Simon Jenkins „Trumpa Europos istorija“: kaip Europa tapo tokia, kokioje gyvename šiandien?

Vienas svarbiausių asmens išsilavinimo rodiklių yra istorijos išmanymas.

Tam, kad žinias atnaujintumėme ir pagilintumėme dar lengviau, leidykla VAGA kviečia skaityti nauju tiražu išleistą Simono Jenkinso knygą „Trumpa Europos istorija“ ir prisiminti, kaip istorijos tėkmėje formavosi žemynas, kuriame gyvename šiandien. Kokios aplinkybės, asmenybės, pakilimai ir nuosmukiai nulėmė, kad Europa eina koja kojon su krikščioniškąja religija, demokratinėmis vertybėmis ir giliomis kultūros tradicijomis, o ekonominis veržlumas masina mokslininkus, keliautojus ir imigrantus iš viso pasaulio.

„Tai – ne Europos šalių, bet pačios Europos istorija. Tai siekis atskleisti, kaip viena su kita bendraujančios valstybės laiko bėgyje sukūrė bendrą žemyninę sąmonę. Mano pasakojimą lemia suvokimas, jog geografija parodė, kad vieni regionai yra svarbesni nei kiti. Nuo rytinės Viduržemio regiono dalies pereisiu prie vakarinės, tada suksiu į šiaurinius Alpių kraštus ir apžvelgsiu didžiųjų centrinės Europos upių šalis. Kaip ir paskutinį tūkstantmetį, taip ir dabar Prancūzija, Vokietija ir jų kaimynai buvo Europos istorijos širdis, o Iberijos pusiasaliui, Britų saloms, Skandinavijai ir Rytų Europai teko menkesnis ir labiau nenuoseklus kelias.

Daugiausia dėmesio skirsiu tiems veikėjams ir jų veiksmams, kurie labiausiai formavo šią istoriją ir kurių įtaka siekė toli už jų valstybių ribų, įskaitant Augustą, Karolį Didįjį, Inocentą III, imperatorių Karolį V, Jekateriną II, Napoleoną, Hitlerį ir Gorbačiovą. Studijuodamas ekonomiką suprantu išteklių ir pinigų svarbą politikoje, tačiau tai ne ekonominė, socialinė ar kultūrinė istorija. Paminėsiu svarbiausius Europos menininkus, rašytojus, muzikos kūrėjus ir svarbiausius intelektualinius veikėjus, kurie, mano manymu, darė įtaką įvykių eigai. Taigi knygos puslapiuose susitiksime su Sokratu, Aristoteliu, Grigaliumi I, Šekspyru, Gėte, Bethovenu, Hėgeliu ir Marksu. Jie yra nepamainomi tuometinių įvykių dalyviai,“ – sako knygos autorius. Leidyklos VAGA išleistoje knygoje Europos istorija pateikiama labai glaustai ir suprantamai kiekvienam, kuris nori atgaivinti dar mokykloje įgytas žinias. Knygoje aprašomi patys reikšmingiausi laikotarpiai, įvykiai ir asmenybės, kurie prisidėjo prie tokios Europos, kokią ją žinome dabar.

Nors Simonas Jenkinsas pasirenka tradicinę Europos istorijos aprašymo formuluotę, t. y. keliauja nuo Antikos ir Europos mito prie Viduramžių, kai ima kurtis valstybės, ir baigia aptardamas šiuolaikinius laikus; gyvastingas, glaustas ir kontroversijas atveriantis pasakojimo stilius neleidžia skaitymui prailgti. Priešingai, autoriaus sudėlioti akcentai gali paskatinti plačiau pasigilinti į aprašytus įvykius.

„Mano pasakojimas tradicinis. Europos istoriją padalinau į periodus: Antiką, Viduramžius, valstybių kūrimąsi ir šiuolaikinius laikus. Į pirmąjį patenka Graikija ir Roma, antrajame pasakojama apie krikščionybės plitimą Viduržemio jūros šalyse ir šiaurinėje Europoje, Šventosios Romos imperijos iškilimą ir islamo įsigalėjimą Viduržemio jūros regione. Trečiajame periode atsiskleidžia, kaip susikuria valstybės, apžvelgiami religiniai karai bei kovos dėl nepriklausomybės, ideologinės aštuonioliktojo ir devynioliktojo amžių revoliucijos. Knygos eigoje atskleisdamas istorijos kontroversijas tikiuosi, kad skaitytojas į jas įsigilins dar labiau. Suvokiu, kad yra įvairių nuomonių dėl Europos skirstymo į amžius, dėl Graikijos ir Romos indėlio į klasikinę kultūrą, dėl Bizantijos įtakos Europos vystymuisi, dėl musulmonų invazijų įtakos žemynui, dėl bažnyčios dalyvavimo daugelyje Europos konfliktų ir jos vaidmens skatinant arba stabdant Renesansą ir Apšvietą. „Pakeliui“ užsiminsiu apie visas šias skirtybes. <...> Pasakojimą pateikiu griežtai chronologine seka, nes, mano galva, istorija tampa prasminga tik tada, kai praeities įvykių poveikis išryškėja laiko tėkmėje. Todėl vengsiu nukrypimų, sugrįžimų ar šuolių pirmyn. Praleidau viską, kas nėra varomoji pasakojimo jėga, tačiau aprašiau žmones, idėjas, neatsiejamas nuo Europos istorijos.“

