Širvintos pasauliui davė garsų sionistą

Šią savaitę viso pasaulio žydai šventė Naujuosius, 5779-uosius metus. Ši šventė, hebrajų kalba - Roš ha-šana (pažodžiui „metų galva“), šįmet prasidėjo rugsėjo 9-ąją ir baigėsi rugsėjo 11-osios vakarą.

Kaip ir daugelis Lietuvos miestelių, Širvintos Rusijos imperijos laikais ir tarpukariu taip pat buvo gana žydiškas. Ir ne tik Širvintos. Savo laiku ūŠirvintų kraštas“ yra rašęs apie Bagaslaviškio, Gelvonų, Musninkų žydų bendruomenes, žydų iki II Pasaulinio karo gyventa ir Čiobiškyje. Tačiau šie miesteliai tikrai negalėjo prilygti Širvintoms, o čia buvusi bendruomenė nemažam miesteliui iš viso suteikė savitą kaloritą, kadangi Širvintų valsčius tarpukariu buvo „tirščiausiai“ apgyvendintas valsčius Lietuvoje. Prasidėjęs I Pasaulinis karas gerokai sumažino Širvintų gyventojų skaičių, kuris artėjo prie 1,6 tūkst. gyventojų, o įvairiais duomenimis žydai sudarė apie 90 proc. miestelio bendruomenės. 1915-aisiais nemažai čia gyvenusių žydų buvo išsiųsta į Rusiją, kadangi carinė valdžia įtarinėjo, jog žydai dėl savo kalbos panašumo gali palaikyti artėjančią Vokietijos kariuomenę. Rytų Europoje žydai kalbėjo jidiš kalba, viena iš germanų kalbų, kuri susidarė vidurio vokiečių aukštaičių tarmės pagrindu ir turėjo apie 10-15 proc. hebrajiškų ir aramėjiškų žodžių. XX a. jidiš kalbėjo apie 11 milijonų žmonių, tačiau po holokausto ir istorinių pokyčių šiuo metu tėra vos apie 3 milijonus. Per 7 milijonus žydų šiuo metu vartoja ivrito kalbą.

Po Rusiją apėmusio bolševikinio perversmo dauguma iškeltųjų žydų į Lietuvą nebegrįžo, daugiausia liko gyventi Sovietinėje Rusijoje arba emigravo į Pietų Afriką, maža dalis - į Palestiną.

Kurį laiką atrodė, kad žydiškasis Širvintų istorijos puslapis gali būti užverstas. Žinoma, kad mūsų mieste žydai įsikūrė 18 a. pradžioje kaip prekiautojai žeme, nakvynės namų ir smuklių laikytojai. Laikui bėgant, jie sukūrė socialinius ir ekonominius ryšius su piečiau esančiu Vilniumi. Kaip teigia 1906-1913 metų Brokhauzo ir Efrono žydų enciklopedija, 1847 metų revizijos duomenimis Širvintose žydų bendruomenei priklausė 216 vietos gyventojų, tačiau jau po 50 metų jų skaičius pasiekė 1413 (83 proc. visų Širvintų gyventojų). Be abejonės, tam įtakos turėjo nesėkmingi 1830 ir 1863 metų sukilimai, palietę ir Širvintų miestelį. Širvintose įsikūrė Rusijos kariuomenės dalinys, o tai padidino prekiautojų, krovinių vežėjų, įvairių paslaugų teikėjų skaičių. Šioje sferoje dominavo žydų smulkusis verslas. Kai kurie persikėlė iš mažesnių gyvenviečių, dalis vėliau atvyko iš lenkų užgrobto Vilniaus, kadangi Želigovskio kariuomenė persekiojo žydų tautybės žmonės ir net rengė pogromus.

1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, Širvintose gyveno apie 1,8 tūkst. žydų. Miestelyje buvo sinagoga, prie jos veikė Betmidrašas (rabinistinės literatūros studijavimo vieta), Širvintose dar buvo kloizas (privatūs maldos namai, skirti konkrečiai profesinei grupei), taip pat ir štiblas (nedidelė maldykla, skirta bendruomenei melstis. Išvertus iš hebrajų, štiblas reiškia namelį ar mažai vietos).

