Šim­tas med­žioklės metų

Prieš šimtą metų buvo įkurta Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija. Apibūdindamas jos veiklą, draugijos sumanytojas ir vadovas Tadas Ivanauskas sakė: visų pirma, gyvūnus paglobok ir tik paskui medžiok. Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Algirdas Baikauskas sako, kad šiuo principu vadovaujamasi iki šiol. Tiesa, epitetų „mėsininkai“, „kraugeriai“ medžiotojams tenka išgirsti vis dažniau. Šimtmečio sukakčiai pažymėti Kryžių kalne pastatytas kryžius. Pirmasis toks: nuo medžiotojų medžiotojams.

Medžioja ir kunigai

1920 m. spalio 27 d. Kaune įkurta Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija – dabartinės Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (toliau – LMŽD) pirmtakė. Jos steigimu rūpinosi jau minėtasis T. Ivanauskas, P. Matulionis, E. Nanevičius, J. Paulionis, B. Žvynius ir kiti Lietuvos šviesuoliai.

„Nuo šios datos medžiotojai – po 60 metų prie mūsų prisijungė ir žvejai – medžioja ir žvejoja pagal tam tikras taisykles, kurios, aišku, tobulėjo ir keitėsi. Bet iš esmės kaip ir tada, taip ir dabar taisyklės mus sudėlioja į tam tikrus rėmus ir primena, kad iš gamtos turime ne tik imti, bet ir duoti jai, išlaikyti pusiausvyrą“, – sako Šiauliuose svečiavęsis LMŽD pirmininkas J. Talmantas, Lietuvos miškuose medžiojantis tris dešimtmečius.

Šimtmečio proga LMŽD iniciatyva Kryžių kalno pietinėje pusėje pastatytas kryžius. Kaip ir priklauso medžiotojams – drūtas, ąžuolinis, keturių metrų aukščio. „Ant kryžiaus – mūsų pavadinimas, logotipas ir šūkis „Dievui ir gamtai“. Tarsi padėka, kad esame mes, kad yra žvėrys, kad draugija tiek metų sėkmingai gyvuoja ir, tikimės, gyvuos toliau“, – sako J. Talmantas.

Kryžių, stebint visos Lietuvos LMŽD regioninių skyrių, medžiotojų klubų ir būrelių nariams, ketvirtadienį pašventino Šiaulių Šv. Jurgio parapijos kunigas klebonas Saulius Matulis, taip pat medžiotojas.

„Kada beatvažiuosi, visada sumedžiosi“

Šimtas draugijos metų – banguoti, su pakilimais ir nuosmukiais.

1920 m. inteligentų įkurtos draugijos nuostatų buvo laikomasi tarsi dešimties Dievo įsakymų. Medžioklė buvo tausojanti, o draugijos narių skaičius augo kaip ant mielių. Pirmaisiais metais į ją įstojo keli šimtai medžiotojų, po poros metų jų buvo jau daugiau nei du tūkstančiai.

Po karo vyravo niokojanti medžioklė: mažai kas rūpinosi perspektyvių individų ugdymu, selekcija. „Taisyklėse buvo parašyta viena, realybėje vyko visai kas kita. Sovietiniais laikais buvo sukurti specializuoti valstybiniai medžioklės ūkiai, kurie šerdavo žvėris jiems priklausančiuose miškuose žiemą–vasarą, kad būreliai galėtų medžioti kiek tinkami: kada beatvažiuosi, visada sumedžiosi“, –
prisimena keturiasdešimt metų medžiojantis A. Baikauskas.

Sovietmečiu medžiotojai gaudavo planinių užduočių – reikėdavo sumedžioti milžiniškus kiekius žvėrių ir atiduoti juos valstybei. Medžioklė išsigimė, būreliuose atsirasdavo „profesionalų“, kurie, gavę iš medžioklės ūkio graižtvinius šautuvus (privačiai norint nusipirkti tokį ginklą, reikėdavo net kelių ministrų leidimo), medžiodavo kone kiekvieną naktį.

Situacija ėmė gerėti, atgavus nepriklausomybę. J. Talmanas ir A. Baikauskas teigia, kad pastaruosius trisdešimt metų Lietuvoje ir vėl klesti tausojanti medžioklė. „Į medžiotojų taikinį pakliūva tik silpnesni, sergantys individai, kurie prasčiau mato, neužuodžia žmogaus. Stipriausius ir sveikiausius, būna, stebime vienus, dvejus ar net penkerius metus ir neliečiame, kad būtų perduoti geri genai, kad gamtoje būtų gražių žvėrių ir gražių trofėjų“, – pasakoja pirmininkas.

