Sigitas Vaičiulionis: „Sutikau būti teisiamas“

46-asis Šiaulių miesto garbės pilietis Sigitas Vaičiulionis sako negalintis aiškiai įvardyti, su kuo „valgoma“ gautoji garbė, tačiau šmaikštauja, kad garbės piliečio regalijos jam uždės didelę naštą – ką nors pakeiksnoti tegalės niekam nematant, į pagalvę. O kas yra muzika, maestro atsako iškart: „Visas gyvenimas.“

Vakar vakare Šiaulių kultūros centre surengta miesto garbės piliečio inauguracijos ceremonija. Šiaulių miesto tarybos nariams dar dieną vykusiame Tarybos posėdyje vieningai balsavus, 74-erių S. Vaičiulionis, visoje Lietuvoje žinomas choro dirigentas ir meno vadovas, pedagogas, knygų autorius ir aktyvus visuomenininkas, iškilmingai papuoštas garbės piliečio regalijomis. 50 gyvenimo metų maestro paskyrė Šiaulių miesto ir visos šalies muzikos kultūrai, tad, likus kelioms dienoms iki inauguracijos, kalbamės, kas yra toji suteikta-gauta garbė, ką reiškia būti pedagogu, dirigentu ir kokios spalvos rožę jis norės pasodinti Chaimo Frenkelio vilos kieme esančiame Šiaulių miesto garbės piliečių rožių skverelyje.

– Lygiai 50 metų paskyrėte Šiaulių ir visos šalies kultūrai, jums suteiktas Šiaulių garbės piliečio vardas. Ką jums savyje talpina žodis „garbė“?

– Apie garbės piliečio titulą jaunystėje turbūt niekas negalvoja, na, bet gal ir yra, kas galvoja (juokiasi). Atvirai pasakius – ir malonu, ir ne. Kiekvienam žmogui malonu, kai jam „ačiū“ pasako. Darai kažkam gero ir tau dėkoja. Po kiekvieno koncerto mums, muzikantams, dėkoja, bet dabar, toks faktas yra, visi taip įsidrąsino, kad tiesiog gatvėje sveikina, linki, skambina… Nejauku šiek tiek. Na, pati suprantate, kai kokį jubiliejų šventi ir visi sveikina, kaip nejauku darosi… Ir labai malonu, ir nejauku, neįprasta. Nejauku ir todėl, kad kandidatai buvome keturi, o mane vieną išrinko. Kiti gi nei blogesni, nei ką.

Pagal nuostatus, renkant garbės pilietį, turėjo būti mano sutikimas – kad sutinku būti teisiamas. Faktiškai teismas toks rengiamas. Vienam gali atrodyti gražus, kitam – negražus. Toks sutapimas. Aplink mieste juk pilna gerų, dirbančių, gražių. Jei kvailas žmogus esi, putiesi, kad esi vienintelis nepamainomas. O jei proto lašelis yra, supranti, kad daug puikiai dirbančių, išties daug padariusių.

Ir pernai buvo man toks siūlymas pateiktas, tik atsisakiau. O šiemet Vilius Puronas paskambino, sako: „Norime tave deleguoti.“ Atsakiau: „Nenoriu.“ Perdavė ragelį moteriai. Moteriai „Ne“ juk nepasakysi. Taip ir atsitiko, kad sutikau.

O kas yra garbė, aš nežinau. Neapibrėžtas dalykas. Dabar blogai bus. Parduotuvėje nusikeikti negalėsi – visi žiūrės. Namuose keiksies – kaimynai paskųs. Tik į pagalvę. Dar ir ta gali pasipiktinti (juokiasi).

– O kas jums tuomet yra muzika?

– Nuo šešerių man muzika – gyvenimas. Gyveni muzikoje, o šalia muzikos gyveni paprastą gyvenimą. Kaip vienam tikėjimas, taip muzikantui muzika.

Muzikuoti manęs niekas nevertė. Pasakojo, kad dar mažiukas, mamos rankinuką pasiėmęs, ant palangės atsisėsdavau, iš užuolaidos sceną pasidarydavau, grodavau, dainuodavau, tai ir nuvedė mane į Vilniaus 10-metę muzikos mokyklą. Vėliau, pastačius pastatą, ji Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vidurine menų mokykla tapo. Mano tėvai paprasti žmonės buvo. Mama – siuvėja, tėtis gamykloje dirbo. Nežinau, kodėl mane muzika surado.

Muzikoje juk yra taip – eini į priekį ir tada arba aukštyn, arba žemyn. Nėra taip, kad sustoji ir sakai, kad jau sugebi. Su kiekvienu kūriniu taip: nuo A eini prie B, tada prie C ir toliau šlifuoji. Kūrinys nuskambėjo ir jo nebeliko. Paimi kitą kūrinį ir vėl nuo pradžių pradedi – nuo nulio. Gal ir kitose srityse yra tas pats Sizifo darbas… Kur yra kūryba, viskas visada prasideda nuo tuščios drobės.

