Sienų tapyba – nei nauja, nei kvaila mada

Šalies miestams vis mieliau įsileidžiant ryškiaspalvę grafičių tapybą ant viešųjų pastatų sienų, neatsilieka ir Radviliškis. Jau rytoj, liepos 13 d., Aušros aikštėje visuomenei bus pristatyta grafičių meistro Ado Juškos dekoruota elektros pastotė. Neseniai žaismingai išdabinęs Radviliškio lopšelio-darželio „Žvaigždutė“ sienas bei skonio namų „Linda“ fasadą jaunasis kūrėjas tikras: nenorėtų daryti jokio kito darbo.

Išliks apie dešimt metų

Su Adu susitinkame centrinėje Radviliškio aikštėje, kur jis jau baigė dekoruoti vieną elektros pastotės sieną ir ėmėsi antros. Nors tvoskia karštis, grafičių meistras nepaprastai geros nuotaikos, nejaučia nei karščio, nei tvankumos, nes tai, ką daro, jam nepaprastai patinka.

Nusiėmęs nuo veido specialią kaukę, apsaugančią nuo nuodingų purškiamųjų dažų garų, Adas mielai pristato Savivaldybės užsakyto darbo vadinamajame Jaunimo sode idėją, kurią ir įgyvendina šiuo metu.

Prieš dvi savaites menininkas, kuris dar prieš gerą pusmetį užsakovams buvo pateikęs eskizus, pradėjo dabinti elektros pastotės sienas. „Idėją brandinau ilgokai. Kadangi čia yra Jaunimo sodas, norėjau viską perteikti jaunatviškiau. Nenorėjau realistinio sodo varianto, pasitelkiau fantaziją, todėl sienoje vaizduojami jauni žmonės, kurių rankose obuoliai. Tai ateities vaisiai – lyg jaunuolių svajonės. Svajonių būna daug, bet kiekvienas nusiskina savo vaisius nuo savo medžio. Kiekvienam jaunam žmogui skiriu po medį, ant kurio jis augina savo svajonių vaisius“, – aiškina kūrėjas.

Beje, Adas neslepia, kad sienų tapyba – gana brangus menas. Vos vienas flakonėlis purškiamųjų dažų kainuoja šešis eurus, o vienai sienai dekoruoti jų reikia apie 200.

„Dar sieną reikia paruošti: gruntuoti, naudoti fasado dažus, saugančius nuo pelėsio. Dažai nubluktų, jei siena nebūtų tinkamai paruošta. Manau, kad dešimt metų piešinys išsilaikys“, – sako Adas, sulaukęs jau ir daugiau užsakymų Radviliškyje.

Talentas nuo vaikystės

Ankstesnį savo viešai matomą darbą – lopšelio-darželio „Žvaigždutė“ pastato fasadą – Adas baigė tapyti birželio pabaigoje. Paprašytas pastato sienoms suteikti žaismingumo bei pasakiškos paslapties, darbavosi kone tris savaites ir sako labai besidžiaugiantis rezultatu. Pirmiausia tuo, kad darželio vadovė juo pasitikėjo ir suteikė kūrybos laisvę, antra – kol kas tai yra vienas iš didžiausią plotą užimančių jo darbų.

„Nebuvo jokios baimės, kad tokį didelį pastatą dekoruosiu. Dirbau kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro, ir mėgavausi. Klausiausi muzikos, piešiau ir galvojau, kad nenorėčiau jokio kito darbo daryti“, – šypsosi jis besidžiaugdamas, kad išgirdo labai daug teigiamų savo kūrinio įvertinimų.

Kiek anksčiau, pernai rugsėjį, jaunasis kūrėjas Radviliškio skonio namus „Linda“ papuošė, kaip pats sako, „džiazo spalvomis“ – garso, skonio ir kavos aromato akcentais. O pernai rugpjūtį Ado kūrybiškumas pravertė ir Radviliškyje vykusiame Šaltibarščių čempionate – menininkas rožine spalva dekoravo šventės akcentus: valtį, stendus, fotografavimosi trafaretus ir kt.

