Širdies darbas

Jau įsibėgėjo Šilinės atlaidai, tai yra Jėzaus Mamos gimimo diena, kuriuose Bažnyčia pasirodo visai kitu veidu: gausi, jauna, besirūpinanti visomis mūsų visuomenės gyvenimo sritimis ir pasitempusi, ką sunkiai galima aptikti eilinėse miestelio parapijose.

Ką reiškia „laikyti širdyje“?

Aš pati renkuosi šios neįprastos šventės Teisėsaugos dieną, nes čia mano tarnystės vieta. Bet ir švietimo, sveikatos ir daugelio kitų sričių darbuotojai sulaukia iš Bažnyčios pusės išskirtinio dėmesio, padėkos ir užtarimo maldos. Tiesa, ir kiekvieną dieną bendruomeninėje maldoje girdimos intencijos už visus visų reikalus, bet čia juk iškilmė – didieji atlaidai!

Į atlaidus važiuojame ne saldainių nusipirkti, ne įvertinti pamokslininko, o išgyventi atsivertimą, bendrystę su visa Bažnyčia ir švęsti. Todėl svarbu atgaila: išpažinties klausoma daugelyje vietų, yra šiaip galimybė pasikalbėti. Bet viskam reikia tinkamai pasiruošti: todėl šiais metais noriu pasiūlyti pasižiūrėti į širdį: į savo ir į Marijos.

Iš Evangelijos apie Mariją visai nedaug žinome. Kad pas ją atėjo angelas Gabrielius su žinia ir pranešė, kad ji išrinkta būti Dievo Sūnaus motina ir dar ne bet kaip, o Šventosios Dvasios galia pradės kūdikį.

Tokia žinutė yra mažų mažiausiai pritrenkianti, nes niekas neaišku. Po to aprašomas Jėzaus gimimas, paskui paaukojimas šventykloje, dvylikamečio Jėzaus nuotykis Jeruzalės šventykloje, kai jis pasilieka nuo šeimos ir pasišnekučiuoti su mokytojais, o Marija su Juozapu jo ieško tris dienas.

Po Jėzaus gimimo aprašymo autorius priduria žodžius: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19), o po Jėzaus atradimo šventykloje: „Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 51b). Tad šiandien apie šį širdies darbą, ką ten laikome? Ką reiškia „laikyti širdyje“?

Matyti daugiau, nei fiksuoja akys

„Neimk į širdį!“ – pataria bičiuliai, kai bandau papasakoti, kas atsitiko, išsigandusi svarstydama arba susijaudinusi dėl mielumo. Paprasčiau sakant: nesuteik tam įvykiui pernelyg didelio reikšmingumo.

Paimti į širdį – tai pasakyti, kad tai, kas vyksta, iš tiesų man yra svarbu, vertinga. Kai kurie žmonės į širdies indą renka nuoskaudas, atsimena, kas ką pasakė, padarė ar nepadarė, o turėjo padaryti, vis perkilnoja jas, atsimena nuo darželio, nuo mažumės. Tai piktas, įtarus, nepasitikintis kitais, nelaimingas žmogus, blogai prižiūrintis savo širdies indą.

Kiti žmonės paiso tik to, kas jiems naudinga, patogu, jų akys fiksuoja savo reikalus, kaip uždirbti visus pinigus, kaip padaryti įspūdį, karjerą, pasismaginti. Tai yra jų širdyje. Jie žino, kas nauja, moderniausia, madingiausia, ir tuo gėrisi, to geidžia. Nors šie dalykai laikinai žėri, bet greitai keičiasi ir nuvargina žmogų. Galima būtų sakyti: jie išnyksta – lieka tik tuštuma vietoje to. Įdomiausia, kad šie dalykai nepalieka net vertingo pėdsako senstant. Lieka liūdesys, kad jų nebėra ir kad jie atėmė daugybę laiko ir jėgų, o vaisių neatnešė.

Bet yra ir tokie laimingi žmonės, kurie mokėsi iš Marijos – į širdį sudėti dieviškus slėpinius, atsiskleidžiančius paprastuose dalykuose. Tikruose dalykuose. Tai mokėjimas matyti daugiau, nei fiksuoja akys.

Marija savo gyvenimą gyvena kaip Dievo dovaną ir dovaną Dievui. Ji trokšta vykdyti Dievo valią. Į tai sutelktas jos dėmesys. Ji klausosi, bet neskuba daryti išvadų. Ji yra pasiruošusi ištarti Dievui: „Taip“, kad ir koks klausimas ar prašymas bebūtų. Nes suvokia, kad istorijos tėkmėje ji yra pašaukta gyventi ne šiaip sau, stumdama dieną po dienos ar bėgdama iš metų į metus, o jį šlovindama ir besidžiaugdama jo dovanomis.

