Sigitas Parulskis „Trys sekundės dangaus“

Sigitas Parulskis – vienas žymiausių lietuvių rašytojų, poetų, eseistų, kurio pirmąjį romaną „Trys sekundės dangaus“ („Alma littera“, 2015) šiandien rekomenduojame perskaityti.
Rašydama apie S. Parulskio kūrybą literatūros kritikė Jūratė Sprindytė pažymėjo, kad romanas „Trys sekundės dangaus“ ne tik profesionaliai parašytas ir stilistiškai lakus kūrinys, bet ir „savo kartos manifestas“. O kas ta „sava“ karta?

Į šį, kaip ir į daugelį klausimų, atsakymą turi pagrindinis knygos veikėjas Robertas:

Karta, į šį pasaulį išstumta apytikriai septintajame dešimtmetyje, nors laikas ir neturi ypatingos reikšmės <…> Priklausau labiausiai rusintai, labiausiai mulkintai, labiausiai ateizmu maitintai, naiviausiai ir kartu – niekuo netikinčiai kartai <…> Atsirado tarpas. Kalendoriuje tas tarpas būtų žymimas dvejais metais, bet tarpas, kuris atsirado, ne kalendorinis.

Kaip jau galėjome suprasti, romane susiduriame su subjektu, kuris vis dar negali pamiršti sovietinės kariuomenės muštro. Pagrindinė romano ašis – knygos veikėjo Roberto pasakojimai ir prisiminimai apie savo tarnybą sovietų armijoje, desantininkų būryje. Paprašytas amerikiečio Džordžo, Robertas sutinka papasakoti apie sovietinius žiaurumus: „Padaręs tris šimtus gramų, turėjau išdėstyti trumpą sovietinių žiaurumų kursą“. Bent jau to pageidautų Džordžas, norintis parašyti prisiminimų knygą. Robertas lyg ir norėtų tapti „amerikoniškos“ knygos bendraautoriu, tačiau išgėrus per daug džino pasakoti nesiseka, nes išgėrus įsirašo tik keiksmai, garsinimai ir ašaros:

Tuomet aš imu pasakoti labai dramatiškai ir, žinoma, priskiedžiu tokių nesąmonių, jog pats savimi imu didžiuotis <…> dar keletą sykių bandėme įrašyti tragikomišką mano patirtį, tačiau viskas baigdavosi beveik lygiai taip pat – keiksmais, grasinimais <…> Džordžo amerikoniška kantrybė virto prokurorišku nepasitenkinimu. Ką jau sakyti apie tuos beviltiškus atvejus, kai Džordžas nuspręsdavo neduoti man išgerti – tylėdavau, nes nieko negalėdavau prisiminti. Tik išgėręs žmogus su malonumu gali prisiminti ką nors nemalonaus iš savo gyvenimo.

Robertas vaizduojamas kaip nesugebantis pritapti ir nejaučiantis per didelio pasitikėjimo niekuo, pasimetęs laike ir atmintyje, kuri yra padalyta į dvi dalis – „aš dabar“ ir „jis tada“, taip įspraudžiamas pleištas tarp prisiminimų apie save ir savęs dabar. „Aš – tai jis, bet jis – ne aš“, – teigia Robertas ir apibrėžia save kalbėdamas apie kartą, kuri „neturi jokių ypatingų savybių“, išskyrus besaikį alkoholio vartojimą, nemokėjimą mėgautis malonumais ir džiaugsmais ir tai, kad „šios kartos atstovai, žiūrėdami į jūrą, nemato nieko, išskyrus vandenį“. Robertas suponuoja, kad jo kartą turėtume suvokti, kaip neturinčią vaizduotės (matančią tik vandens faktą), ji nieko nekuria. Tačiau nuolatinis prisiminimų apie save praeityje (mitų kūrimas, atpasakojimas) vartojimas rodytų ką kita.

Turėdamas daugybę laisvo laiko ir, savaime supranta, neturėdamas labai didelės pasirinkimo įvairovės, žmogus pagaliau atkreipia dėmesį į save ir ima galvoti, ką čia su savimi padarius, kad būtų ne taip nuobodu. Prisiminimai, nuolatinis jų perkūrimas, atrodo, tampa vienintele kūrybinga veikla; kartu tai destruktyvus bandymas priešintis sovietinės kariuomenės institucijai, jos kvestionavimas.

[T]u suprask, pasakoju, kad nepradėčiau rėkti, kad nepabėgčiau, kad nepradėčiau šaudyti visų iš eilės, griebiuosi melagio Sizifo ir jo akmens, pasakoju, štai kodėl kabinu makaronus, prisiminti visa tai noriu, šiuos rąstus prisiminti noriu, jų nepakeliamą svorį, žarnas varantį pro užpakalį, tave, parazitą, draugą geriausią, prisiminti noriu, net ir šitą išsikvepinusį kirminų maitintoją sviazistą, ir jį, ir sniegą, ir Kačegarą – viską noriu prisiminti, nes niekada nemaniau, kad gyvenime gali būti taip sunku, taip nepakeliama, taip beviltiškai neįmanoma niekur pasislėpti nuo savęs…

