Širdį ir gyvenimą atidavusi Lietuvai

Eugenija Stralkauskaitė-Dragūnienė net tamsiausiuose gyvenimo skersvėjuose sugebėjo susikoncentruoti ir matyti ne tik tamsą, bet ir šviesą. Ji negalėjo pakeisti vėjo, pučiančio iš Rytų, krypties, bet visuomet galėjo pasukti ir iškelti gyvenimo bures taip, kad pasiektų tikslą.

Šeimos istorija

Eugenija gimė 1932 m. Grinių kaime, dabartiniame Kelmės r., ūkininkų šeimoje. Jos tėvas buvo labai nagingas: ir žemę mylėjo, ir auksines rankas turėjo. Jis buvo geras stalius, jo rankose atgydavo medis.

Tėvas, pasak Eugenijos, labai gražius namus pastatė ir juos įrengė savo šeimai. Motina buvo kaimo šviesuolė, mokėjo ir skaityti, ir rašyti. Be to, buvo labai gera kaimo siuvėja. Gal dėl to ir jos vaikaitis Juozas Statkevičius Paryžiuje dizainerio subtilybių išmoko, nes iš močiutės, p. Eugenijos mamos, šią savybę ir gebėjimą paveldėjo. Kai J. Statkevičius po 20 metų pertraukos vėl ant Paryžiaus podiumo sugrįžo, teta Eugenija, jei būtų dar gyva, tikrai savo sūnėnu didžiuotųsi.

Stralkauskų šeimoje augo keturi vaikai – Aleksas, Eugenija, Rimas ir sesuo Vanda. Visi vaikai buvo tėvų mylimi, darbštūs ir laimingi. Tik sesę Vandą – dizainerio Juozo Statkevičiaus motiną – prasidėjus neramumams išsivežė ir užaugino giminės. Dabar Vanda Stralkauskaitė-Statkevičienė gyvena Kaune.

Eugenijai gyvenime teko sutikti daug žmonių, kurie be galo mylėjo savo tėvynę ir tokių, kurie ją išdavė. Sekmadieniais jos tėvų namuose dažnai rinkdavosi tėvo draugai – buvę savanoriai. Jie dalydavosi prisiminimais, politikuodavo, jų žodžiai ryškiai įsirėžė į tuomet dar mergaičiukės, būsimos politinės kalinės, atmintį, nes kaimynai aptarinėdavo, kas vyksta svetimoje šalyje.

Išlikęs užrašytas Eugenijos pasakojimas, kaip 1940 m. į jų tėvų namą susirinko kaimynai, mokytojai. Jie klausėsi, kas kalbama per radiją, mąstė, kas gresia Lietuvai. Atsiminė, kad visi troboje tąkart labai verkė. Su didele baime, pasak Eugenijos, tėvas laukęs rytdienos. Ir rytdiena netruko pasibelsti.

Karas

1941 m. birželio 22 d. Eugenijos namiškiai ir Girnių kaimo gyventojai išgirdo tankų žvangesį. Pavarčius Eugenijos dukters Dainos Putvinskienės namuose išsaugotus archyvus, t. y. moters rašytą dienoraštį, aptiktas toks įrašas apie šį sunkų laikotarpį: „Triukšmas buvo toks stiprus, kad drebino visus namo langus, o kaimiečių kiemuose nesiliovė kaukę šunys. Rytą pasirodė šarvuočiai, motociklai.“

Lietuvoje įsikurdavo tai rusai, tai vokiečiai. Keli vokiečiai kiek ilgiau užsibuvo Stralkauskų namuose ir kieme vis kartodami: „Rusai kaput.“

Nors, pasak Eugenijos, buvo ir sunkūs metai, bet šeima bado nejautė. Skaudžiausias įvykis, užfiksuotas E. Dragūnienės dienoraštyje, buvo mamos mirtis.

1944 m. vasarą priartėjo frontas. Vokiečiai buvo vienoje, o rusai kitoje Dubysos pusėje. Vokiečiai Stralkauskų namuose įrengė ligoninę, Eugenija juos slaugė, net pramoko vokiečių kalbos.

