Širdyje tapytoja: Alytės Zakarauskienės paveikslų paroda

Ignalinos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje birželio 17-ąją šiltai sutikta buvusi ilgametė „Šaltinėlio“ mokyklos direktorė, pedagogė, dainų ansamblio „Atgaiva“ narė Alytė Zakarauskienė ir jos pirmoji personalinė tapybos darbų paroda „Gamtos atspindžiai“. Šiuo metu Alytė gyvena ramesniu ritmu, todėl savo laiką gali skirti širdžiai mieloms veikloms. Ji daug keliauja, puoselėja savo gražųjį sodą, gėlynus, džiaugiasi nuostabia Ignalinos krašto gamta ir jos vaizdus perkelia ant drobės. Moters kūrybiškumas tiesiog liejasi, žydi ir džiugina. Renginį papuošė ir nuostabia muzika palydėjo dvi talentingosios Ignalinos dukros – smuikininkės Gabrielė Zabulytė Ir Monika Sapiegaitė. Gabrielė – buvusi Alytės mokinė.

Moters paveikslai kviečia pasinerti į jaukų, šiltų spalvų ir šviesos pripildytą pasaulį. Jie  spinduliuoja ramybę, gamtos grožį ir vidinę harmoniją. Čia atsiveria ežerų tyluma, lietuviškos pievos gyvybė, žydinčių obelų grožis ir jaukių prisiminimų dvelksmas. Būtent prisiminimais ir pradėtas pokalbis apie kūrybą.  

Alytė gimė Rusijoje, Komijos Respublikoje, Intos mieste. Ir tai nebuvo tremtis. Jos tėtis pats išvažiavo užsidirbti, šachtose kasė anglį. Mama irgi išvažiavo. Po kelių metų šeima grįžo ir apsigyveno Švenčionių rajone. Po vidurinės mokyklos Alytė įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą. Turbūt jos noras tapti mokytoja buvo Dievulio nulemtas, nes jai šis darbas labai tiko ir patiko. Po studijų  panoro dirbti gražiame Ignalinos krašte. Pasakojo, kaip iš pradžių nesėkmingai, bet visgi gavo tą išsvajotą darbą. Jaunai mokytojai vis atitekdavo silpniausios pradinukų klasės, bet Alytė labai mylėjo vaikus, o jie žavėjo savo nuoširdumu. Kartu nuveikdavo daug gražių dalykų.  Ruošdamasi pamokoms pripiešdavo įvairiausių paveiksliukų, prinerdavo žaisliukų, su vaikais darydavo meniškas aplikacijas, kurdavo spektaklius ir  jų dekoracijas, dalyvaudavo dizaino konkursuose, siūdavo drabužius, mokiniai tapdavo modeliais... Meniška gyslelė vis pulsavo, vis prasiverždavo dailiaisiais menais.  Dar besimokydama mokykloje lankė dailės būrelį, studijuodama per neįdomias  paskaitas sąsiuvinių paraštes primargindavo ornamentais, smagiai piešdavo  dėstytojų šaržus. 

Alytė 26-erius metus dirbo pradinių klasių mokytoja, paskui dar 14-ka vadovavo darželiui. Direktorės išlydėtuvėse savivaldybės meras Laimutis Ragaišis dovanojo keletą drobių ir gavo pažadą visas jas paversti paveikslais  bei surengti parodą. „Štai todėl ši mano paroda yra ataskaitinė. Meras dabar gyventojams atsiskaito, tai ir aš  atsiskaitau...“, – juokaudama sakė Alytė. 

Pirmasis moters tapybos darbas buvo Trakų pilies paveikslas (2003 m.), o kūrybos įkvėpėja ir autoritetė – dailininkė Nijolė Trinkūnienė, kuri vieno projektinio renginio metu pradinių klasių mokytojus supažindino su dailės technikomis ir Alytę vis skatino kurti. „Aš nesu dailininkė, piešiu taip, kaip man išeina, kaip man patinka. Žinau savo silpnybes...“,– sakė kūrėja. Kai kurie paveikslai, kaip minėjo, gimė iš reikalo. Tai dovanos kam prireikė, tai kažkas paprašė, tai namuose po remonto tuščias sienas sau mielais vaizdais  norėjo papuošti. Yra darbų iškeliavusių į Angliją, Kiniją, Singapūrą... Daug paveikslų išvežta į sodybą kaime, kur dabar sūnus Dainius tvarkosi. „Gal kur tvarte pakabins...“, – vėl juokavo Alytė. O piešti moteris, kaip sakė, gali tik būdama geros nuotaikos, šviesios širdies, atsipalaidavusi ir nusipraususi. 

Tačiau tai dar ne viskas – pagrindinėje bibliotekos lankytojų salėje kuriam laikui apsigyveno ir  Alytės mylimi katinėliai – daug metų rinkta kačių skulptūrėlių kolekcija! Kiekviena skulptūrėlė – vis kita istorija, vis kitas prisiminimas, o kiekvieno katinėlio savitas charakteris ir nuotaika. Pasak Alytės, katės jai visuomet kėlė žavesį – jos išdidžios, laisvos ir tuo pačiu švelnios, kaip ir kūryba, gamta. Katinų kolekciją Alytė skiria savo katinui Ezopui, kuris 18 metų jų šeimoje gyveno, paskui į katinų Rojų iškeliavo, o šeimininkė jo atminimą saugo ir jokio katino daugiau laikyti nenori. Dabar džiaugiasi tik statulėlėmis, kurias visi dovanoja, iš kelionių atveža.  Ir ji pati iš kiekvienos kelionės kokį gražuolį parsiveža. O šalia katinų išdėlioti ir akmenukai, ant kurių Alytė taip pat mėgsta piešti.

Alytės paroda džiaugėsi jos šeima, buvę bendradarbiai, kaimynai, draugės ir bičiulės. Moteriai dėkota už kuriamą grožį, dalijamą gėrį, linkėta pačiai džiaugtis ir kitus džiuginti. ,,Naujas etapas gyvenimą  pripildė ryškių spalvų, atvėrė duris į širdies pasaulį, kur tiek daug šviesos, kūrybos ir grožio", – sakė savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė. Alytę kalbinusi ir jos parodą pristačiusi bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Virginija Mesropian dėkojo už nuostabias kartu praleistas akimirkas ir taip nuoširdžiai parodytą kitą asmenybės pusę. Vyras Vincas visas tas akimirkas įamžino. Jis puikus fotografas, kaip sakė Alytė, taip pat galėtų savo parodą surengti. 

Alytės Zakarauskienės kūryba, jos veikla atskleidžia moters meninį jautrumą, gilų ryšį su gamta, žmonėmis, meilės gyvenimui ir grožiui stiprų jausmą. Tai miela širdies dovana miestui, kuriame ji gyvena, kuria, kuriam tiek daug gražių darbų skyrė.