Šimoniai virto kalėdiniu šviesų miestu

Įprastą dieną, važiuojant nuo Ustukių tilto Sabonių kryptimi, judesio vis mažėja. Bet tik ne per šventes. Iki pat Trijų karalių čia sukiosis mašinos, vyks fotosesijos, bursis žurnalistai. Pasvalietis verslininkas Vitalijus Rutkauskas (kraštiečiams geriau žinomas tiesiog kaip Vicinas) jau maždaug dešimt metų savo namuose Šimoniuose kuria magiją. Kasmet ji apšviečia vis didesnę dalį kaimelio.

Vykstame į šviesų miestelį. Žmonės sako, kad Šimoniai jau ir iš kosmoso matyti… Namuose pasitinka pats Vitalijus su dešimtmečiu sūnumi Rojumi – vienu iš tėtės darbų patarėjų ir prižiūrėtojų. Luktelime, kol sutems, kad išvystume, – kas gi čia traukia atvykti žmones iš viso rajono, Pakruojo, Panevėžio, Šiaulių ir toliau? Tuo tarpu šnekučiuojamės – kaip čia yra, kad tokį „vyrišką“ verslą plėtojantį Vitalijų (jis vadovauja Ustukių autolaužynui ir automobilių supirkimo įmonei UAB „Deviro“) pagavo kalėdinių lempučių aistra?

Viskas prasidėjo nuo… tradicinės Kalėdų eglės 

Vitalijus „įsivažiavo“ pamažu. Iš pradžių tiesiog puošdavo namus, prieš Kalėdas pakabindavo girliandų. Kaip pats sako – dėl savęs. Buvo gražu, tad kasmet namai švietė vis ryškiau. Kol pabodo ir tarė sau – užteks. Bet švelniai įsikišo vaikai… Kaip čia bus, kad per šventes namų nebepuošim? „Paspirtį gavau. Ir jau apie dešimt metų – po truputį vis daugiau, daugiau…“ – pasakoja kalėdinio miesto šeimininkas. Nors planų puošti visą teritoriją niekada neturėjo. 

Editos ir Vitalijaus Rutkauskų namai tapo pasakų miesteliu jų vaikams, o vėliau – ir visiems. Šiandien čia įkurta tvenkinio salos karalystė, kur gyvena žuvys ir undinės, taip pat – prieglobstis miško žvėrims: šernui, elniui, kiškiui… (Apie juos Vitalijus papasakos ir daugiau.) „Auga“ šviečiančios eglutės, nuo kraigo „laša“ blizgantys varvekliai. Kitapus gatvės įkurtas ir paslaptingas šviesų sodas… Pirmuosius vaismedžius sodino, kai mažiausiajam Rojui buvo ketveri. Čia auga slyvos, vyšnios, kriaušės, obelys, trešnės, svarainiai, agrastai, putinai, šermukšniai… O dabar sodas įvairiausiomis spalvomis nušvito ir žiemą. 

Dukrai Deimantei dvidešimt septyneri. Ji studijuoja ir dirba teisme, Vilniuje. „Ji jau kaip ir pabėgusi, bet grįžta savaitgaliais“, – apie šeimyną pasakoja Vitalijus. Viktorijai – dvidešimt vieneri, augina keturių mėnesių Liepą. Pirmąją anūkę… Jų šeima gyvena tėvų kaimynystėje. Ir dukros namai iš tolo šviečia ryškiausiomis spalvomis. 

Didžiausia paskata ir yra vaikai. Jiems gražu tai, ką tėtis per tiek metų sukūrė. Na, ketvirtokas Rojus kartais paklausia – ar dar ne viskas, ar dar ilgai? Nes po vakarienės tėtis išeina į antrą darbą ir meistrauja lig vėlumos… Bet paskui visa šeima su džiaugsmu išeina pasivaikščioti į šviečiantį parką.

