Skambant lietuvių kompozitorių muzikai atidarytas koncertų sezonas

„Vai ąžuole, ąžuole, būk mūsų tėveliu. / Tavo žalios šakužėlės baltomis rankelėmis. / Tavo žali lapužėliai mieliausiais žodeliais.“ / (Ištrauka iš „Sakmių siuitos“)

Spalvinga lietuvių kompozitorių programa su itališku prieskoniu atidarytas „Polifonijos“ Kamerinės salės 2023 m. žiemos-pavasario koncertų sezonas. Be šeimininkų, choro „Polifonija“, diriguojamo Lino Balandžio, koncertą papildė solistės Eglės Radavičiūtės (sopranas) ir pianisto Vincenzo de Martino duetas, į sceną atnešęs itališko dvelksmo.

Koncerto programą sudarė puokštė šiuolaikinių ir vyresnės kartos lietuvių kompozitorių darbų. Pirmiausia nuskambėjo jaudinanti „Bučinių arija“ iš Giedriaus Kuprevičiaus operos „Karalienė Bona“, kurią atliko E. Radavičiūtės ir V. de Martinas. Kūrinys skambėjo įtaigiai, gyvai ir dinamiškai, užmezgė intrigą, ką gi publika girdės toliau, nes pakiliai baigiama teatrališka kompozicija prašo ne ką mažiau sceniško kūrinio.

Puslankiu scenoje ir per visą salę išsirikiavęs choras davė užuominą, kad kito kūrinio metu klausytojai bus apsupti muzikos garsų. Skambėjo Algimanto Bražinsko „Upelė šventoji“, pripildyta pasikartojančių frazių ir skiemenų, šnabždesių aidėjimo, primenančio gamtos garsus, upelio čiurlenimą. Šiuo kūriniu koncerte pradėjo aiškėti ir lietuvių liaudies bei modernių komponavimo priemonių derinys – visą koncerto programą vienijanti gija.

Bendrą temą papildė kompozicijose panaudoti gamtos vaizdiniai. Ar tai būtų Vidmanto Bartulio muzika ir Maironio žodžiais šmaikščiai apdainuotas kone kasdien matomas paukštis kūrinyje „Tupi šarka“ (atliko sopranas E. Radavičiūtė ir pianistas V. de Martinas), ar dramatiškai ir lemtingai atskleistos smulkiausios natūralaus pasaulio detalės, įvilktos į žodinę (žodžiai Leonardo Gutausko) ir muzikinę formą Dalios Kairaitytės „Apakins smėlis vabzdį...“ (atliko choras „Polifonija“).

Abu kūriniai atskleidžia glaudų lietuvio ryšį su gamta ir pomėgį ją stebėti, tačiau per skirtingas prizmes bei išraišką, o koncerto programa klausytojui parodė, kad net ir kompozicija apie banaliausius dalykus gali būti ir lengva, žaisminga, ir daugiabalsė, daugiaplanė, tad lietuviškos muzikos lobynas neišsemiamas ir kupinas malonių staigmenų.

Koncerto širdimi galima vadinti choro „Polifonija“ atliktą V. Bartulio „Maldelę“, ištikimiems choro klausytojams priminusią, kuo kolektyvas taip žavi. Kūrinys leido atsiskleisti balsams ir sutelkė apmąstyti santykį su Aukščiausiuoju – tai elementai, kuriais choras kaskart pakeri. Po šio kūrinio jautiesi lyg susitikęs seniai matytą gerą draugą, tačiau sentimentalumą greitai keičia smalsumas, nes koncerto programa dar tik įpusėjusi.

Kūrinyje „Commedia dell'arte“ kompozitorius Vytautas V. Barkauskas dėl žaismingumo ir skambumo panaudojo pasikartojančius žodžius. Dinamiškos ir trumpos kompozicijos, kaip ir pirmojo koncerto kūrinio, choro sudainuotas paskutinis akordas nuskambėjo tarsi reikalaudamas teatrinio vyksmo tęsinio. Noras išpildytas: viso koncerto metu atlikti kūriniai lyg bendro sceninio veiksmo detalės dėliojosi į vientisą seką. Gamtos ir aplinkos garsus, kuriamus muzikiniais elementais, tokiais kaip balsai, skiemenų vokalizavimas ir kartojimas, fortepijono pritarimas, toliau plėtojo skambėję V. Bartulio „Gražuolis garvežys“ (atliko choras „Polifonija“) ir Felikso Bajoro „Sakmių siuita“ (atliko sopranas E. Radavičiūtė ir pianistas V. de Martinas), vainikavę koncerto temą.

Trijų dalių kūrinys apie velnių, medžių, šiaučiaus ir bobos kasdienybę, nuotykius, persmelktus senovinės tarmės, romantizuoto ir senovės pasakose atsispindinčio kaimo vaizdinių, vyresnės kartos klausytojams dar primenančių pačių ar jų senolių gyventą laiką, patirtis, gyvenimo suvokimą, o jaunajai kartai tai kūrinys apie nepažintus ar mistifikuotus ir sunkiai suprantamus dalykus. Ši skirtis svarbi, nes atliekant lietuvių, ypač praėjusio šimtmečio, kompozitorių kūrinius klausytojams primenamas tautinis paveldas, puoselėjama autentiška kalba ir kultūra, todėl ypač džiugina ausį, kai šiandienėje kalboje beveik nebevartojamus žodžius: „čėras“, „rozas“, „čebatas“ ar „cibutis“, jauna solistė atlieka nepriekaištingai artikuliuodama, su kompozitoriaus nurodytais akcentais, nuotaika. Džiugina, kad išlaikomas liaudies kultūros perimamumas, pagerbiant kompozitorių indėlį į kultūrinį palikimą.

Koncerto programos daugiabriauniškumas kiek nustelbė atlikimą ir sceninį koncerto išpildymą, paskatindamas susimąstyti apie tai, kiek iš tiesų pažįstame ir kaip dažnai girdime lietuvių kompozitorių kūrinius, kaskart skambančius pažįstamai ir kartu visiškai naujai, tarsi tos melodijos gyventų kiekvieno mūsų kraujyje ir tik suskambėjusios tuo laiku toje erdvėje imtų rezonuoti neapsakomai giliai, iki kaulų smegenų pažįstamai lyg tolimas praeities prisiminimas. Pirmasis šių metų koncertas iškėlė daug neapmąstytų klausimų, tačiau prieš akis dar visas kamerinės salės sezonas, intriguojantis atlikėjais ir dar negirdėtais kūriniais, tad panašu, kad šioje muzikinėje kelionėje laukia dar ne vienas netikėtas posūkis.

Gražina Montvidaitė