Simas Glumbakas: „Profesijos pasirinkimą lėmė jūra“

Tarp mokslo ir žinių bei mokytojų dienų vis dažniau prisimenamos mokytojų problemos, maži atlyginimai, vis senstanti mokytojų bendruomenė bei jų stygius regionuose. Iš tiesų mokytojų profesija vis dar nėra svajonių profesija ir retas jaunas žmogus, ypač vyras, įgijęs pedagogo išsilavinimą, pradeda dirbti mokykloje su vaikais.

Pasitaiko išimčių. Šiemet Širvintų rajone veikianti bendruomeninė „Tėkmės“ mokykla gali pasigirti, kad kolektyve turi net du jaunus ir perspektyvius mokytojus vyrus. Vieną iš jų nusprendėme pakalbinti ir paklausti, kodėl pasirinko mokyti.

Simas Glumbakas šiemet baigė Vytauto Didžiojo universitetą ir įgijo pradinių klasių mokytojo specialybę. Jis gimė, augo ir iki šiol gyvena vienkiemyje netoli Širvintų. Nei tėvai, nei seneliai nebuvo mokytojais, kas lėmė būtent pradinių klasių mokytojo specialybės pasirinkimą, pasakoja pats jaunasis mokytojas.

– Ar vaikystėje įsivaizdavote save mokytoju?

– Tikrai ne. Būdamas penktoje klasėje svajojau apie kariuomenę arba kaskadininko darbą. Jeigu būtų mokykloje man kas nors pasakęs, kad aš būsiu mokytojas, būčiau atsakęs, kad jam galvoje ne viskas tvarkoje. Kokioje dešimtoje klasėje tuo net nebūčiau patikėjęs. Mano kelias iki mokytojo specialybės buvo kupinas paieškų.

Baigęs 12 klasių dar nebuvau apsisprendęs, ko noriu toliau. Studijavau geografiją, bet nemačiau studijose apskritai prasmės, neatsakiau sau į klausimą, kam iš vis reikia studijuoti. Todėl po pusmečio mečiau mokslus. Kitais metais įstojau į Filosofiją, bet visgi po pusmečio supratau, kad tai ne mano kelias. Metęs antras studijas išvykau su žmona Margarita į pajūrį ir visą savaitę, sėdėdamas prie jūros, svarsčiau, ką prasmingo gyvenime galėčiau nuveikti, kad kažką palikčiau po savęs. Ir jūra man išošė mano kelią. Sėdėjau ten ant smėlio, skaičiavau akmenukus ir išošė man vėjas mintis, bangos išskalavo, ko nereikėjo, ir išsigryninau sau, kad prasminga būti mokytoju.

– Tai kodėl bangos atnešė mintis apie darbą su vaikais?

– Galvoje apsigyveno mintis, kad pats svarbiausias darbas šioje žemėje yra darbas su žmonėmis. Visiškai nesvarbu, ar tai būtų gydytojo, ar socialinio darbuotojo, ar psichologo specialybė, tas darbas yra svarbiausias. Žmogus labiausiai išsivystęs šioje planetoje, jis čia dominuoja ir viską valdo. Nuo žmogaus priklauso, ką jis pasirenka – daryti gerą arba blogą. Aš save matau kaip pozityvų žmogų, kuris mąsto, kaip padaryti geriau, kad nešiukšlintų, kaip sukurti socialinę lygybę, todėl pagalvojau, kaip galėčiau prisidėti, kad nepalikčiau po savęs to, ką radau. Dažnai girdžiu frazę: „Po manęs kad ir tvanas“. Maždaug gyvenu šia diena, o kaip kitiems gyvensis „dzin“. O man nuoširdžiai nėra „dzin“. Aš noriu kažką pakeisti, kažką nuveikt, kad būtų geriau ir kaip aš galiu prisidėt prie gerųjų pokyčių. Pagalvojau, kad pradinių klasių vaikai imliausi informacijai. Jeigu yra mokytojų, kurie gal per neišmanymą savo pavyzdžiu išmoko įvairių neigiamų dalykų, tai pagalvojau, kad aš galėčiau būti atsvara – teigiamas mokytojas. Įsigilinus į vaiko psichologiją, į svarbius niuansus, išmanant specialybę, galima daryti didelį poveikį gerumo linkme.