Vokiečius Eugenija prisiminė teigiamai. Yra sakiusi, kad šie vaikus mylėdavo, juos vaišindavo šokoladu, cukrumi, konservais.

„Tų pačių metų rudenį sovietai pralaužė frontą. Jau pačią pirmą dieną sovietų kareiviai šaudė jų kiaules ir krovė į mašiną. Jie ne tik išsivežė kiaules, bet ir išvartė bičių avilius, pasiėmė medų su visais koriais, išdaužė tėvelio statytos trobos langus“, – prisiminimuose rašė Eugenija.

„Išvykdamas vienas kareivis net apdergė stalą, ant kurio mes dėdavome duoną“, – guodėsi moteris.

Jos šeima tik stebėjosi tokiu nekviestų svečių elgesiu ir niekaip jų brutualumui pasipriešinti negalėjo, nes kareiviai vis gąsdino šautuvų buožėmis.

Išlikęs ir kitas Eugenijos pasakojimas – 1941 m. birželio 22 d. Pakražančio (Kelmės r.) bažnyčioje vyko Šv. Jono atlaidai. Tėvelis su arkliais ir vežimu buvo išvarytas prie Raseinių statyti aerodromo. Jis naktį parjojo raitas namo, nes išsigando, kad gali būti išvežtas darbams į Rusiją.

Galiausiai Stralkauskus „išbuožino“, šeimą įtraukė į „juodąjį“ sąrašą, jie neteko ir žemės, ir namų.

Pasipriešinimas

Eugenijos atminty išliko šviesi klasės auklėtoja, kurios brolis Aloyzas Stumbrys–Keleivis buvo partizanas. Auklėtoja ne kartą prašė mergaitės nunešti partizanams maisto, popieriaus. Tik nemaloniai visada Eugenija prisimindavo vokiečių kalbos mokytoją ir partizaną, pravarde Ladyga, nes šis išdavė tėvynę.

Patyrusi įvairių išgyvenimų, moteris pasuko nepaklusnumo ir pasipriešinimo režimui keliu. Naktimis su kitais vaikais vis bėgiodavo ir klijuodavo atsišaukimus, skatinančius žmones nestoti į kolūkius. Kasdien eidama į mokyklą ji matė, kaip stribai plėšo jos ir draugių priklijuotus atsišaukimus, kaip keikiasi, draskosi, bet jai „buvo smagu žiūrėti į besiplėšantį priešą.“

Per Visų Šventųjų šventę kartu su bendraminčiais Eugenija uždegė žvakutes ant Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinsko kapo. Rytą išgirdo, kad drauges jau areštavo, tad ši situacija pasėjo daug nerimo ir jai.

1951 m. Eugenija apsigyveno pas savo krikštamotę Kaune ir aktyviai dalyvavo pasipriešinimo veikloje. Su drauge Emilija Cibulskyte, kurios abu broliai buvo partizanai, aprūpindavo partizanus popieriumi. Kaune tuo metu veikė popieriaus fabrikas, darbuotojai suvyniodavo popierių ir permesdavo per tvorą, o Eugenija kartu su draugėmis jį nakčia surinkdavo ir nešdavo partizanams.

Rytais nukeliaudavo iki Kauno IX forto, stabdydavo pakeleivingas mašinas ir važiuodavo Kelmės link. Nuo Kelmės jau pėsčia žingsniuodavo į Želvių arba Liolių kaimus, kur palikdavo popierių. Jei susitarimų vietose rasdavo paliktų laikraščių, veždavo juos į Kauną ir platindavo miesto bažnyčiose, pašte, palikdavo parkuose ant suoliukų.

Vieną naktį sovietai atliko jos krikštamotės namuose kratą. Saugumiečiai aplankė ir studentus, gyvenančius namo antrame aukšte, nes ieškojo popieriaus. Deja, jo nerado. Užtat rado bloknotėlį su užrašais, įvairiais įrašais, adresais, 2 000 rublių, kuriuos Eugenija turėjo perduoti partizanams.

