Sielos takais pavaikščioti ir negirdimo klausytis

Vydas Astas jau pirmaisiais kūrybos žingsniais atkreipė kritikų dėmesį gebėjimu tariamoje smulkmenoje, mažmožyje, buities detalėje pamatyti kažką didesnio, svarbesnio, kas vadintina antruoju tikrovės planu, reiškinio potekste ar žmogaus paslaptimi. Alfredas Guščius

Spalio mėnesį Birštono viešojoje bibliotekoje atidaryta literatūros paroda „Vydas Astas: klausytis negirdimo“. Nemuno pakrantėms švytint ir žaižaruojant gražiausiomis rudens spalvomis 70 -mečio proga sveikiname prozininką, mūsų bibliotekos skaitytoją Tautvydą Galinį (Vydą Astą). Sukaktuvininkui linkime stiprios sveikatos, atidaus ir gilaus žvilgsnio, ištvermės, gaivinant tautos praeitį ir saugant gimtąją kalbą. Tegul dienos būna prasmingos ir kūrybingos – taiklaus, turiningo žodžio rašant naujas knygas! Jų laukdami prisimename skaitytojų jau pamėgtas – ne vieną iš jų Birštono viešojoje bibliotekoje pristatė pats autorius.

Filologų, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos bei literatūros mokslininko, šeimoje užaugęs Tautvydas Galinis Vilniaus universitete baigė fizikos studijas, dirbo inžinieriumi, bet, kaip pats sako, ne ką mažiau knietėjo ir dabar rūpi panarplioti žmogaus sielos vingrybes, įsiklausyti į slapčiausius ir tyliausius jos garsus. Vydo Asto vardu jis rašo apsakymus, apysakas, romanus, literatūrines sakmes. Viena iš paskutiniųjų – „Sakmė apie pasaulio sutvėrimą, Nemuno kilpas ir sūrų vandenėlį“. Pastaruoju metu išėjo kelios Vydo Asto knygos vaikams ir jaunimui apie Lietuvos praeitį – „svarbu pažinti prieš mus gyvenusius žmones, pasisemti iš jų stiprybės ir išminties“.
Tautvydas Galinis – Vilniaus forumo narys. Prozininkui rūpi tautos ateitis (net vardas įpareigoja). Spaudoje ir internete jis yra paskelbęs ne vieną dalykišką, taiklų straipsnį, ginantį mūsų pamatinį turtą – gimtąją kalbą. Rašytojas – jau senokai įsiliejęs ir į Birštono bendruomenės gyvenimą: dalyvauja piliakalnių tvarkymo talkose, Lietuvai pagražinti draugijos organizuojamose išvykose, jį sutinkame kurorte skambančiuose koncertuose, literatūros vakaruose, o neretai – ir bėgiojantį Nemuno krantine ar besimankštinantį parke. O kad šis žmogus yra parašęs tiek knygų, nustemba ne vienas jį pažįstantis bibliotekos lankytojas. Tad pasidžiaukime: prozininko Vydo Asto knygos – jo kūrybai skirtoje literatūros parodoje. Kviečiame aplankyti!.
Genovaitė Mačiūtė
Birštono viešosios
bibliotekos bibliografė
P.S. Beveik prieš keturis dešimtmečius penktajame Vilniaus universiteto kurse per senosios lietuvių literatūros egzaminą parašęs „labai gerai“, profesorius Vytautas Galinis paklausė: ar tikrai tinkamiausią profesiją pasirinkau, ar nevertėjo man studijuoti literatūros? Klausimas nuskambėjo ne vien kaip įvertinimas – ir kaip padrąsinimas, priėmimas į literatūros pasaulį, ir kaip įpareigojimas, nors tada, aišku, nė minties nebuvo, jog po daugelio metų kviesiu į profesoriaus sūnaus Tautvydo knygų parodą. Negali žmogus žinoti, kokiais keliais ir kada sugrįš tavo ištartas žodis – ir nebūtinai tau pačiam – gal vaikui, gal kitam brangiam žmogui, nes taip jau yra, kad drąsindamas kitą, net nesistengdamas gera darai ne vien jam.

