Širdyje jautėmės vilkintys pačius tikriausius tautinius rūbus

Prieš koncertą nesvetingose Sibiro žemėse merginos savo brezentinius batelius balindavo dantų milteliais, o vaikinai kelnes tepdavo guašu, imituodami juostas, būdingas tautiniam kostiumui. „Skolinta, pačių pasidaryta – kokia mūsų apranga bebuvo, širdy visuomet jautėmės vilkintys pačius tikriausius tautinius rūbus“, – sako Marija Juozapaitytė, prieš daugiau nei šešiasdešimt metų šokusi ir dainavusi Irkutske suburtuose lietuvių tremtinių ansambliuose.

Reikėjo lietuviškų dainų ir šokių

Vendrės km. (Radviliškio r.) gimusi ir augusi Marija jau vaikystėje negalėjo nustygti vietoje: deklamavo eilėraščius, lankė tautinių šokių ir kitus būrelius. Kas žino, kokios veiklos dar būtų sugalvojusi, tačiau vaikystė staiga ėmė ir baigėsi. 1949 m. balandį vienuolikmetė Marija ir jos šeima buvo priversti palikti Lietuvą. Iš pradžių juos apgyvendino Artiomovskio gyvenvietėje, vėliau perkėlė į Irkutską.

1953 m. mirė Josifas Stalinas ir tremtiniams buvo leista keisti gyvenamąją vietą. Žinoma, srities ribose. Pasinaudoję šia lengvata, į Irkutską atvažiavo daug lietuviško jaunimo – nors ir tremtiniai, jie neatsisakė galimybės siekti išsilavinimo mieste veikusiose aukštosiose mokyklose. M. Juozapaitytė tuo metu įstojo į felčerių mokyklą. „Jauni žmonės visais laikais buvo ir yra nenuoramos, todėl mes pradėjome burtis. Mums reikėjo dainų, šokių. Ir būtinai lietuviškų. Buvome tikri patriotai, nes ką bedarydavome, kokiomis sąlygomis begyvendavome, visi turėjome vieną tikslą ir jis vadinosi Lietuva“, – sako ji.

Laureatai prie suskilusios geldos

Lietuviškai kalbančio, dainuojančio ir žaidžiančio jaunimo sambūriai Irkutske nieko nestebino. „Tuo metu buvo populiarūs šokiai, dainos. Veikė nemažai saviveiklinių meno būrelių, bet mes norėjome turėti savo, lietuvišką. Pradėjome ieškoti, kas galėtų mums vadovauti. Padėti sutiko Kauno dramos teatro artistė Liudvika Gužaitė-Kalpokienė ir buvęs Kauno konservatorijos studentas Vytautas Kesylis – jis ėmėsi vadovauti chorui. Suradome patalpas repeticijoms – Irkutsko Kuibyševo sunkiosios pramonės mašinų gamyklos kultūros namų palėpėje gavome kambariuką“, – pasakoja
M. Juozapaitytė ir priduria, kad dalis mišriame chore dainavusių lietuvių taip pat lankė tautinių šokių grupę (jai vadovavo L. Gužaitė-Kalpokienė), moterų, vyrų chorus.

1955 m. Lietuvių meno saviveikla Irkutske buvo oficialiai įregistruota, o 1956 m. įvyko premjera – Kuibyševo kultūros namuose surengtas pirmasis kolektyvo pasirodymas. „Į jį suvažiavo lietuviai iš visos srities. Ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Koncertas labai pasisekė“, – sako M. Juozapaitytė.

Po šio koncerto Irkutsko tremtinių jaunimui tarytum atsivėrė durys – lietuvius pradėjo kviesti į įvairius kultūrinius renginius. 1958 m. jie dalyvavo Irkutsko srities Dainų ir šokių šventėje. Tapo laureatais – užėmė pirmąją vietą – ir gavo diplomus. Savąjį diplomą M. Juozapaitytė saugo iki šiol.

„Mums buvo pasakyta, kad laureatai dalyvaus Maskvoje vyksiančiame respublikiniame festivalyje. Daug ruošėmės – ir šokome, ir dainavome. O tada pranešė, kad Irkutskas per toli nuo Maskvos, reikia daug lėšų kelionei, jų nėra ir mūsų vietą užims kiti. Likome prie suskilusios geldos. Kodėl? Todėl, kad buvome tremtiniai. Tokia tuo metu buvo valdžia“, – sako M. Juozapaitytė.

Vietiniai gyventojai į miestuose ir rajonuose koncertuojančius lietuvius žiūrėjo kur kas palankiau. „Kai buvome atvežti, daugelis mus laikė fašistais, žudikais, nusikaltėliais. Bet kai pradėjome kurti ramų gyvenimą, kai tarp lietuvių nebūdavo jokių konfliktų, vietiniai pamatė, kad esame ne nusikaltėliai, o žmonės. Todėl ir mūsų koncertuose dalyvaudavo ne tik lietuviai, bet ir rusai“, – aiškina M. Juozapaitytė.

Scena paskęsdavo baltame rūke

Koncertuose veiklus jaunimas atlikdavo rusiškas, ukrainietiškas, meksikietiškas ir, žinoma, lietuvių liaudies dainas. Tiesa, ne rusiškų dainų tekstus reikėdavo išversti ir suderinti su kultūros skyriumi. M. Juozapaitytė prisipažįsta, kad tų vertimų būtą visokių – kartais net ir nelabai tikslių, kad galėtų atlikti norimus kūrinius.