– Kada atėjo tas sąmoningumas apie socialinę lygybę, apie švarią planetą?

– Nuo mažų dienų aš laiką leidau daugiau vienas. Daugiau mąstydavau ir iš to mąstymo atėjo filosofinis brandumas, o jau iš to susiformavo tam tikros dvasinės įžvalgos. O kai aš pradėjau mąstyti apie tikėjimą, tai suradau Dievą. Svaro dainoje yra tokie žodžiai: „Aš praradau religiją, bet įgavau tikėjimą“.

Tikėjimas man suteikia stiprybės ir žinojimo, kad reikia siekti lygybės ir gėrio.

– Kalbėjot apie mokytojų įtaką visam žmogaus gyvenimui, o koks buvo Jūsų pirmas mokytojas?

– Labai įdomiai aš ją prisimenu su nuoskauda. Ji mane tampė už ausų. Jos buvo tiek ištampytos, kad po pagalvėlėmis susidarydavo įplyšimai. Aš visada buvau sistemos priešininkas, užduodavau daug klausimų, nesuprasdavau taisyklių prasmės ir bandydavau jų nesilaikyti. Muzikos mokykloje, kai buvau antrokas, visi groja, o aš po suolu guliu, nes pavargau. Žodžiu, buvau kitoks nei visi, mokytojo košmaras. Kai skaudėdavo, norėjosi tyčia neklausyti, nes jausdavau neteisingumą.

– Kas Jums būtų padėję pradėti klausyti?

– Nežinau, gal jei man būtų atsakę į visus man tuomet kilusius klausimus. Aš klausinėjau, kol mokytoja išeidavo iš kantrybės. Klausiau aš ne iš įkyrumo, bet iš žingeidumo, o kitus tai labai erzino. Prisimenu kaip dabar, man taip norėdavosi tiksliai sužinoti, tarkime, kas ta elektra. Man norėjosi sužinoti iki smulkmenų. O mokytoja atsakymo neturėjo.

– Tai jūs ar atsakysite į visus vaikams kylančius klausimus?

– Tikrai esu pasirengęs atsakyti į visus tokio amžiaus vaikams iškylančius klausimus ir būtinai atsakysiu.

– Daugelis jaunų žmonių išbando savo galimybes užsienyje, o kaip Jūs apsisprendėte likti Širvintose?

– Aš iš tiesų vis dar nežinau, ar aš liksiu Širvintose. Neprisirišu prie šios vietos. Man svarbu yra mokyti, nesvarbu ar Jonavoje, ar Kaune, ar Klaipėdoje. Dirbome su žmona kelis kartus užsienyje, Amerikoje, Islandijoje ir noro dirbti užsienyje nebeturime. Norime dirbti Lietuvoje ir Lietuvai. Savas kraštas mielas. Šiame krašte aš užaugau ir esu čia savas, nes žinau tradicijas, papročius, esu susipažinęs su istorija, ekonomine padėtimi bei politine situacija. Man paprasčiau suprasti lietuvį, o nuvažiavęs kitur viso to, ką prikaupiau per 24 metus, turėčiau kaupti iš naujo ir dar kitame krašte. Namuose geriausia.

– Kaip atradote „Tėkmės“ mokyklą?

