Signataro gyvenimas – Lietuvos ūkiui, ekonomikai ir nepriklausomybei

Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius suprato, kad Lietuvai siekiant laisvės labai svarbu išsikovoti ir ekonominę nepriklausomybę. Taip jis tapo daugelio akcinių bendrovių steigėju, įkūrė modernų ūkį įsigytame Užvenčio dvare (Kelmės r.) ir labai rūpinosi žemės ūkio naujovių populiarinimu lietuvių visuomenėje.

Bajoriškos šaknys

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras J. Smilgevičius gimė 1870 m. vasario 12 d. greta Alsėdžių buvusiame Šonių kaime (dabar Plungės r.) bajorų Mykolo Smilgevičiaus ir Uršulės Ivanauskaitės šeimoje. Būsimasis signataras turėjo gausią šeimą – augo aštuoniese.

Iki 1893 m. J. Smilgevičius mokėsi Mintaujos ir Liepojos gimnazijose, aukštojo mokslo siekti išvyko į Vakarus: vienerius metus ekonomiką studijavo Karaliaučiaus universitete, o iki 1899 m. – Berlyno universitete, bendravo su Vokietijoje gyvenančiais lietuvybės puoselėtojais (J. Sauerweinu, V. Bruožiu ir kitais lietuvybės puoselėtojais Vokietijoje).

„J. Smilgevičiui rūpėjo lietuvių kilmės šaknys, tautos istorija. Mokydamasis Karaliaučiaus universitete klausėsi etnografo, akademinės baltistikos pradininko Adalberto Bezzenbergerio paskaitų“, – pasakoja Užvenčio kraštotyros muziejaus muziejininkė Milda Knyzelienė.

Literatūrinė veikla

Dar lietuviškos spaudos draudimo metais J. Smilgevičius rūpinosi lietuviška spauda, 1907 m. tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu.

Besimokydamas Berlyne, J. Smilgevičius išleido knygelę „Pienininkystė Lietuvos ūkininkams“ (Tilžė, 1895 m.). Remdamasis Karaliaučiaus, Berlyno ir Leipcigo universitetų profesorių darbais, aiškino Lietuvos ūkininkams pieno naudą. Aprašė pieno savybes, pieno produktų gamybą, kainą rinkoje. Knygoje jis pasirašė slapyvardžiu Berlyniškis.

„Alfa – Nobel“ Varšuvos skyrius išleido J. Smilgevičiaus „Trumpą pienininkystės vadovėlį“. 1905 m.
ir 1909 m. pasirodė po 10 tūkst. šios knygos egzempliorių, o brošiūrėlė „Kaip padidinti iš karvių naudą“ tos pačios bendrovės antrą kartą buvo išleista net 25 tūkst. egzempliorių tiražu.

Būdamas šešiolikos metų, būsimasis signataras surinko medžiagą apie caro valdžios represijas Kęstaičiuose, netoli Alsėdžių, kur 1886 m. buvo sugriauta bažnyčia. Nemažai šios bažnyčios gynėjų žuvo arba buvo sunkiai sužeisti, o keliasdešimt prie jos budėjusių žmonių suimti ir ištremti į Sibirą. Būtent šią tragediją J. Smilgevičius 1904 m. detaliai aprašė JAV leistame laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“, taip pat jis parengė nemažai publikacijų laikraščiui „Varpas“, kitiems tuomet buvusiems nelegaliems lietuvių periodiniams leidiniams, o panaikinus lietuviškos spaudos draudimą rašė pirmajam dienraščiui lietuvių kalba „Vilniaus žinios“.

Pirmoji lietuviška akcinė bendrovė

Po studijų J. Smilgevičius užėmė gana aukštas pareigas: Peterburge dirbo Žemės ūkio ministerijos inspektoriumi, o Varšuvoje vadovavo Nobelio prekybos įmonių filialui, priklausė Varšuvos lietuvių draugijai. Galiausiai 1912 m. grįžo gyventi į Lietuvą.

Pasak M. Knyzelienės, 1911 m. balandžio 16 d. J. Smilgevičius kartu su Jonu Basanavičiumi ir kitais lietuviais įsteigė „Vilijos“ bendrovę, kuri nupirko bankrutavusią Petro Vileišio geležies dirbinių gamyklą.

1912 m. fabrikas pradėjo gaminti žemės ūkio padargus, sėkmingai veikė iki 1918 m. ir tapo pirmąja lietuviška akcine bendrove.
J. Smilgevičius buvo „Vilijos“ savininkų bendrovės pirmininku ir labai rūpinosi žemės ūkio naujovių populiarinimu lietuvių visuomenėje.

„Netrukus bendrovė išplėtė veiklą: buvo įkurti filialai Kaune, Panevėžyje, Telšiuose, Utenoje, Joniškyje ir kitur. 1912 m. aukštos kokybės „Vilijos“ gaminiai žemės ūkio parodoje Rostove buvo apdovanoti trimis sidabro medaliais, lietuviški gaminiai paplito po visą Rusiją“, – pasakoja M. Knyzelienė.

