Sigito Jakubausko komitragedija (vaizdo įrašas)

Kone metus Valstybinio Šiaulių dramos teatro scenoje žiūrovai nemato vieno mylimiausių aktorių Sigito Jakubausko. Kur dingo 45-erius metus scenai atidavęs talentingas aktorius? Vyras prieš pusantrų metų išgirdo diagnozę – gerklės vėžys. Ligą įveikė, bet prarado balsą.

Patogiausia šnabždėti

Sigitas atviras – būna, sapnuoja, kad vaidina, sukasi teatro scenoje. Kokį vaidmenį kuria – nelabai suvokia, bet sapne jis kalba normaliu balsu...

O kai pabunda, realybė užgriūva visu svoriu – garsiai kalbėti negali. Jo balsas visada buvo specifinis – krenkščiantis, prikimęs. Bet stiprus. O kiek dar dainuota...

Dabar Sigitas šnabžda. Kalbėti garsiau nebeišeina – po vėžio gydymo procedūrų garsas iš krūtinės išeina duslus, švokščiantis, bejėgis lyg kūdikis...

„Daktarai negali pasakyti – atsigaus balsas ar neatsigaus. Tikisi, kad atsigaus... Neaišku kada. Dabar jaučiuosi nereikalingas. Teatras gal gali kažką sugalvoti. Čarlis Čaplinas juk toks buvo“, – šmaikštauja Sigitas, paaiškindamas, kad kai susijaudina, dar labiau kimsta. Todėl jam patogiausia šnabždėti.

Aktorius dažnokai buvo linkęs kimti. Nemalonus negalavimas vis praeidavo. Prieš pandemiją pradėjo ieškoti priežasties. Važiavo į Kauną, profesorė gydytoja per kompiuterio ekraną parodė gerklas, balso klostes ir nuramino – viskas gerai. „Pats mačiau“, – šypteli.

Įtarė, kad refliuksas. Sigitas gėrė vaistų, bet kimimas nepraėjo. „Dukra pasakė baigti bajerius. Pernai pavasarį Vilniuje nuvedė pas loristus. Labai gera daktarė, kuri prisiminė mūsų spektaklį „Vaikų dienos“, o aš iš tos nuostabos vos vietoje nenukritau, iš karto biopsiją padarė. Tris mėnesius laukiau. Paskambino ir pasakė perdavę mane į onkologiją. Nes rado, – atvirauja vyras ir paklausia: –
Įsivaizduojate mano būseną?“

„Amžinybę manęs teatras tikrai nelaikys“

Prasidėjo gydymas. Vėžio stadija buvo pirma – išgydoma. Švitino mėnesį. Visas atostogas Sigitas gyveno Vilniuje.

Nieko nejuto per procedūras, neskaudėjo. Tik į pabaigą gerklę pradėjo skaudėti. „Tokia liga, o man neskauda. Pradėjau mandravoti. Buvau įsitikinęs, kad man liga praeis. Radiologė sakė negalinti garantuoti, kad pagysiu 100 proc. O daktarė galiausiai pasakė, kad viskas. Vėžio nebėra. Labanaktis. Ate“, – šypteli aktorius.

Po gydymo Sigito balsas buvo normalus. Vyras buvo labai laimingas. Premjeroje „Remyga“ dar suvaidino, režisierius Oskaras Koršunovas leido, dublerio neieškojo.

„Staiga per vieną spektaklį kažkas su balsu pasidarė. Dar laukiau, laukiau, kad pasitaisys. Daktarai buvo liepę po trijų mėnesių pas juos atvažiuoti. Priežiūra tokia yra po pasveikimo. O aš vis kosėjau, neprarijau. Vėl biopsiją padarė. Vėžio neberado, bet patarė, kad reikia laukti. Turi balso bėdos praeiti“, – sako jis.

Sigitas dabar gydosi, turi nedarbingumo pažymėjimą. „Amžinybę manęs teatras tikrai nelaikys – aktorius be balso. Kai kurie režisieriai man žadėjo vaidmenų. Be teksto ar su mikrofonu“, – šypteli.

Vyras sako, kad balso praradimas jam buvo per staigus smūgis. Visada buvo įsitikinęs, kad praeis. Ir daktarė sakė, kad praeis, tokia jų patirtis. O jei nepraeis?

„Depresija ateina“

S. Jakubauskas jau metus yra pensijoje. Kai gavo algą ir pensijos išmoką, pirmą kartą per 45-erius metus pagyveno kaip žmogus. „O dabar vien tik iš pensijos reikės gyventi“, – atsidūsta.

Aktorius vedasi į savo didelio namo Medelyne antrąjį aukštą. Sako, kad reikia išsikelti į butą – nebeišgalės namo šildyti žiemą, bandys parduoti.

Laiptinėje pataiso kreivai kabantį paveikslėlį, žvilgteli į įrėmintus valstybinius apdovanojimus, gautus už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir kt. Pakviečia į darbo kambarį, kurio sienos nukabinėtos nuotraukomis iš spektaklių, draugų dovanotais paveikslais.

Knygos didelėje lentynoje, knygos ant darbo stalo. Viršuje – Antano A. Jonyno poezijos tomelis. Mylimiausio poeto. Jo eilių Sigitas taip pat skaityti nebegali...

Aktorius sulaukė pasiūlymų filmuotis serialuose, kine, bet dėl ligos vaidybos teko atsisakyti.

Prieš metus Sigitas metė rūkyti. Iki ligos rūkė daug, bet daktarai patarė mesti. Sako, daktarai neakcentavo, kad vėžys jį ištiko dėl rūkymo.

„Vėžio nėra – kokia laimė. Balso nėra – kokia tragedija. Depresija ateina. Aš dar nesityriau. Gal ji man visada buvo“, – nusišypso akimis.

Sigitas neslepia – nebenori eiti į visuomenę. Kalbėti juk sunku. Mažai sulaukia skambučių, vienas kitas draugas aplanko... Gal žmonės bijo skambinti sunkiai kalbančiam aktoriui?

„Kažkas mūsų visuomenėje nutrūkę yra. Pradedi tapti nihilistu. Toks patriotas miesto buvau. Bohemos nebėra. Norisi į sceną, bet mano spektakliai eina su dubleriais. Man gal teks išeiti iš teatro... Išlaikytinis. Po teatrą pavaikštau kaip miręs. Nyku“, – atsidūsta. Nusišypso.