Širvintų žydai užsiėmė prekyba, amatais. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje miestelyje veikė keli turgūs ir net 34 parduotuvės. Kelios žydų šeimos užsiėmė žemės ūkiu, o Širvintose veikusiam Žydų liaudies bankui 1929 metais priklausė 221 narys.

Kodėl Širvintose buvo tiek skirtingų religinių įstaigų galima paaiškinti tuo, kad po I Pasaulinio karo žydų bendruomenėse vystėsi ne tik sionistinė, bet ir antisionistinė veikla, todėl jaunoji žydų karta pasidalijo į dvi stovyklas, kurių viena pasisakė už religines vertybes ir skatino žydų emigraciją į Palestiną, kiti buvo kairuoliška ir simpatizavo marksistams bei bolševikams. Širvintose buvo įrengtos dvi atskiros bibliotekos, o kultūrinė veikla buvo skirta kuriai nors grupuotei.

Bendruomenė turėjo Toros mokslininkų ir Yeshiva studentų. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu veikė ir jidiš mokykla, taip pat „Tarbuto“ hebrajų mokykla. Bendruomenėje veikė labdaros ir labdaros institucijos. Paskutinis rabinas, kuris tarnavo Širvintose, buvo rabinas Avraham Aryeh Grossbard ir jo mokytojas rabinas Zundel Kruk. Jie abu žuvo per holokaustą.

Minėti šviesuoliai - ne vieninteliai, kurie išgarsino Širvintų žydų bendruomenę. XXa. pradžioje ne mažiau žinomas buvo žydų kilmės žurnalistas, sionistas, visuomenės veikėjas Leonas Chasanovičius (Leon Chasanowich), 1882 metų spalio 5 dieną gimęs Širvintose.

Po 1905 metų Rusijos revoliucijos Leonas įsitraukė į žydų darbininkų judėjimą „Poale Zion“ („Siono darbininkas“). Turbūt neapsiriktume šį ortodoksinės marksistinės krypties judėjimą atsargiai pavadinę žydų komunistų partija. Bent jau todėl, kad vėliau dalis šio judėjimo narių atskilo ir iš tiesų įsteigė komunistinę kuopą.

Vienas aktyvesnių „Poale Zion“ veikimo centrų buvo Vilniuje, aktyviai veikta ir Daugpilyje. Dėl persekiojimo už savo revoliucinę veiklą Leonas Chasanovičius 1906 metais pabėgo į Galiciją (Vakarų Ukrainą), kuri tuo metu priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai. Ten jis ne tik pradėjo rašyti straipsnius sionistiniame laikraštyje „Der jidisher Arbeiter“ („Žydų darbininkas“), bet ir jį redagavo. Tapęs žurnalistu, pasirašinėjusiu Katriel Shub, jis išgarsėjo ne tik Europoje. Nuo 1909 metų Chasanovičius dirbo „Poale Zion“ judėjimo atstovu JAV, Kanadoje, Argentinoje ir Jungtinėje Karalystėje, nuo 1913 metų jis - Vienoje. Prasidėjęs I Pasaulinis karas supainiojo kortas - kaip Rusijos imperijos pilietis Leonas Chasanovičius vėliau buvo internuotas ir išvyko į JAV, 1917-aisiais Niujorke redagavo partinį savaitraštį „Der Yidisher Kemfer“ („Žydų kovotojas“). Kartu su Beriu Borochovu, kuris buvo laikomas ortodoksų lyderiu ir pasisakė už žydų tautos gyvenimą už Palestinos ribų, rašė straipsnius dėl galimybės įkurti Amerikos žydų kongresą. Nuo 1917 metų iki 1920 metų jis buvo deleguotas į įvairius sionistinius susirinkimus. Kaip jį pristato „Wikipedia“, po I Pasaulinio karo Leonas Chasanovičius aprašė Lenkijoje ir Ukrainoje vykusius žydų pogromus. Iširus „Poale Zion“ partijai, jis atstovavo darbininkams sionistams, pradėjo dirbti visuomeninėje žydų organizacijoje „World ORT“. Persikraustė į rytų Čekoslovakiją, kur įkūrė organizacijos, vienijančios žydų žemdirbius ir amatininkus, filialą. Mirė 1925 metų rugsėjo 17 dieną Vulchovcėje. Pirmadienį kaip tik bus minimos 93-iosios jo mirties metinės.

Parengė Gintaras Bielskis