Ado darbų apstu Radviliškio, Šeduvos jaunimo erdvėse bei kituose miesteliuose, mat jo talentas buvo įvertintas jau paauglystėje. Būdamas 15-os, jis buvo išrinktas vaikų ir jaunimo talentų konkurso „Radviliškio perlas – 2015“ nugalėtoju ir laimėjo pagrindinį prizą – kelialapį į talentų stovyklą „TV ir scena – mano gyvenimas“, kurioje dirba Lietuvos pramogų pasaulio profesionalai.

Paauglys komisiją sužavėjo savo unikaliu talentu – kurti animacinius filmukus. Jaunuolis tuomet taip pat grojo būgnais ir šoko gatvės stiliaus šokius, važinėjo riedlente. „Iki šiol mano darbuose dominuoja ir animacinių herojų stilistika, ir hiphopo kultūros akcentai“, – sako jis.

Labai svarbu išmanyti taisykles

Adas nuo mažumės buvo linkęs į meną. Sako jau darželyje iš rankų nepaleisdavęs pieštuko. Labiau mėgęs piešti nei lakstyti su kamuoliu.

Ne paslaptis, kad mėgiamiausias jo piešimo stilius, kaip ir daugeliui bendraamžių, formavosi bežiūrint japonišką animaciją, Akiros Torijamos sukurtą serijos „Dragon Ball“ veikėją Son Goką. „Šie herojai skatino tobulėti. Gal tų herojų įkvėptas ir toliau siekiu savo tikslų“, – aiškina menininkas.

Baigęs vidurinę mokyklą, Adas studijavo animaciją Londone, tačiau prasidėjo koronaviruso pandemija, tad teko mokytis nuotoliu. „Todėl nežinau, ką reiškia baigti mokslus užsienyje. Nepaisant to, man labai daug davė draugiškas ir pagarbus dėstytojų bendravimo su studentais būdas. Taip pat teko piešti labai daug modelių, todėl iki šiol labai mėgstu portretus, rankų dalis sieninėje tapyboje. Tikrai labai svarbu išmanyti taisykles. Tam, kad jas galėtum laužyti“, – šypsosi dailininkas.

Diplominiam darbui vyras buvo sumanęs animuoti savo kūrybą. Tam maždaug prieš trejus metus pradėjo tapyti Paozu kalną ant savo namų kambario sienų – kaip duoklę vaikystei ir mėgstamiausiam animaciniam serialui, su kuriuo užaugo.

„Būdamas vaikas, dažnai įsivaizdavau, kad ten gyvenu ir treniruojuosi. Namų sienos tam tikra prasme man primena kūrybos pradžią, nuo ko viskas prasidėjo. Nupiešiau ir vaiką Goką, kaip vieną pirmųjų savo herojų“, – sako Adas, tebetęsiantis animacinį sumanymą iki šiol.

Išgyvena iš sienų tapybos

Adas nusišypso sakydamas, kad kartais išgirsta ir neigiamų kūrybos ant sienų vertinimų: neva tai yra kvaila nauja mada, kuri kažkada praeis.

„Ji nei nauja, nei kvaila. Sienų piešiniai prasidėjo akmens amžiuje, žmonės piešdavo urvuose. Hieroglifai piramidžių sienose iškalti. Dabar mūsų sienos kitokios, o aš galvoju, kad dabartinė sienų tapyba tik naujesniu būdu perteikia laikmetį, emocijas“, – kalba menininkas.

Adas sako, kad buvo žmonių, kurie bandė atkalbėti nuo sienų tapybos, bet jis yra labai užsispyręs. „Pradžioje gal ir pats turėjau dvejonių, bet dabar matau, kad pasirinkau teisingai, galiu iš to ir išgyventi. Žmonių požiūris keičiasi, o mano tėvai visada buvo supratingi, matė, kad menininkas būsiu, nevertė daktaru tapti“, – nusijuokia.

Nors grafičių judėjimui Lietuvoje du dešimtmečiai, akivaizdu – jie populiarėja: jau organizuojamos varžybos, konkursai. Šių laikų grafičiai susideda iš įvairiausių stilių. Garsiausių menininkų kūriniai jau puošia ne tik pasaulio miestų gatves, bet ir garsiausius muziejus.