Simonas Jenkinsas – žurnalistas, istorikas, ne vienos knygos autorius. Jis yra buvęs vienų svarbiausių Didžiosios Britanijos laikraščių „Evening Standart“ ir „The Times“ redaktoriumi, šiuo metu dirba „The Guardian“ apžvalgininku.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Šios kelionės pabaigoje temas, kurias minėjau pradžioje, vertinu kaip itin aktualias. Geografija Europos istorijoje tebevaidina svarbų vaidmenį. Prancūzija, Vokietija ir Nyderlandai, pagrindinės Karolio Didžiojo valdos, kaip anksčiau, taip ir dabar vyrauja regiono politikoje. Europos Viduržemio jūros riba ties Graikijos, Italijos ir Ispanijos pakrantėmis nuo septyniolikto amžiaus liko tarsi atskiras eurozonoje įkalintas regionas, tam tikra prasme atsiliekantis nuo

turtingesnių šiaurinių kraštų. Britanija – atsiskyrusi. Rusija išlieka nesuprantama, o jos santykiai su kaimynėmis – komplikuoti. Atrodo, mažai kas pasikeitė.

Europos geografijos veidą pakeitė migracijos srautai – iš pradžių iš Azijos, o paskui ir iš viso pasaulio. Gyventojų ir kalbų įvairovė tapo neatsiejama šiuolaikinės Europos dalimi. Ar ši įvairovė, kurios ištakos siekia pirmykštes genčių gyvenvietes, yra raktas į daugiasluoksnę Europos istoriją, išlieka nesenkančiu diskusijų šaltiniu.

Istorikai neabejoja, kad genčių, o vėliau bendruomenių daugialypiškumas iš dalies buvo Europos savastimi tapusių konfliktų priežastis. Viduramžių laikais tai virto įsišaknijusia, beveik ritualizuota priklausomybe nuo karo, kurį mėgo į antrąjį ir trečiąjį gyvenimo dešimtmetį įžengę jaunuoliai, tokie kaip Chlodvigas I, Vokietijos karalius Frydrichas II, Anglijos karalius Eduardas III, Ispanijos karalius Karolis V, Liudvikas XIV ir Napoleonas. Šiuo požiūriu Europos istorija atrodo kaip vyriškų įnorių konfliktai.

<...> Negaliu pasakyti, ar europiečių agresyvus požiūris gali būti kildinamas iš pirmųjų jos genčių maištingumo. Galbūt labiau verta pripažinti, kad šios konkurencingos energijos šaknys maitino pozityvesnius Europos pasiekimus. Tikiu, kad ši energija kilo iš ankstyvųjų sausumos ir pakrančių gyventojų.

Jūrininkystė skatino verslumą, sumanumą, prekybą ir inovacijas. Dėl to kildavo konfliktai tarp pavienių žmonių ir jų grupių, ir buvo ruošiamasi kovoti su atėjūnais. Plėtros būtinybė pasauliui davė Skandinavijos tyrinėtojus ir nuotykių ieškotojus. Ši dvasia pagimdė Viduržemio jūros, Baltijos, Šiaurės jūros ir galiausiai Atlanto vandenyno prekeivių kultūras. O sausumos gyventojai, nuo Anatolijos – Europoje iki Rusijos stepių – Rytuose, priešingai – troško įleisti šaknis, sukaupti turtų ir užvaldyti žemes, tačiau jie nuolat konfliktuodavo su jūrų gyventojais.

Simon Jenkins, „Trumpa Europos istorija: nuo senovės Graikijos ir Romos iki 21-ojo amžiaus“, iš anglų kalbos vertė Kęstutis Šatkauskas, leidykla VAGA, 2022.