 Šeima turi ir Velykų tradiciją – margina daugybę kiaušinių, yra ir pusę tūkstančio nudažę. Su lapeliais, gėlytėmis, užrašais. Neša į parodą, išdalina dovanoms. 

– Atsimenu, kai dar gyvenome pas mamą. Kai vyriausioji sesė išėjo, buvome keturi berniokai. Gal nuo tada ir prasidėjo eglučių puošimas, kiaušinių dažymas… Šiandien jaunimui sunkiau išlaikyti tradicijas, jų nemato. Bet mano vaikai eglę puošia! Aš to jau nebedarau. Ir lapelius kiaušiniams marginti kartu renkame, – pasakoja Vitalijus. Jis pats nuo pat jaunumės vertino šventines tradicijas, ir nori perduoti jas savo vaikams. 

Ką slepia gausybė margaspalvių girliandų? 

Gyvūnai, šviečiantys miškelyje tarp medžių, atsirado ne šiaip sau… Seniausias jų – elnias, jį Vitalijus sumeistravo kaip Kalėdų simbolį. Na, o vieno draugo pravardė – Šernas, kito Kiškis, dar vieno – Lapė. Neseniai išdygo ir Dramblys. Irgi dedikacija draugui. Jau skambina ir Meška, teiraujasi, ar jį pamiršo, – su šypsena pasakoja Vitalijus. 

Visko vienu ypu ir neapžiūrėsi. Maždaug trijų hektarų plote – kilometrai šviečiančių girliandų. O darbo čia daugiau nei gali pasirodyti. 

Šįmet Vitalijus į pagalbą pasikvietė dar du vyrus. Reikia virinti, lituoti, sujungti… Neužtenka nusipirkti lempučių. Dauguma jų skirtos vidaus puošybai, tad po vieno sezono ar net vienąsyk užlijus, paprasčiausiai neatlaiko. Jas sulituoja karštais klijais – kad tarnautų ilgiau. Viena girlianda reikalauja valandos ar pusantros darbo. Daug šis malonumas kainuoja ir finansiškai – reikia ir kabelių, ir atnaujinti kolekciją.

Internete susiranda trafaretų būsimoms figūroms. Pagal juos suvirina formas iš vielos. Ant jų pritvirtinamos girliandos. Galiausiai skulptūra įmontuojama ant „postamento“ – barabanų. Taigi, kone viskas čia – rankų darbo.

Lempučių kartais siunčiasi ir iš Kinijos, bet mažai kurios tinka. Pirmiausia stengiasi apieškoti savo krašto parduotuves, jei neranda – važiuoja į Šiaulius. Bet daugiausia perka vietinėje „Lizėjoje“. Darbuotojos Viciną jau puikiai pažįsta.

Nemažas darbas – girliandas nuimti ir paruošti sandėliavimui iki kitų metų. Papuošti trunka nuo trijų iki keturių savaičių, nuimti – nuo trijų dienų iki savaitės.

„Kai puošimo sezonas, nebereikia nei žvejybos, nei medžioklės…“ – pripažįsta kalėdiniu hobiu „užsivedęs“ vyras. „Gal biškį ir trenktas“, – nusijuokia Vitalijus, šventinį laikotarpį pasitinkantis neįprastai – tarp tūkstančio švieselių. 

Šio hobio neapleisti dabar turbūt labiausiai įpareigoja ir tai, kad nuo lapkričio aplink namus ima sukiotis praeiviai. Būna, paskambina, teiraujasi – ar šįmet Šimoniai sužibs? 

Gražiausia čia – maždaug dešimtą valandą vakaro. Vartus šeima palieka atvirus ir neprieštarauja, jei smalsuoliai užeina apžiūrėti. Vitalijus žmonai pajuokauja – jei nebūtų verslo, galėtų plėtoti turizmą, įrengtų kavinukę. O ir be to Šimoniai pamažu tampa traukos tašku! Bent per šventes.