Šiek tiek apie Lietuvos partizaninį karą...

Lietuvoje vykęs partizaninis karas ‒ tai viena iš svarbiausiųjų XX a. Lietuvos istorijos dalių. Jos metu partizanai (dar vadinami „miško broliais“), besislapstę šalies miškuose, devynerius metus kovojo su Lietuvą okupavusios SSRS kariniais daliniais. Šio karo metu šalies teritorijoje vyko keli šimtai didesnių ar mažesnių susirėmimų, pareikalavusių ne vienos dešimties tūkstančių partizanų aukų.

XIX a. antroji pusė ir XX a. šaliai nebuvo lengvi ‒ savo gyvavimo laikotarpiu Lietuva buvo priversta nuolat kovoti dėl suverenumo, nepriklausomybės. 1864‒1904 m. laisvės, savišvietos troškimą buvo bandoma palaužti spaudos draudimu lotyniškais rašmenimis; laisvės ir ramaus gyvenimo šaliai negarantavo ir 1918 m. vasario 16 d. pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, skelbęs atkurtą Lietuvos valstybę; pirmaisiais nepriklausomybės metais dėl savo valstybingumo Lietuva kariavo trimis frontais vykusiose Nepriklausomybės kovose ‒ su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija (1920 m., pastarajai, prarastas Vilniaus kraštas); 1939 m. nacistinei Vokietijai atiteko Klaipėdos kraštas; vėliau ‒ 1940‒1944 m. ‒ Lietuva patyrė SSRS ir nacistinės Vokietijos okupacijas; 1944 m. antrojoje pusėje šalis vėlgi atsidūrė okupanto ‒ jau pažįstamos SSRS ‒ „globoje“, kurioje praleido iki pat 1990 m.

Pirmoji Lietuvos Respublika gyvavo kiek daugiau nei dvidešimtmetį ‒ nuo 1918 m. iki 1940 m. Tačiau, analizuojant Lietuvos partizaninio karo dalyvių prisiminimus, galima atrasti minčių, kad Lietuva laisva išbuvo vos pirmuosius aštuonerius metus. Būtent taip savo prisiminimuose rašė vienas partizanų Juozas Paliūnas-Rytas. Jo teigimu, Lietuva laisvės neteko 1926 m., kai „<...> Smetonine valdžia sugrobė valdžią į savo rankas, panaikindami demokratiją, įvesdami diktatūrą“.

XX a. Lietuva ‒ tai kariaujanti Lietuva, kurioje skirtingais laikotarpiais reiškėsi tiek ir ginkluotoji, tiek ir neginkluotoji kova. 1949 m. vasario mėn. Minaičių kaime, Lietuvos partizanų vadų suvažiavime gimęs šūkis „Atiduok Tėvynei ką privalai“ ar Lietuvos diplomato Broniaus Kazio Balučio eilės, figūravusios Jungtinės Kęstučio apygardos laikraštyje „Laisvės varpas“ ‒ „O, skambink per amžius vaikams Lietuvos, / Kad laisvės nevertas, kas negina jos“ ‒ tai nebuvo vien tik tušti žodžiai.

Lietuvoje vykęs partizaninis karas prieš SSRS yra skirstomas į tris etapus:

• Pirmasis etapas (1944 m. liepos mėn. – 1946 m. gegužės mėn.) – tai laikotarpis, kai vyko didžiausios ir daugiausiai aukų pareikalavusios kovos;

• Antrasis etapas (1946 m. gegužės mėn. – 1948 m. lapkričio mėn.) – laikotarpis, kurio metu partizanai ėmė keisti kovos taktiką. Vietoje to, kad kovotų dideliais būriais (kaip darydavo anksčiau), jie išsiskirsto į mažesnius;

• Trečiasis etapas (1948 m. lapkričio mėn. – 1953 m. gegužės mėn.) – laikotarpis, kurio metu aktyviai reiškėsi partizanų pogrindinė spauda, spausdinti įvairūs dokumentai, darbai, idant būtų palaikyta tautos dvasia ir tikėjimas pergale prieš okupantą.

Šio karo pabaiga simboliškai yra laikomi 1953 m. Tų metų gegužės 30 d. buvo suimtas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas. Tačiau, nors karo fazė ir baigėsi, dar liko pavienių partizanų.

Partizaninis karas šalies istorijai svarbus ne tik kaip karas plačiąja prasme, tačiau ir kaip paprastų žmonių priešinimasis didesnei, okupacinei jėgai. Nors šios jėgos paprastiems „miško broliams“ (partizanams) ir nepavyko įveikti, tačiau žmonės buvo pasiryžę aukotis vardan tikėjimo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Edita Jankauskienė yra rašiusi, kad „valstybės, okupuojančios kitas valstybes, išprovokuoja okupuotų kraštų gyventojus pasipriešinimui ir kovai dėl savo valstybinės nepriklausomybės atgavimo“. Straipsnio autorės teigimu, ginkluotam pasipriešinimui daugiausiai įtakos turi okupuotos šalies gyventojų pilietinė ir patriotinė branda – kuo visuomenė brandesnė, tuo ginkluoto pasipriešinimo tikimybė didesnė.