Vydo Asto knygos:
„Namų šiluma“ (1975 m.), „Kaip lengva būti savimi“ (1980m.), „Tik svajotojai“ (1988 m.), „Perkūno ir velnio brolystė“ (1992 m.), „Aklavietė“ (1999 m.), „Draudžiama meilė“ (2002 m.), „Lietuvos tilto atsiminimai“ (už šią dviejų veiksmų pjesę pelnyta Lietuvos valstybės ir Mindaugo karūnavimo 750 metų sukakčiai Lietuvos tūkstantmečio direkcijos paskelbto literatūros kūrinių konkurso premija) (2003 m.), „Žalgiris“ (2006 m.), „Pilėnai“ (2009 m.), „Rytmečio šviesa“ (2009m.), „Amžinoji kryžkelė“ (2013 m.), „Sukilimas“ (2016 m.) „Salaspilis“ ( 2018 m).

Ištrauka iš Vydo Asto „Sakmės apie pasaulio sutvėrimą, Nemuno kilpas ir sūrų vandenėlį“:
„…Vietomis, kur Perkūnas smarkiau pašaldė, susidarė ledynai. O kai jie pradėjo tirpti, plūstelėjo upės, upynai. Mūsų Nemunas Nemunaitis, užuot tiesiai tekėjęs, atsimuša j tuos Velnio akmenis, apkilpuoja Punios ir Siponių šilus. Toliau upei kelią pastoja visas tų akmenų akmenėlių pylimas, Škėvonių gūbriu pavadintas, ir upė išriečia dar vieną didelę kilpą – Birštono. Velnias ant Škėvonių gūbrio pasėdėjo, sumuštą nykštį pačiulpė ir sumanė naują kerštą. Toli prie jūrių marių yra uola. Ne iš akmens, o iš druskos. Bangos ją nuolat laižo ir vanduo įsisūrėja. Tai va, reikia atsinešti kelis druskos luitus, pamerkti į Nemuną, kad vanduo įsisūrėtų, ir tuo vandeniu… palaistyti Perkūno sėjinukus. Kva kva, nudžius sėjinukai, ir niekas nesupras, kodėl. Sumanyta, padaryta. Kitą dieną jau ir neša tą druską. O kelias tolimas, nešulys pečius spaudžia, nugarą lenkia. Saulutė leidžiasi, štai lyg ir toji upė, dabar palei ją. Bet koks čia galas – vanduo tai į šiaurę teka, tai į pietus suka?! Tai kairėn, tai dešinėn! Tai pirmyn, tai atgal! Kokie čia burtai? Maklinėjo Velnias, kol galva visai susisuko. Klestelėjo pailsėti. O tuo metu sužibo žvaigždelė vakarinė ir, nuostabiąja mergele Aušrine pavirtus, nusileido tarsi gretimoj laukymėj. Lyg šypsojosi jam, lyg mojo. Velniui ėmė trūkti oro… Drebančiom rankom užkasė savo nešulį ir pasileido į ją. Šakos ir spygliai braižė veidą ir kūną, kartais smuktelėdavo j duobę, vos nenusilauždamas sprando. Bet Aušrinė neartėjo. Galiausiai ji visai pradingo. Aplinkui – nė švieselės, kaip urve. Savo užkasto nešulio Velnias nebesurado. lr liko druska žemėje. Ilgainiui ji ištirpo, požeminiai vandenys tapo sūrūs. Tai dabar žmonės ir geria tą sūrų vandenėlį, pavadinę jį mineraliniu ir tikėdami, kad jis sveika kūnui: gydo, stiprina, valo, tvarko. Kai tiki, tai ir padeda. Daugeliui labai padėjo. Padės ir jums.“