– Mokslininkai skelbia, kad dirigentai – žmonės, gyvenantys ilgiausiai.

– Ir aš girdėjau. Dirigentai užsigrūdinę labai. Labai daug visokių taškų turi apimti diriguodamas. Į vieną žmogų juk diriguodamas nežiūrėsi. Seki viską: partitūrą, kaip kas skamba, publiką – kaip reaguoja. Publiką visada jauti. Ypač kai dar turi ir koncertą vesti. Ne vieną tūkstantį jų esu vedęs. Matai žmonių akis ir jauti – priima ar nepriima.

Yra toks pasakymas, kad dirigentai – drąsiausia profesija. Jie vieninteliai nebijo miniai nugaros atsukti. Anekdotų daug visokių yra apie dirigentus.

– Jūsų biografijoje – mokslininko, knygų sudarytojo, pedagogo veikla.

– Ne, koks aš mokslininkas, tingėjau disertaciją rašyti. Straipsnių prirašyta, muzikos leidinių sudaryta, išleista. Docento vardą gavau, bet koks aš mokslininkas? Turi kažko atsisakyti vardan mokslo. Aš realesnius darbus dirbau.

Kur reikia, rinkinius sudarydavau. Negi sunku? Kryžių kalno pamaldoms sudariau, kai šv. popiežius Jonas Paulius II atvyko. Mokytojų kursams reikėjo rinkinių choriniam dainavimui dėstyti Šiauliuose. Straipsnius reikėjo rašyti, Nijolė Saimininkienė prašė Tytuvėnų vasaros festivaliams. „Literatūra ir menas“ recenzijas spausdino, koncertams pasibaigus. Gūglo tais laikais dar nebuvo, knygose reikėjo informacijos ieškoti. Lentynos pilnos knygų buvo. Į nosį negavau nė po vienos recenzijos (juokiasi).

O kalbant, kad esu pedagogas, tai tikrai taip. Susitinki 50-metę kokią, džiaugiasi, kaip gerai, sako, kad pas mane mokėsi, klausia, ar ją atsimenu. Taip jau yra. Faina būti mokytoju. Kai jauną žmogų paskatini, pamokai, stumteli ir po kiek laiko jis žvaigžde tampa, pamatai įdėto darbo realų rezultatą.

– Jūs pats turėjote mokytojų, kuriuos su pagarba ir meile prisimenate?

– Man labai pasisekė. Mane mokė Antanas Jozėnas (chorinės kultūros mohikanas, ilgametis dainų švenčių vyriausiasis dirigentas), užaugino mane, išleido į gyvenimą, į konservatoriją Saulius Sondeckis (Lietuvos dirigentas, smuikininkas, orkestrų vadovas, profesorius) ir kiti. Ir aš dabar stengiuosi taip dirbti, kai yra draugiški santykiai: pedagogas, profesorius, būdavo, pirmas prieis paduoti ranką, kreipdavosi „jūs“. Netgi konservatorijoje, rūbinėje, jis pirmas prieis pasisveikinti, tik tada paltą pasikabins. Visai kitokie santykiai būdavo tarp studentų ir dėstytojų, paprastai galėjai ateiti ir pasitarti. Apie bet ką paklausti. Mane mokė ir Dainius Trinkūnas – pianistas, pedagogas, nusipelnęs meno veikėjas, jis vėliau kultūros ministru tapo. Asmenybių daug šviesių sutikau.

– O priešų turite?

– Nežinau. Tam, kad turėtum priešų, reikia daug laisvo laiko turėti (juokiasi). Sekti, ką jis kada pasakė, ir galvoti, ką iš tikro norėjo pasakyti. O draugų tikrų turiu nedaug. Kaip ir turi būti. Nejaučiu niekam pavydo. Kam save graužti?

– Jums Šiauliai šviečia?

– Niekada niekur nėra, kad būtų 100 procentų. Vienam gal skanu, kitam gal nelabai. Mano darbo vieta yra scena. Antrus metus blaškausi su orkestru ir ieškau, kur koncertuoti. Negaliu sukurti įdomaus daikto, nes scenos mieste nėra, „Saulė“ antrus metus remontuojama. Arba eini į bažnyčią, arba į Kultūros centrą, arba kažkur važiuoji, kur samdo. Šviečia tie Šiauliai, bet šiuo požiūriu – ne. O laikas juk bėga…

– Šiaulių miesto garbės piliečiams suteikiama proga Chaimo Frenkelio kieme esančiame Šiaulių miesto garbės piliečių rožių skverelyje pasodinti rožę. Kokios spalvos rožę norėsite sodinti?

– Man visos gražios. Net geltonos. Pas mus kažkodėl laikoma, kad geltona – neapykantos spalva, o man labai gražu. Mėgstu gėles dovanoti, su malonumu ir pasodinsiu. Bus toks vienintelis pačiupinėjamas garbės piliečio titulo teikiamas džiaugsmas.