– Kai studijavau Vilniuje, supratau, kad didelis miestas ne man. Visada traukė gamta, ji man labai svarbi ir man reikia erdvės pamąstyt. Gal įtakos turėjo tai, kad gimiau ir augau vienkiemyje, gal apskritai toks mano būdas ir būtina ramybė. Geriau gyventi kaime ir kartais nuvykti į miestą, nei gyventi mieste ir kasdien spirgėti, kaip man ištrūkti į kaimą atsipalaiduoti. Besibaigiant studijoms, ieškojau darbo Širvintose. Radau skelbimą, kad ieško mokytojų „Šeimų bendrystės“ įkurta „Tėkmės“ mokykla. Mane sužavėjo, kad toje mokykloje šeimos visos yra viena bendruomenė, mokytojai ir vaikų tėvai veikia išvien. Dar aš labiau linkęs į alternatyvius ugdymo metodus nei į valstybinį. Nors iš tiesų gal net ne pats mokymo metodas yra toks svarbus, svarbiausia kaip tą metodą vaikams ištransliuoja mokytojas. Viskas priklauso nuo asmens. Šiuo metu mokau priešmokyklinę klasę, kurioje mokosi 12 mokinių. Mano mokymo priemonės akmenukai, riešutai, šakelės. Žaisdami kasdien susipažįstame su raidėmis ir skaičiais. Daug laiko praleidžiame lauke.

– Kokios Jūsų svajonės apie ateitį, gal mąstote apie revoliucinius mokymo metodus?

– Svajonių tikrai turiu. Turiu planų sukurti revoliucinius mokymo metodus. Bet kol kas viskam sukonkretinti reikia labai daug laiko. Tarkime, mokėmės raides dėlioti iš riešutų, kas sudėliodavo jau pažintą raidę teisingai, gaudavo papildomai tris riešutus, kuriuos galėjo suvalgyti. Jie taip įsijautę tą darbą dirbo. Vieni raidę prisiminė iš praėjusios pamokos ir ją sudėliojo teisingai, kiti sėdėdami ant žemės ratuku, pasižiūrėdavo į kaimyno sudėliotą raidę. Lyg ir galima būtų traktuoti kaip nusirašinėjimą, bet tuo pačiu tokio mokymosi proceso metu vaikas išmoksta surasti informaciją iš kitur. Čia gavosi kaip vaikiškas „guglas“.

Kyla įvairių idėjų. Tarkime, pastebėjau, jog, kai rašiau bakalauro darbą, pavargau ir mintis atitraukdavo kamštinėje lentoje susegtos nuotraukos ar seni užrašėliai. Taip manau ir vaikams, kai klasė mirga skaičiais ir raidėmis, ar vaikas turės kur atitraukti dėmesį ir pailsėti nuo informacijos srauto. Ne visos idėjos, kurios taikomos dabar, yra visiškai teisingos.

– Ar svajojate įkurti mokyklą pagal savo sukurtas metodikas bei mokymosi principus?

– Taip svajoju, tik svajonei materializuotis reikėtų kokių dvidešimties ar trisdešimties metų. Aš ilgai gyvensiu, neturiu kur skubėti. Man reikia pasirengti visapusiškai. Jei noriu būti kažko įkūrėjas, turiu išmanyti viską nuo pradžios iki galo, tiek administracinius, teik buhalterinius, tiek vadybinius reikalus.

Vieno neoficialaus pokalbio metu su tos pačios mokyklos mokytoja išgirdau, jog ji visuomet galvoja, kaip būti naudingai vaikams, ir nerimauja, kad tik ko nesugadintų ir nepaliktų blogų prisiminimų. Tuomet pagalvojau, kol yra mūsų tarpe mokytojų, užduodančių sau tokius klausimus, mes dėl savo vaikų galime būti ramūs, nes nieko nėra geresnio, kaip žmogus, radęs savo pašaukimą ir dirbantis savo darbą su meile ir iš meilės jam.

– Nuoširdžiai dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu ne kilnių, o kilnesnių darbų, kurie, anot Viktoro Hugo, yra „išugdyti jauną protą, suformuoti jauną sielą ir įkvėpti jai tiesos jausmą.“

Simą Glumbaką kalbino Andželika BAGOČIŪNIENĖ

Nuotraukos iš asmeninio archyvo.