Šilalės rajone sutvarkytas Padievaičio piliakalnis

Centrinėje Žemaitijos dalyje esantis Šilalės rajonas turtingas piliakalniais, kurių čia žinoma 34. Ne vienas jų garsėja savo įspūdinga išvaizda ir šlovinga istorija. Tokių piliakalnių tarpe yra ir rajono vakarinėje dalyje kiek į pietus nuo Kvėdarnos miestelio, Jūros upės kairiajame krante, esantis Padievaičio piliakalnis.

Tai didelio archeologinio komplekso centrinė vieta. Be paties piliakalnio kompleksą sudaro į šiaurę nuo jo suformuotas įtvirtintas papilys, iš visų pusių piliakalnį ir papilį juosianti papėdės gyvenvietė, į pietus nuo piliakalnio, kitapus Vėžos (Druskio) upelio, dunksantis mitologinis akmuo, vadinamas Velnio Sostu, bei toliau į pietryčius nuo jo, aukštumoje esantis VI–XII a. senkapis.

Piliakalnyje lokalizuojama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316–1341) pilis, čia pastatyta greičiausiai XIII a. pabaigoje, siekiant apsaugoti kraštą nuo regione įsigalinčio Ordino, tuo metu jau užvaldžiusio kaimynines skalvių ir kuršių gentis. Manoma, kad čia valdant didžiajam kunigaikščiui Vyteniui (1295–1316) gyveno ir Žemaitiją gynė jo brolis Gediminas, kurio vardu ir buvo pavadinta pilis. 1305 m. žiemą ją buvo apsupę Kionigsbergo komtūro Eberhardo iš Firneburgo vadovaujami kryžiuočiai, pusę dienos išstovėję prie pilies sienų, tačiau atsitraukė nieko nepešę.

1317 m. birželio 24 d. Ragainės komtūras Fridrichas iš Libencelės su 150 vyrų turėjo užimti Gedimino pilį, tačiau įstengė tik sudeginti papilį. 1324 m. gegužės 22 d. Ragainės komtūras Ditrichas iš Altenburgo su 44 broliais ir 400 Sembos ir Notangos vyrų apyaušryje netikėtai vėl užpuolė Gedimino pilies papilį, jį sudegino ir nužudė visus jame buvusius ir pilyje nespėjusius pasislėpti žmones. 1329 m. žiemą didžiulio žygio į Medvėgalį metu kryžiuočiai Gedimino pilį sunaikino ir nuo to laiko istorinių duomenų apie ją nebėra.

Apleistą piliakalnį pradėjo ardyti Jūra, iki mūsų dienų nuplovusi jo gerą pusę. Papilį ir papėdės gyvenvietę žalojo arimai, sunaikinę didumą čia buvusio kultūrinio sluoksnio. Statūs šlaitai apaugo medžiais, o aikštelę bei pylimą apgadino praėjusių karų palikti apkasai.

Padievaičio piliakalnis bei jo teritorija apipinta mitais bei pasakomis. Senieji pasakoja, kad ant šio piliakalnio buvo kūrenama šventoji ugnis, ją kūreno vaidilutės. Taip pat pasakojama, kad prie piliakalnio buvus velnių mokykla, kad ten, kalno apačioje, yra toks akmeninis krėslas, ant kurio senas velnias sėdėjęs ir mokęs savo vaikus. Velnio akmuo – sostas yra vienintelis toks Lietuvoje ir toli už jos ribų, tačiau į tyrinėtojų akiratį ši šventvietė pateko tik Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Vietos gyventojų pasakota, kad vyriausias velnias čia užrašinėjo žmonijos nusikaltimus, o vėliau pats už bausmę buvo pakartas... Kitų teigimu, ant akmens sėdėdavęs pilies viršininkas. Šiandien mes niekaip negalim rasti sau patogios padėties ir sėdėdami ant akmens turime nuolat taisyti kairiąją koją, kaltiname senovės meistrus. Taip yra todėl, kad sėdamės ant akmens-sosto atlošo ir remiamės į jo sėdimąją dalį.

Šventvietėje, kuri, kaip manoma, gyvavo šlaito viršuje, akmuo buvo įkastas į žemę smailiuoju galu ir patogiai atsisėdus, nuleidus kojas ant žemės, buvo žvelgiama į Padievaičio piliakalnį. Taip galėjo būti net iki 1569 m., kuomet Kvėdarnoje buvo pastatyta pirmoji parapinė bažnyčia. Naujausi tyrimai rodo, kad akmuo-sostas iš šlaito viršuje buvusios šventvietės buvo nuverstas XVI a. antroje pusėje ar XVII amžiuje. Tačiau žemai, ant Druskinio kranto, senosios religijos šventvietė dar kartą atgijo. Po sostu buvo pakišta nemažų akmenų, išlyginta jo padėtis. Manoma, kad šventvietei dar priklausė septynių akmenų pusratis nuo upelio pusės (šiandien iš žemės kyšo tik trijų viršūnės). Padievaičio akmuo yra unikalus archeologijos, istorijos ir  mitologijos paminklas. Kultūriniu požiūriu, tai seniausia Lietuvoje kėdė, tikras sostas, kuris siejamas su XIII a. pabaigoje – XIV a. pirmoje pusėje Padievaičio piliakalnyje stovėjusia Gedimino pilimi. Ant akmens sėdėdavo pilies viršininkas, galbūt ir būsimasis Lietuvos valdovas Gediminas arba žynys. Čia taip pat galėjo būti duodamos ir priimamos žemaičių didikų priesaikos.

Padievaičio piliakalnis 2020–2021 m. sutvarkytas realizavus 2017 m. Šilalės rajono savivaldybės iniciatyva parengtą jo tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektą (autorius Aurimas Vengris). Projektas Nr. LT-RU-1-018 „Preservation of Šilalė and Sovetsk historical and cultural heritage“ (Šilalės ir Sovetsko istorinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimas“) pagal 2014-2020 m. Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimo per sieną įgyvendinamas Sovetske ir Šilalėje. Projekto biudžetas – 815 503,84 Eur, iš jų 733 953,45 Eur – Europos Sąjungos lėšos; 81 550,93 Eur – parnerių lėšos. Šilalės rajono savivaldybei skiriama 445 137,48 Eur, Sovetsko- 370 366,36 Eur. Rangos darbus piliakalnyje įgyvendino UAB „Kvėdarsta“: sutvirtintas į Jūrą griūvantis vakarinis šlaitas, jo papėdėje įrengtos akmeninės bunos, saugosiančios piliakalnį nuo upės srovės, užpiltos piliakalnį žalojusios duobės, įrengti pėsčiųjų takai, laiptai, informaciniai stendai, poilsio aikštelės ir kita lankymui reikalinga infrastuktūra, teritorija išvalyta nuo menkaverčių medžių bei krūmų. Padievaičio piliakalnio kompleksas atsiskleidė visa savo didybe ir dabar mums primena XIV a. kovas vykusias dėl krašto laisvės.