Nusipirko dvarą ir įkūrė modernų ūkį

Būdamas išsilavinęs, J. Smilgevičius suvokė, kad Lietuvai siekiant laisvės labai svarbu išsikovoti ir ekonominę nepriklausomybę. Signataras buvo vienas pagrindinių akcinių bendrovių „Nemunas“, „Dubysa“, „Miškas“, „Neris“, „Sidabrinė lapė“ steigėjų ir akcininkų, vienas iš Lietuvos kredito banko įkūrėjų ir vienas iš stambiausių Lietuvos pramonininkų.

Apie 1912 m. J. Smilgevičius nusipirko Užvenčio dvarą ir jame pradėjo kurti pavyzdinį pienininkystės ūkį. Malūne vietoj vandens rato pastatė turbiną, kuri gamino elektrą dvarui ir miesteliui, augino tabako plantaciją, užveisė pieninių galvijų bandą, veikė lent-pjūvė, plytinė, sūrinė, spirito varykla.

Nusipirkęs gerokai nugyventą Užvenčio dvarą, kuriame iki 1898 m. gyveno Šatrijos Raganos tėvai Pečkauskai, J. Smilgevičius padarė jį vienu moderniausių ūkių tuometėje Lietuvoje, o jame auginamą tabaką pirko Klaipėdos ir Rusijos tabako fabrikai.

Parašas ant Nepriklausomybės Akto

J. Smilgevičius dalyvavo organizuojant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, rengė jos metu priimtus dokumentus, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1921 m. buvo vienu iš Lietuvos kredito banko steigėjų, 1925 m. išrinktas Lietuvos banko tarybos nariu, 1937 m. buvo vienu iš Lietuvos malūnininkų sąjungos steigimo iniciatorių, buvo Tabako augintojų draugijos valdybos narys.

Mecenatystė

J. Smilgevičius nemažai savo asmeninių lėšų skyrė labdarai. Jis taip pat inicijavo ir rėmė naujos bažnyčios Užventyje statybą. Nors jau buvo atliktas projektas, išpilti pamatai, bet Antrasis pasaulinis karas sustabdė planuotus darbus. J. Smilgevičius taip pat rėmė 1934 m. Užventyje vykusią dainų ir sporto šventę.

„J. Smilgevičius nuo tarpukario politinių partijų veiklos laikėsi atokiai ir dažniausiai gyveno Užventyje, nemažą dvaro pelno dalį skirdamas labdaringai veiklai. Inicijavo naujos Užvenčio bažnyčios statybą.
J. Smilgevičius ne tik teikė piniginę paramą įvairioms organizacijoms ir projektams, bet ir stengėsi kitaip pagelbėti savo krašto žmonėms. Vokiečių okupacijos metu gyvendamas Užventyje, gerai mokėdamas vokiečių kalbą ir tarp vietinės vokiečių administracijos būdamas įtakingu žmogumi, daug gero padarė vietiniams gyventojams gindamas jų reikalus prieš vokiečių okupacinę valdžią“, – pasakojo M. Knyzelienė.

Tarpukariu – dėmesys pramonei

„Paskelbus nepriklausomybę, J. Smilgevičius savo gebėjimus, išmintį, patirtį skyrė nepriklausomos Lietuvos ūkiui ir ekonomikai stiprinti. 1920 m. Kaune įsteigė akcinę bendrovę „Nemunas“, kurios fabrike gamino žemės ūkio mašinas, centrinio šildymo katilus, radiatorius, liejo ketaus gaminius statyboms. 1930 m. fabrikas pradėjo gaminti 10 arklio jėgų variklius“, – teigia muziejininkė.

1934 m. akcinė bendrovė „Nemunas“ sujungiama su Klaipėdos įmone ir pavadinama akcine bendrove „Neris“, kuriai perleidžiama mašinų gamybos ir ketaus liejyklos veikla. Bendrovė „Nemunas“ nupirko Juodupės gelumbės fabriką, įdiegė pažangią įrangą, naudojo aukštos kokybės žaliavą ir jau 1936 m. parodoje Kaune už gaminius buvo apdovanotas aukso medaliu,
1937 m. parodoje Paryžiuje gavo aukso medalį ir didįjį prizą. 1936 m. J. Smilgevičius nupirko bankrutavusį stiklo fabriką Petrašiūnuose.

Atminimas

Signataro J. Smilgevičiaus statytuose pastatuose iki šiol vyksta įvairi ūkinė ir kultūrinė veikla, ošia jo vardu pavadintas parkas.

Užvenčio kraštotyros muziejuje veikia ekspozicija, skirta J. Smilgevičiui, netoliese 2009 m. signatarui pastatytas paminklas (autorius Vidas Cikana).