Įkalinimas

Niekas iš E. Dragūnienės atminties neištrynė akimirkų, praleistų KGB rūmuose. Ten jau buvo baisu, bet moteris yra pasakojusi, kad nepasidavė. Ji išmoko Morzės abėcėlę ir taip susikalbėdavo per sieną su kitais kaliniais. Bendravimui su kitų kamerų likimo draugais kartais naudodavo ir „savotišką“ telefoną-puodelį.

Kas rytą kaliniai pasidalydavo žiniomis apie įvykius laisvėje. Būsimai politinei kalinei už tokius susisiekimus per sieną net teko pasėdėti karceryje. Jo plotas buvo tik 2 kv. m, jame būdavo labai šalta, niekas neduodavo net antklodės.

Vieną dieną, kalėdama Lukiškėse, per sieną išgirdo klausimą: „Genute, čia tu?“. „Aš“, – atsakė ji.

Pokalbį išgirdę sargybiniai piktai įspėjo, kad kaliniai nesišnekėtų per sieną. Iš už sienos ataidėjo žodžiai: „Žinok, mes tavęs neišduosime!“.

„O kai suvedė iš atskirų kamerų akistatai, visi apsimetėme, kad nepažįstame vienas kito“, – prisiminimuose yra rašiusi drąsi moteris.

Eugenijos kameros kaimynus nuteisė 25 metams, o ją – dešimčiai metų lagerio.

Sibiras

Apie du mėnesius Eugenija gyveno paskirstymo punkte. Pagaliau liepė lipti į Stolypino vagoną ir ilgai vežė į lagerį. Atvežė kalinius į Tomską ir visus juos nuvarė į pirtį.

Pirmą lagerį – Sibiro Usolę – Eugenija pasiekė naktį. Kalinių laukė ne tik šaltis, prastas maistas, bet ir sargybiniai, pikti šunys. Kol kalinius suskaičiavo, laikė kelias valandas. Vėliau apgyvendino barakuose. Kiekvieno barako centre buvo ugniavietė, o aplink – dviaukščiai gultai, kuriais ropinėjo blakės.

Pirmąją darbo dieną ji, drauge su kitais, pėsčiomis 2 kilometrus ėjo į darbą. Šaltis, speigas, sniegas sunkino kelionę. Šunų skalijimas, sargybinių šiurkštus elgesys, lydėjo visą kelią į fabriką. Ji, jauna mergina iš Lietuvos, plytų fabrike be pirštinių krovė plytas į vagonus iki tol, kol visiškai nusilpę pirštai nebeklausė. Netekusi jėgų krisdavo ant žemės. Grįžusi į Lietuvą, sapnuose vis regėdavo piktą viršininką šaukiantį: „Rabotaitie, banditki!“.

Kartą kaliniai supyko ir liovėsi dirbti. Sargyba Eugeniją su dviem kalinėmis (Elyte ir Olia) pasodino trims paroms į karcerį. Bet kai po trijų dienų grįžo į darbą, visi darbininkai jau buvo aprūpinti pirštinėmis. Ir Sibire moteris organizavo kalinius, dirbančius fabrike, priešintis, kovoti už geresnes sąlygas.

Ten Eugenija dar susirgo skorbutu. Kai visiškai nebegalėjo paeiti, ją paguldė į izoliatorių. Ligoninė buvo Angarske. Aplink Angarską stovėjo 13 lagerių, o pats miestas buvo pastatytas kalinių rankomis.

Ligoninėje politinis kalinys iš Latvijos – Kraulis – Eugenijai atliko operaciją. Vėliau ji pateko į 8 lagerį, kuriame lietuvių kalinių buvo nedaug. Grįžtant į lagerį ir šokant iš sunkvežimio, trūko viena operacijos siūlė. Eugeniją įkėlė į mašiną ir ji vėl pateko į ligoninę.

Politinės kalinės atminty išliko ir akimirka, kai Sibire pasklido žinia apie Stalino mirtį. Kaliniai elgėsi skirtingai. Vieni džiaugėsi, o kiti verkė, gailėjosi skriaudiko. „Verkti dėl to, kad mirė tavo skriaudikas ir būti pačiam nuteistam Stalino valdžios buvo tragikomiška“, – sakė moteris, patyrusi, kokia paveiki buvo propaganda.