Šokėjų programai tokie reikalavimai nebuvo taikomi – su didžiausiu įkarščiu jie trypdavo lietuvių liaudies šokius: „Klumpakojį“, „Kepurinę“, „Lenciūgėlį“, „Malūną“ ir pan. Vienintelis nepatogumas – scena bešokant pasidengdavo baltu rūku.

„Šokiams reikėjo naginių. Jų, aišku, neturėjome, tad štai ką darydavome. Paprastus brezentinius suvarstomus batukus nutepdavome košyte, pasigaminta iš dantų miltelių ir vandens. Batukai per valandą išdžiūdavo ir likdavo balti. Kai šokdavome, scena skendėdavo baltame rūke, grindys irgi būdavo baltos, bet užtat šokome pasipuošusios. Ar ne išradingumas?“ – šypsosi M. Juozapaitytė.

Išradingumu lietuviai pasižymėjo gamindami ir kitas tautinio kostiumo dalis. Baltas palaidinukes siūdavo iš paklodžių, karūnėlėms naudodavo kartoninius trafaretus, juos apklijuodami kaspinų juostomis, pasitaikydavo ir tokių stebuklų, kai vienas sijonas pavirsdavo į du. „Mano tautiniai rūbai buvo skolinti. Viskas originalu, tik sijonas „sukombinuotas“. Padarėme taip: vieną sijoną padalijome į dvi dalis ir tą plotą, kuris buvo po prijuoste, pasiuvome iš kitos, paprastos medžiagos. Visa tai tam, kad sijoną turėtų dar vienas žmogus, nes lėšų nusipirkti nebuvo“, – sako M. Juozapaitytė.

Draugystė nenutrūko ir po trisdešimties metų

Beje, ji neslepia, kad kolektyvas ne tik koncertavo, repetavo, bet ir drauge leido laisvalaikį. „Ten, kur jaunimas, ten ir meilė, draugystė. Važiuodavome kartu į gamtą, prie Baikalo, organizuodavome gegužines, švęsdavome šventes – Kalėdas, Velykas, net Vasario 16-ąją. O ar galima buvo tuomet ją švęsti? Ne. Bet tarp mūsų vis atsirasdavo tas, kurio gimtadienis vasario 16-ąją. Gimtadienių švęsti niekas nedraudė. Tai ir švęsdavome – neapsieidavome be Lietuvos himno, uždraustų dainų. Matyt, angelas sargas mus saugojo – nė karto neįkliuvome“, – prisimena M. Juozapaitytė.

Deja, bet darnus tarsi šeima kolektyvas pradėjo irti 1958–1959 m., kai nemažai lietuvių gavo leidimus sugrįžti į Lietuvą. M. Juozapaitytė, su pagyrimu baigusi felčerių mokyklą, įstojo į Irkutsko valstybinį medicinos institutą. Nutraukti studijų nenorėjo, todėl į Lietuvą parvažiavusią šeimą aplankydavo tik vasaromis. Irkutske tuo tarpu kolektyvo narių gretos seko. „Mūsų liko vis mažiau ir mažiau. Saviveikla gyvavo iki 1962 m., kuomet netekome savo choro vadovo V. Kesyliaus. Jį pasiglemžė Baikalo ežeras“, – sako
M. Juozapaitytė.

Į Lietuvą ji bandė grįžti 1968 m., gavusi laisvą diplomą, t. y. galėjo įsidarbinti savarankiškai, be paskyrimo. Tačiau gimtinė pasirodė nesvetinga – tuometė valdžia suteikti darbo vietą atsisakė, aiškino turinti pakankamai savų specialistų. Nenorėdama veltui iššvaistyti ilgų studijų metų, jauna medikė grįžo dirbti atgal į Irkutską. Ten palaikė ryšius su saujele likusių kolektyvo narių. Bendraudavo šeimomis, progai pasitaikius padainuodavo, bet apsivilkti tautinio kostiumo jau nebeteko.

Lietuvoje gyvenančiam Irkutsko tremtinių jaunimui susieiti buvo kur kas sudėtingiau. „Kuomet visi pradėjo išvažinėti, davėme žodį, kad vis tiek susitiksime. Aš tuo metu Lietuvoje dar negyvenau, bet žinau, kad buvo nemažai mėginimų tai padaryti. Nepavykdavo – saugumas akylai prižiūrėjo. Ir tik 1989 m. susitiko. Tuomet vėl prasidėjo repeticijos, dalyvavimas Lietuvos dainų, politinių kalinių ir tremtinių dainų šventėse“, – sako M. Juozapaitytė.

Ji pati į Šiaulius sugrįžo tik 1993 m., išėjusi į pensiją – apie tai iš karto sužinojo buvę kolektyvo nariai. „Po to, kai aš atsiradau Šiauliuose, man buvo perduota organizuoti mūsų susitikimus. Dainų šventėse jau nebedalyvaujame, bet vis tiek dažnai susitinkame. Nedaug mūsų yra – apie 20. Kartu minime jubiliejus, šventes. Būna, kad kartais tiesiog vieni kitų pasiilgstame ir be progos susitinkame. Pabendraujame ir, žinoma, padainuojame“, – nostalgiškai šypteli M. Juozapaitytė.