šalies. Beje, Justina pastebi, kad užsienyje vadovauja dažniausiai vyresnio amžiaus vadovai.

Justinai dabar 17 metų, o skautė ji nuo 14 metų. Per tuos trejus metus ji tapo įgudusia vadove, sugebančia imtis organizacinio darbo, uždegti jaunesnius. Kas vasarą vykdavo į stovyklas Ukmergėje, kur visą savaitę gyveno su naujokais, norinčiais susipažinti su skautavimu. Kartą iš jos grįžus kilo mintis savo mokykloje – Marijonų gimnazijoje, kur mokosi ir jos jaunesnis brolis, suburti skautų grupę. „Taip mano iniciatyva atsirado skautų skiltis ir su ja dirbau viena apie pusę metų. Beje, aš pati daugiau skautauju individualiai, daug keliauju, o Marijampolėje tik perduodu įgytas žinias. Vasarą čia retai būnu“, – pasakoja ji.

Skautai vadovaujasi šūkiu „Mokytis veikiant“, tad stengiasi mažiau mokytis teorijos, o viską daryti praktiškai. Užsiėmimai vyksta kas savaitę, dirbama 6–8 žmonių grupelėmis, kurios jūrų skautų vadinamos valtimis (sausumos skautų – skiltimis). Vadovas veda užsiėmimus, bet nebūtinai mokomuosius. Būna ir žaidimų, kurie gali vykti ir lauke – programa labai įvairi.

„Šešupės“ tunto pavaduotoja Justiną paskyrė neseniai. O tuntą sudaro per 100 žmonių. Į tuntą įeina du laivai, kuriuos sudaro valtys (skiltys).

Atrado savyje naujų bruožų

Justina pasakoja, kad skautiškoje veikloje ji atrado turinti lyderio savybių, suprato, kad mėgsta būti su mažais vaikais, patinka bendrauti, vadovauti. Pasak jos, aktyvių skautų nėra labai daug. Ji pati buvo galvojusi įsidarbinti vadove, bet nutarė skirti daugiau laiko mokslams, nes jau kitąmet laukia brandos egzaminai. Skautai turi juokelį: jei skautauti trukdo mokslai, mesk mokyklą. Vis dėlto Justina sako pastebėjusi, jog jeigu nori, viską galima spėti.

„Daug laiko skyriau skautų veiklai, per kurią atradau daug savo gerų ir blogų savybių. Anksčiau daug būrelių lankiau, bet tokios traukos nejutau, neradau savo vietos ir draugų. O skautai suteikė kitokį gyvenimą. Nemaniau, kad esu pasitikinti savimi, sugebu vadovauti. Šios atrastos savybės man pravers visą gyvenimą. Skautas esi irgi visam gyvenimui, nors tai daugiau sąžinės reikalas. Kai gauni kaklaraištį, prisieki Tėvynei prie vėliavos, tai tik sąžinės reikalas, ar laikysiesi šios priesaikos“, – sako mergina, kuri turi patyrusios skautės laipsnį ir yra kandidatė į gintares. Tai parodo prie jos kaklaraiščio prikabintas mažas gintarėlis. Gintare galima tapti nuo 18 iki 24 metų, tam reikia išsilaikyti testą. Vaikinų šis aukštesnis laipsnis vadinasi budis. Marijampolėje nėra galimybių įgyti šį laipsnį, todėl Justina važinėja į Vilnių. Kai atliks visas reikiamas užduotis, gaus mėlyną gintarės kaklaraištį. Beje, užduotis ji gali atlikti ir Marijampolėje, tad stengiasi neatitolti, padeda vietinėms vadovėms kuo tik gali.

J. Garunkštytė jau svarsto, ką rinksis studijuoti. Ji galvoja apie psichologiją, agronomiją, dar ir kulinarija patinka. Psichologiją sako atradusi skautiškoje veikloje, mat būdavo mokymų apie tai, tad ir susidomėjo. Agronomija domina, nes myli gamtą, patinka biologija. Kulinarijai meilę perėmė iš šeimos. Apsispręsti laiko dar yra. Svarbu kuo geriau save pažinti, kad nesuklystum.

Nuotraukos iš asmeninio Justinos Garunkštytės albumo