Marijos gyvenimo istorija, kokia ji aprašyta Šventajame Rašte, neturi nieko tokio lengvo, smagaus ar žavingo. Pradeda vaiką dar nesusituokus, gimdo tvarte, kelionėje, paskui bėga į Egiptą, grįžta, pameta sūnų Jeruzalėje, galiausiai palydi savo sūnų jo kančios kelyje ir stovi po kryžiumi, žvelgdama į mirštantį sūnų. Bet ji išsaugo tyrą širdies žvilgsnį kiekvienoje sudėtingoje situacijoje. Ji turi tvirtą tikėjimą, kad Dievo tikrovėje vienas ar kitas jai sunkus įvykis turi prasmę ir vertę, pasikliauja nesiliaujančia Dievo meile ir gerumu net mirties akivaizdoje.

Taip pat ji yra sklidina vilties, kad tie įvykiai, tie sunkumai, yra kažkaip nukreipti į Dievo užmojo įgyvendinimą, kuris gali būti tik geras, nors ir nelengvas – kad išsaugotų žmogaus laisvę apsispręsti. Marija yra sklidina Dievo meilės, todėl ji turi jėgų, sakytume šiandien, motyvacijos, tam širdies darbui – išsaugoti ją tyrą, einant per sunkumus: nenustoti tikėti, mylėti ir viltis!

Todėl ji nieko nekaltina, neteisia, nesmerkia. Marija yra aktyvi, ji nėra naivuolė paauglė, kurią kaip padėsi, taip ir rasi. Ji priima viską, bet kartu ir atsakomybę pasirūpinti Dievo duota misija: nelaukia, kol atvyks greitoji, prasidėjus gimdymui, ar paslaptingas angelas apgins nuo Erodo persekiojimo. Ji dalyvauja bendruomenės gyvenime – matome ją ir vestuvėse, ir po kryžiumi, ir šiaip paskui Jėzų sekančią ir su mokiniais belaukiančią Šventosios Dvasios atsiuntimo. Ji visur yra ir savo širdyje tiria dalykus, darbuojasi. Todėl vėliau dėl šio Marijos nepaliaujamo augimo tikėjime, viltyje ir meilėje Bažnyčią į ją kreipiasi tokiu kreipiniu: „Nekalčiausioji Marijos širdie!“

Tiesa apie kiekvieno gyvenimą

Lygiai toks ir krikščionio širdies nustatymas turėtų būti. Tiesiog neįmanoma suprasti, kaip mūsų krikščioniškame krašte toks didelis intrigų pomėgis, iš visko daroma katastrofa, ieškoma kaltų, širstama ir dramatizuojama – taip apibendrinčiau tai, ką girdime iš televizijos ir radijo. Ir kalbėti, ir klausyti tokių kalbų tiesiog neprotinga! Marija mus moko mažumo, paprastumo, sugrįžti į savo gyvenimo ribas ir užsiimti pagal pajėgumą pareigomis ir gerais darbas. Dėmesio sutelkimas į tai, ką Dievas man šiandien kalba, ko iš manęs prašo, kiek daug man šiandien jis dovanoja. Ar matau jo dovanas? Ar dėkoju? Ar dalijuosi su kitais?

Kartais žmonės mano, kad neturi kuo pasidalyti, bet tai netiesa. Daugybė žmonių šiandien ištroškę paprasto pabendravimo, pabuvimo kartu, aktyvaus paklausimo, nuoširdžios reakcijos, to paties Marijos širdies žvilgsnio į jų dalykus! Tik tiek. Ir tai, turiu pasakyti, smagu.

Kai mano darbe, kalėjime, ateina į koplyčią nuteistasis ar suimtasis ir aš nepavargstu vienais ar kitais žodžiais priminti, kad jis yra Dievo labai mylimas, jam be galo reikalingas ir Dievas turi nuostabų planą, kaip atskleisti tam tikrą savo dieviškumo savybę per jį, mano klausytojai nuščiūva, susimąsto, kartais susijaudina iki ašarų.

Bet tai tiesa apie kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Jei ją prisimintume kasdien, už ją dėkotume ir ieškotume ženklų, kaip jau vyksta dabar, mūsų širdis kasdien vis labiau būtų panaši į Marijos ir Jėzaus širdį. Tad Šiluvos atlaidai kiekvieną tegrąžina prie savo ir Marijos širdies tyrumo.