Po Stalino mirties pasikeitė ir situacija Sibire: sumažėjo sargybinių, buvo pastatytas prekybos sandėlis, kaliniai pajuto šiek tiek daugiau laisvės.

1955 m. rudenį Eugenija vėl atsidūrė Irkutske, vėl plytų fabrike. Visą žiemą kasė molį į vagonus. Nuo 1956 m. pavasario Marijinsko lagery dirbo žemės ūkio darbus.

Tradicijos

Sibire kartu su kaliniais Eugenija kūčiavojo, šventė šv. Kalėdas ir šv. Velykas. Ji yra sakiusi, kad „tik liūdnos būdavo šventės: pasidžiovinusios duonos kubelių, užpildavome juos vandeniu. Jie virsdavo kūčiukais“.

Atminty išliko užfiksuotas ir kitas tradicijų saugojimo ir papročių gerbimo epizodas: „Aplink lentinį stalą susėsdavo visi kaliniai ir melsdavosi. Tą akimirką atrodydavo, kad girdi giesmes ir varpus iš Lietuvos.“

Kaliniai šventė ir Vasario 16-ąją. 1955 m. jie iš siuntinių maišelių ir paklodžių nuokarpų nusimezgė servetėlių. Kalinės slapčia nusiardydavo medžiagos juostas, o paklodes grąžindavo siauresnes.

Su Eugenija kartu kalėjo Marytė, kuri buvo biologė. Kalinės pavardės Eugenija neprisiminė, bet žinojo, kad ši mokėjo iš uogų, augalų išgauti spalvas. Tomis spalvomis nudažė susiūtas paklodes. Iš jų siuvo tautinius drabužius, kuriuos net išsiuvinėdavo.

Į Lietuvą po Stalino mirties Eugenija parsivežė ne tik prisiminimų, kaip kaliniai mėtėsi laiškeliais per tvorą, kaip susisiekdavo vienas su kitu, bet ir maldaknygę, gimusią iš bendravimo su tremtyje buvusiu kunigu. Kalinė Eugenija kunigo ant lapelių rašytas ir per tvorą jai permestas maldas surinkdavo ir perrašydavo į iš popieriaus lapų pasidarytą maldaknygę.

Į tėviškę

Eugenija visada stengėsi puoštis tautiniais drabužiais. Jai tautinis kostiumas, gimęs Sibiro platybėse, buvo ir puošmena, ir garbė. Ji sakydavo, kad „gražiausią suknelę pasisiūk, ji tik suknelė“.

Net grįžusi iš Sibiro, t. y. sovietmečiu, Kauno dailės kombinate užsisakė tautinį kostiumą. Padėjo ten tuomet dirbęs pusbrolis. Įdomiausia, kad tuo metu pirktas kostiumas buvo ne lietuviškų raštų, o ano laikotarpio, t. y. sovietmečio spalvų ir raštų dermės. Pirkto kostiumo marškinius moteris išmetė, nes šie buvo išmarginti raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis. Vietoje sovietinių vilkosi paprastus baltus lietuviškais raštais siuvinėtus marškinius.

„1956 m. liepos mėnesį atvažiavo komisija iš Maskvos ir pradėjo paleidinėti kalinius ir tremtinius“, – prisiminė Eugenija. Tų pačių metų rugpjūtį ji jau išlipo iš traukinio Kauno geležinkelio stoty, tačiau gimtoji šalis nepriėmė svetingai. Nespėjusiai per 2 val. prisiregistruoti, buvo liepta palikti Kauną.

Grįžusi kalinė bandė įstoti į Šiaulių mokytojų seminariją, bet, kaip politinės kalinės, jos nepriėmė. Todėl atvyko pas draugę, gyvenusią Kuršėnuose, įsidarbino cukraus fabrike.

Nutiko taip, kad sezoninis darbas fabrike buvo baigtas, todėl vėl reikėjo ieškotis darbo, tad įstojo į Kauno maisto pramonės technikumą.

1960 m. Eugenija jau dirbo Kuršėnuose, įkūrė Kuršėnų konditerijos cechą.