Medžioklė ir žvejyba į gyvenimo trukmę neįsiskaičiuoja

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 30 tūkst. medžiotojų. „Žiūrint Europos Sąjungos mastu, atrodome vidutiniškai – kitose šalyse medžiotojų daugiau. Dar vienas skirtumas: kaip tikriausiai pastebite, turime nedaug medžiojančių moterų. Jeigu Suomijoje jų yra apie 20–30 proc., pas mus – 2–3 proc. Bet situacija pamažu keičiasi ir tai labai gerai – moterys, įsijungusios į mūsų ratą, įneša drausmės“, – sako J. Talmantas.

Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugijai priklauso 1 300 medžiotojų, iš jų – 31 moteris. Šiauliai – daugiausia narių turintis LMŽD skyrius. Simboliška – šiauliečiai aktyviausi buvo įsijungiant ir į 1920 m. įkurtos draugijos gretas.

Šįmet Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugija parengė 17 naujų medžiotojų, tad pamaina senajai kartai yra. „Kokybės prasme mūsų medžioklės bendruomenė gerėja. Jaunieji medžiotojai privalo stažuotis –
dalyvauja kaip varovai medžioklėse, padeda įrengti pašarines aikšteles, atlieka kitus darbus. Taip jie turi unikalią galimybę stebėti senojo medžiotojo požiūrį į gamtą, į medžiojamą fauną“, – sako A. Baikauskas.

O tas požiūris, bėgant metams, kinta. „Dabar vis dažniau pasižiūriu į stirnelę ir nebesinori jos sumedžioti. Palieku jaunesniems. Patinka tiesiog būti gamtoje. Grįžti iš darbo, atsisėdi į bokštelį – matai, kaip stirnos laksto, lapė su lapiukais žaidžia, pelėda, nusileidusi ant bokštelio krašto, į tave žiūri. Nusiramini, pailsi, pagalvoji. Medžioklė – tai ne vien medžiojimas. Susideda daug faktorių. Dėl to ir sakoma, kad žvejo laikas, praleistas žvejyboje, ir medžiotojo medžioklėje į gyvenimo trukmę neįsiskaičiuoja“, – šypteli J. Talmantas.

Su brakonieriais – nelygi kova

Kad ir švenčiant šimtmetį, šie metai medžiotojams buvo nelengvi. Ypač pavasarį, kuomet šalyje kilo skandalas dėl bandymo įteisinti medžioklę su lankais. „Tikriausiai dar niekuomet nebuvome taip puolami“, – sako LMŽD pirmininkas.

Populiarėjant vegetarizmui, žaliavalgystei, didėjant už gyvūnų teises ir išsaugojimą kovojančių draugijų skaičiui, požiūris į medžiotojus kinta. Ir ne į gerą. Šlovės neprideda ir reguliariai į viešumą išlendantys įvairūs medžioklės incidentai.

„Pastebiu, kad šiuo metu Lietuvoje yra dvi nekenčiamiausios grupės žmonių: tai medžiotojai – mėsininkai, kraugeriai, kaip mus vadina, ir ūkininkai, nuodijantys žmones pesticidais“, –
ironizuoja J. Talmantas. Ironija ironijai, tačiau kalbos ir nuolatinis puolimas, anot A. Baikausko, žemina, menkina medžiotojo atliekamą darbą.

„Yra pavienių žmonių, nebūtinai medžiotojų, kurie vienokiais ar kitokiais būdais prisideda prie aplinkos išsaugojimo. Bet iš asocijuotų struktūrų aš nežinau kitos organizacijos, kuri aktyviau prisidėtų prie aplinkos apsaugos nei mūsų draugija, – sako jis. – Reguliuojame populiaciją, sunkiu metu, kai ilgos žiemos, rūpinamės papildomu žvėrių šėrimu, stumdome sniegą nuo želmenų, kanopiniams įrengiame druskos laižyklas, priglaudžiame miške rastus jauniklius, padedame į mus besikreipiantiems žmonėms. Paskutinis skambutis – iš Šiaulių aviacijos bazės, nes teritorijoje priviso bebrų, griaužia medžius, daro žalą. Bandysime padėti. Iš tikrųjų niekas nemato, kiek laiko medžiotojai kasdien skiria įvairiems aplinkosaugos darbams atlikti, kaip rytais, vakarais ir dienomis vaikšto po savo plotus. Juk jeigu nevaikščios, ten iš karto pradės lankytis brakonieriai.“

Kova su brakonieriais, pasak J. Talmanto, nelygi. Jie turi ypač modernią techniką – jų ir šūvio neišgirsi, tad darosi vis sunkiau pastebėti žmones, brakonieriavimą pavertusius organizuota nusikalstama veikla ir pelningu verslu.

„Kreipėmės į Vyriausybę, kad ir medžiotojai galėtų turėti modernesnę techniką – kol kas mūsų neišgirdo. Gaila, nes brakonieriavimo mastai didėja, o sunaikinti gražią kurios nors rūšies populiaciją daug proto nereikia. Užtat atstatinėti ją gali tekti dešimtmečius“, – sako J. Talmantas.