Sigito Prancuičio asambliažų ir tapybos paroda „Tvora“

Maloniai kviečiame jus į šiauliečio menininko Sigito Prancuičio asambliažų ir tapybos parodą TVORA spalio 8 d. 17 val.

Paroda veiks iki spalio 30 d.

Tvora kaip kliūtis ir galimybė

Sigito Prancuičio produktyvumas stebina. Jis nuolatiniame kūrybiniame procese. Visada turi naujų kūrinių. Šį kartą jo paroda vadinasi TVORA. Kaip niekada aktuali tema. Statome tvoras, nors svajojame apie pasaulį be sienų ir tvorų. Tvora kaip riba dalina pasaulio erdves į sakralinę ir profaninę, viešą ir privačią, svetimą ir savą. Paveikslo rėmai irgi yra savotiška „tvora“ sauganti meno erdvę nuo banalybės. Tačiau yra ir kita tvoros prasmė, labai tinkanti Sigito Prancuičio veiklai. Jis jau kelis metus ant tvorų prie dailininkų studijų eksponuoja savo asambliažus. Juose peržengia visas tvoros reikšmes. Supainioja meno kūrinio ir paprasto daikto vietas, galerijos erdvę ir patvorį, taurias ir atliekų medžiagas. Tai maištaujančios sielos išraiška. Daug Prancuičio asambliažuose politinių užuominų ar ryškių pareiškimų. Jam svarbi politinė istorija, politinė rastų, derinamų daiktų potekstė. Taip menininkas netikėtomis meno formomis prabyla apie XX a. kataklizmus, Lietuvos genetinį kodą naikinusį okupacinį laikotarpį, tautos išdavikų likimus. Vieną kūrinį jis skiria žinomam partizanų išdaviko Markulio likimui. Sigitas puikiai derina ironiją, žaismingumą ir atsakomybės jausmą, todėl jo kūryba visada pilna gyvybingumo, netikėta ir nuolat atsinaujinanti. Tai ir ši „tvoros“ kolekcija.

Daugiau apie autorių

Dailininkas (tapytojas, grafikas). Gimė 1946 m. Jakiškiuose (Joniškio r.). 1974 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą, tapybą (mokytojai – Silvestras Džiaukštas, Jonas Švažas). Dirba Šiaulių vaikų dailės mokykloje. Dailės parodose dalyvauja nuo 1974 m. Prancuitis tapo natiurmortus, portretus, asociatyvines kompozicijas. Tačiau tai nėra „gryni“ žanrai – viename ir tame pačiame paveiksle galima atrasti visų žanrų elementų. Ankstyvieji S. Prancuičio paveikslai, pasižymi baigtumu, jie dažniausiai šviesaus kolorito, jautrių toninių niuansų. Tai – nuotaikos paveikslai, artimi bendrajai lietuvių koloristinei krypčiai, o kartu jau gerokai ir nutolusiai nuo tradicinės mokyklos principų. Dailininko kūryboje esama dvilypumo, vidinio prieštaravimo, o tai sukelia ne tik pačių paveikslų vidinę įtampą, bet ir tam tikrą įtampą akistatoje su žiūrovu. Prancuitis sukūrė nemažai Lietuvos veikėjų portretų (M. Slančiausko, P. Masilionio, J. Vainausko, V. Šilkarskio ir kt.). Dailininkas sukūrė stambių kompozicijų Lietuvos istorijos tema (triptikas „Saulės mūšis“). Nuo 9 XX a. dešimtmečio S. Prancuičio kūryboje reikšmingą vietą užima senosios lietuvių liaudies skulptūros motyvai („Nukryžiuotieji“, „Pietos“). Prancuitis yra sukūręs grafikos, sieninės tapybos darbų (Joniškyje, Šiauliuose). Žinomas ir kaip geras pedagogas. LDM saugomi darbai: „Natiurmortas“ (1976), „Citrina“ (1976), „Užmiesčio peizažas. I“ (1983). Vėlyviausioje dailininko kūryboje ryškūs bandymai brautis į naujas modernistines kryptis panaudojant pačias netikėčiausias medžiagas.

Parengta pagal LDM internetinės svetainės „Dailininkų duomenų bazė“ informaciją