Šimtmečio dovana - a.a. Vaclovas Intas

Vaclovas Intas, išaukštinęs, į saulę pakylėjęs paprastą lauko akmenį atgims savo krašte Stelmužės ąžuolu. Nuo amžių žemdirbio keikiamas ir visaip iš laukų gujamas jo rankų pakylėtas virš žemės akmuo – kūlis nušvito įvairiaspalviu žaismingumu, harmonija, privertė praeivį stabtelti, įsižiūrėti, nusilenkti ir pamilti.

Gimė Vaclovas Intas 1925 metais lapkričio 14 dieną Skuodo rajone Kivylių kaime. Vaciukas savo džiaugsmais ir atradimais dalinosi su dviem už save vyresniais broliais Stasiu, Juozu, Jonu ir jaunėliu Pranu.

1946 metais Vaclovas Intas įstojo į Klaipėdos Žemės ūkio mokyklą. 1949 metų rudenį Vaclovas išvyko mokytis į Kauno Valstybinį Vytauto Didžiojo universitetą, vėliau perorganizuotą į medicinos institutą. 1955 metais grįžo į Skuodo ligoninę, kur buvo paskirtas dirbti vidaus ligų skyriaus vedėju. 1957 metais paskirtas dirbti Mosėdyje.

Tada ir prasidėjo didieji darbai. Rankomis buvo iškasti nemaži tvenkiniai, tačiau vanduo juose nesilaikė. Teko jų dugną iškloti ką tik pradėta gaminti polietileno plėvele – tai buvo pirmas toks bandymas Lietuvoje. Pavyko jis sėkmingai, nes viskas buvo detaliai ir kruopščiai apskaičiuota. Tvenkiniuose neužilgo sužydo viena geriausių įvairiaspalvių vandens lelijų kolekcijų, plaukiojo paukščiai. V. Into gyvenamoji sodyba, priminė atogrąžas.

1962 metų birželį vienu atsikvėpimu gaisras nušlavė visas 42 miestelio centrą bei seno vandens malūno tvenkinio pakrantes aptūpusias trobeles. Atsiradusią griuvėsiais ir nuodėguliais užverstą atšlaitę, gydytojo Vaclovo Into iniciatyva nutarta paversti skveru, žymiems krašto žmonėms, bei įvykiams įamžinti. 1965 m. apdovanotas garbės raštu už aktyvų gamtos apsaugos idėjų populiarinimą. Už nenuilstamą triūsą puošiant Mosėdį, skiepijant gyventojams meilę tvarkai, grožiui, Vaclovas Intas 1968 metais apdovanotas Visasąjungine Liaudies Ūkio Pasiekimų Parodos sidabro medaliu.

1971 metais pradėta užtvankos statyba ant Bartuvos upės. Darbai tęsėsi du metus, kartu buvo atnaujintas ir senasis malūno tvenkinys, sustumtos kelios salos vandens paukščių perėjimui. Virš 50 ha išsiliejęs tvenkinys pavadintas „Gulbių ežeru”, jo krikštatėviais išrinkti V. Intas ir darbų vykdytojas Ž. Kišonas. Per du metus buvo pasodinta keletas tūkstančių medelių ir krūmų iš V. Into asmeninio medelyno. Prieš patvenkiant tvenkinius, iškilesnėse dugno vietose, prie salų pasodinta apie 700 vandens lelijų, lūgnių, kurias išaugino iš sėklų gydytojas. Po kiek laiko didysis Mosėdžio tvenkinys V. Into iniciatyva įteisintas kaip vandens paukščių draustinis.

1972 metais upės vagos apsuptoje lankoje prasidėjo darbai, kuriems vadovavo gydytojas V. Intas. Statė akmenis lauko ekspozicijoje lygiai taip, kaip kalnuose nuo šlaitų juos išbarstė gamtos jėgos. Akmenys vis keliavo į Mosėdį. Jų buvo pargabenta apie 20 000. Visą kuriamą parką apsupo apie 400 m. ilgio, 0,7 m. aukščio akmeninė krautinė tvora.

1977 metais jam suteiktas Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Žymūno vardas.

1978 metais po visapusiškos rekonstrukcijos ir remonto pagarbia praeitimi atgijo ir vandens malūnas. Akmenų garbinimo banga iš Mosėdžio persirito per visą Respubliką ir už jos ribų.

A. a daktaras Respublikinio Vaclovo Into akmenų muziejaus įkūrėjas Vaclovas Intas kūrė akmenų muziejų negailėdamas savo laiko, savo lėšų. Vežė akmenis, sodino augalus ne tik ligoninės kieme, bet ir visame Mosėdžio miestelyje. Niekas negalėtų suskaičiuoti kiek savo gyvenimo laiko ir sveikatos jis atidavė savanorystei: augalų dauginimui, sodinimui, akmenų vežimui, Mosėdžio miestelio puoselėjimui. Mylėjo žmones ,mokėjo jos suburti kilniam vieningam tikslui - gyvenamosios aplinkos gražinimui, gyvenamosios vietovės savitumo ugdymui, saugojimui.

1979 metais V. Into iniciatyva įkurtas Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus, kurio direktoriumi paskirtas Vaclovas Intas. Valstybė suteikė finansavimą akmenų muziejaus kūrimui, tarsi, jo gyvenimas turėjo palengvėti, deja, jam buvo svetima samprata, kad pasibaigus darbo valandoms pasibaigia ir darbas. Jis keldavosi su pirmaisiais saulės spinduliais ir dirbo, dirbo, dirbo. Jis sakydavo „man diena per trumpa, kad spėčiau, ką sumąstęs ir suplanavęs, padaryti. Mintis veja mintį, darbas – darbą“. Tokiais tempais jis dirbo ir kūrė visą gyvenimą. Vardan ko? Jis savęs to neklausė. Tik vieną kartą garsiai pasakė „Visa tai ką aš padariau ir sukūriau – tai mano dovana gimtajam kraštui“. Ši dovana ypatinga, beveik visas jo gyvenimas atiduotas šios dovanos kūrimui, tik jos dėka šiandien esame vienintelis toks unikalus miestelis turintis unikalų akmenų muziejaus statusą, tik jo dėka esame žinomi Lietuvoje ir už jos ribų.