„Kuršėnų vyniotinis“

Eugenija Dragūnienė Kuršėnus ir Šiaulių rajoną išgarsino savo unikaliu saldumynu – „Kuršėnų vyniotiniu“. Kai kas nors paklausdavo, kodėl nesigirdavo, kad vyniotinio recepto autorystė priklauso jai, konditerė atsakydavo, kad „Kuršėnų vyniotinio“ receptas buvo sukurtas sovietmečiu, todėl jis – visų piliečių nuosavybė.

Eugenijos nuosavybe originalus receptas tapo, kai istorikas Jonas Kiriliauskas išleido knygutę „Kuršėnų vyniotinio istorija“.

Dabar E. Dragūnienės skanėstu vaišinami svečiai, aplankantys Kuršėnus. Net Šiaulių r. savivaldybės Etninės kultūros ir tradicinių amatų miesto centre, įkurtame buvusiame Gruževskių dvare, vykdoma edukacija, kurios metu mokiniai gali paragauti šio buvusios politinės kalinės mintyse gimusio unikalaus recepto gaminio.

Įdomu ir tai, kad ne vienas vasarotojas, važiuojantis pro Kuršėnus, paklausia, kur galima nusipirkti pagal originalų receptą pagaminto „Kuršėnų vyniotinio“.

Rūpinosi Vinco Kudirkos giminaite

Ir išėjusi į pensiją Eugenija ramiai negyveno. Patikėjusi savo verslą ir jo paslaptis dukrai Dainai Putvinskienei, 69-erių moteris išvyko į savo svajonių šalį – JAV.

Šeima, kurioje apsigyveno, propagavo žaliavalgystę, tad Eugenijai teko keisti mitybą. Ilgainiui prisitaikė, išmoko kitaip maitintis, sužinojo naujų receptų.

Beje, JAV Eugenija slaugė Alzhaimeriu sergančią Vinco Kudirkos sesers dukrą Kotryną Grigaitytę. Ji kiekvieną dieną Eugenijos pasiteiraudavo, kas dabar Lietuvos valdžioje, ar ji, slaugytoja, žino, kas yra jos slaugoma moteris.

Už Atlanto Eugenija Dragūnienė praleido ketverius metus, lankėsi Niujorke, Vašingtone, Čikagoje. Net pabuvojo Niujorko operoje.

Grįžusi E. Dragūnienė aktyviai įsijungė į Šiaulių r. politinių kalinių ir tremtinių Kuršėnų skyriaus veiklą, jos iniciatyva Kuršėnuose įkurtas ir tremtinių choras. Kai buvusioje Kuršėnų Pavenčių vidurinėje mokykloje (dabar Kuršėnų Pavenčių daugiafunkcis centras) įvyko pirmasis tremtinių susirinkimas, buvusios tremtinės – Jadvyga Ginčienė, Zita Povilaitienė, Michaila Racevičienė ir Eugenija Dragūnienė – susižvalgė ir nutarė padainuoti panašaus likimo žmonėms.

Moterys nuėjo į užkulisius, pasitarė, kurias dainas moka visos keturios ir uždainavo. Visa salė sukluso, kai nuo scenos ėmė lietis daina: „Neliūdėk, motule, kad prie Kūčių stalo / Šiemet viena vieta pasiliks tuščia. / Ir nelauš iš rankų tau baltos plotkelės / Tas, kas pernai laužė ir dar buvo čia.“

Visa salė atsistojo ir plojo. Dainingasis ketvertas ir kitoms tremtinėms pasiūlė padainuoti drauge. Taip gimė tremtinių choras Kuršėnuose. Į šią grupę iš karto užsirašė 15 moterų.

Įvertinimai

Už meilę Lietuvai E. Dragūnienė pelnė daug apdovanojimų. Už Parlamento gynimą buvo apdovanota Sausio 13-osios medaliu, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos II laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“, auksiniu atkurtos Lietuvos 100-mečio ženklu. 2019 m. Vasario 16-ąją jai suteiktas Šiaulių r. savivaldybės Garbės pilietės vardas.

2023-ųjų sausio 3 d., Eugenija Stralkauskaitė-Dragūnienė iškeliavo Anapilin. Palaidota šalia vyro naujosiose Kuršėnų m. kapinėse.