Šį pabėgimo būdą jis pasirenka ne atsitiktinai, bet vadovaudamasis tradicija: „Vaikystėje nuolat klausydavausi suaugusiųjų karinių pasakojimų. Nežinia, iš kur visi šie gandai atsirasdavo, bet militaristinis sistemos pobūdis buvo puiki dirva tokiems pasakojimams rastis tarsi savaime.“ Prisiminimų vartojimas jį sujungia su jį užauginusia vyrija. Pasakojimai apie Sizifą, prisiminimai apie jų kareivišką kasdienybę padeda subjektui tarnyboje apsisaugoti nuo destrukcijos, užkerta kelią prievartai, užmaskuoja jaučiamą silpnumą. Jis nori prisiminti kariuomenės sunkumus, kad nepamirštų, kaip nepakeliamai sunku gali būti pasislėpti nuo militaristinės sistemos. Drauge jis beviltiškai pripažįsta, kad gyvuliu nepavirsti jam padėjo ta pati disciplina, kuri daugelį kareivių vertė balansuoti ant beviltiškumo ribos, stengiantis nepasirinkti lengviausių išeičių: beprotybės, alkoholizmo, savižudybės.

Gyvendamas laisvėje, arba, kaip tu sakai, graždankėje, tu irgi susiduri su kančios paraiškomis, bet jos būna labai atsitiktinės <…> kariuomenėje kančia įgauna tikrąjį savo turinį ir formą: tu realiai išgyveni laisvės praradimo pojūtį, tu susipažįsti, ką reiškia būti beteisiam, ką reiškia būti pažemintam <…> pamažu imi atbukti, pamažu nebejauti nei skausmo, nei gėdos, tik nuolatinę baimę, tačiau gyvuliu pavirsti tau neleidžia <…> kareivio būties atributai – tu turi nuolatos kloti lovą, valytis batus, kas vakarą prisisiūti švarią apykaklę, valyti automatą, žygiuoti ir t. t. Sutik, kad gyvuliams taip elgtis nebūdinga.

O po tarnybos subjektas susiduria su pasakojimo apie kariuomenės patirtis negalia. Roberto pasakojimas apie įvykius skaitytojui pasirodo segmentiškas, nesivadovaujama chronologinio laiko nuorodomis.

Žinoma, kad santykis su prisiminimais tampa komplikuotas tuomet, kai nebelieka militaristinės sistemos, kurią subjektas pripažįsta, kaip suformavusią jo tikrąjį Aš. Negalėjimas prisiminti, papasakoti tampa susietas su sovietinio režimo griūtimi. Segmentuotas, šokinėjantis, chronologiją praradęs pasakojimas tampa nihilistiško subjekto vidinės būsenos atspindžiu. Būsenos, kuri susijusi su nuolat jaučiamu trijų sekundžių tarpu, teigiama, kad jį jaučia visi, „kuriems teko tarnauti kariuomenėje arba sėdėti kalėjime. Arba gyventi tremtyje. Vienatvėje <…> egzistencinė lingvistika – tarpo, tuštumos nusakymas – nachui toks gyvenimas, vadinasi, gyvenimas tarpe, o ne erdvėje.“

Roberto minimas tarpas – egzistencinis tarpas, nevilties forma, kuri, jo paties žodžiais tariant, būdinga tik jo kartos vyrams, nors toks nusakymas keltų abejonių, kadangi tai, kaip nusakomas tarpas, verčia mąstyti apie bendražmogiškas nesusikalbėjimo tarpusavyje, santykių problemas, su kuriomis gali susidurti bet kuri karta ir abiejų lyčių žmonės. Kita vertus, pasakymas galėtų būti priimamas kaip išskirtinai tos kartos mąstymo realija, jis primena subjekto Aš, kurį formavo militaristinė, išskirtinai patriarchalinė sistema tapatumą.

Galiausiai susidaro įspūdis, kad militaristinės sistemos drausmė vis dėlto subjekto yra palaikoma kaip ta, kuri išugdo „tikrus“ vyrus, o ne tokius, kurie atsirado laukinio kapitalizmo Lietuvoje metais:

Po Revoliucijos priviso vagių, pranašų, regėtojų, balsuotojų. Visi taikosi į tavo asmeninę erdvę, visi reketuoja. Susikabino „Baltijos kelyje“ už rankų ir nusprendė, kad visi mes broliai ir seserys, viskas bendra <…> pamažu artėjo vidutinio ūgio žmogus be savybių: su treningais, sportbačiais, tipiškas mėsgalvis, kurių prieš Revoliuciją nebuvo. O dabar jų pilna visur, jie yra realioji valstybės valdžia, jų rankose ginklai, narkotikai, pinigai. Politikai – komiškos marionetės. Mėsgalviai – ne komiški, jie baisūs.

Roberto prisiminimai apie tarnybą desantininkų būryje realistiškai ir kartu labai stilistiškai perteikia ir padeda suprasti iš karo lauko grįžusio ir turinčio toliau gyventi asmens, kurio „sąmonė skaičiuoja kitą laiką“, būsenas. Tai romanas apie žmogų, kuris bando susivokti pasikeitusiame pasaulyje, bando asimiliuotis kitokioje Lietuvoje. Bet kartu „Trys sekundės dangaus“ išlieka metonimišku romanu, kurio temos aktualios visai žmonijai: santykis su Dievu, bandymai susigrąžinti pusiausvyrą, mylėti, nepasiduoti ir pasakoti, liudyti gyvenimą ir patirtis prisimenant. Taigi šį romaną gali drąsiai į rankas imti ne tik išrankūs, bet ir naujų patirčių ieškantys skaitytojai.

R. Stonkutės recenzija