Žinoma, kalbant apie partizaninio karo kovas, derėtų paminėti, kad jos vyko ne tik Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais šių kovų istorijos etapą taip pat išgyveno tokios Rytų Europos tautos kaip Ukraina, Lenkija, Latvija, Estija, Baltarusija, kovojusios arba prieš SSRS, arba prieš nacistinę Vokietiją. Jei kalbėtume apie visos Europos arealą, XX a. partizanai kovojo Serbijoje, Graikijoje, Ispanijoje ir kt.

Lietuvos partizaninio karo dalyviai buvo vieninteliai iš Baltijos šalių, kuriems šalies mastu pavyko sukurti organizaciją, vadovavusią ginkluotajam pogrindžiui. Pasipriešinimo judėjimai, veikę Latvijoje ir Estijoje, tiek žmogiškųjų ir organizacinių resursų savo gretose neturėjo. Partizaninės kovos – tai kiekvienos konkrečios šalies istorija. Lietuvos partizaninio karo metu būta nemažai atvejų, kai lietuvių partizanai bendradarbiaudavo su kaimyninių šalių – Latvijos ir Lenkijos – partizanais. Bendradarbiaujama dažniausiai būdavo pasienio ruožuose (pavyzdžiui – partizanai, veikę Rokiškio ir Obelių teritorijoje, gan dažnai kontaktuodavo su Subatės krašto latvių partizanais, o Lenkijos teritorijoje lietuvių partizanų būta Suvalkų regione).

Jonas Petras Kedys išskyrė dvi pagrindines priežastis, lėmusias to meto lietuvių pasiryžimą rinktis partizano kelią:

1) tautos meilė;

2) padrąsinę tarptautiniai įvykiai.

Išeivijos autoriai J. Brazaitis ir K. K. Girnius pateikė penkis veiksnius, jų manymu galėjusius lemti atskirų asmenų apsisprendimą partizanauti:

1) Ankstesnė sovietinės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems, kurie siekė savo tautai nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės;

2) Vokiečių okupacijos metais visame krašte išplitęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus;

3) Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartijos pažadus sugrąžinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims;

4) Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo;

5) Daugelis vyrų pasitraukė į mišką, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę.

Kalbant arba rašant apie partizaninius karus arba partizanus apskritai, derėtų atidžiau patyrinėti vadinamąjį partizano fenomeną. Šį klausimą savo 1963 m. išleistoje knygoje „Partizano teorija“ („Theorie des partisanen. Zwischenbemerkung zum Begriff des Politischen“) analizavo vokiečių mąstytojas ir politikos filosofas Karlas Šmitas (Carl Schmitt). Jis, remdamasis kitų autorių įžvalgomis, jas analizuodamas ir pateikdamas savus pastebėjimus, apžvelgė tam tikrus aspektus, kurių dėka „gimsta“ partizanas, kaip reiškinys. Šis traktatas ‒ tai jo dviejų paskaitų, perskaitytų 1962 m. kovo 15‒17 d. Ispanijos miestuose Pamplonoje ir Saragosoje, samplaika“. Partizanas, anot K. Šmito, tai pogrindyje veikianti figūra, turinti tikslą neišsiduoti priešui. Pagrindinis partizano taikinys ‒ uniformuotas priešo karys. Partizano skiriamasis bruožas, neleidžiantis jo painioti su paprastu plėšiku ar nusikaltėliu, yra tas, kad jis kovoja politiniame fronte, o ne dėl asmeninės naudos. Pagrindinė partizaninio karo ypatybė ‒ jo metu vyksta „neoficiali“ kova, t. y. – teisiškai nepaskelbta, ne karinės struktūros vykdoma ginkluota kova prieš konkrečios priešiškos šalies struktūras. Partizaną K. Šmitas apibrėžia pagal keturis bruožus:

1) nereguliarumą;

2) padidėjusį aktyviosios kovos mobilumą;

3) padidėjusį politinio dalyvavimo intensyvumą;

4) glaudžias sąsajas su žeme ir šalimi.

Norint labiau įsigilinti į tokį reiškinį kaip partizanas, svarbu suprasti, kad individualybės, tapusios partizanais, iki šios transformacijos daugeliu atveju buvo paprastais žmonėmis, nenorėjusiais ir nesvajojusiais kovoti kariniame konflikte. Dažnas žmogus iki tol neturėjo pagrindinių elgesio su ginklais įgūdžių (arba neturėjo jų visai). Mintis eiti į partizanų gretas kildavo bene spontaniškai ‒ iki tol apie tokį žingsnį dažnai nebūdavo net galvojama.

Tokia situacija (paprastų žmonių kova prieš okupantą – aut. past.) įmanoma tik tuomet, kai politinė padėtis šalyje neleidžia tikėtis legalių ir legitimių, teisinių bei tradicinių priemonių veiksmingumo norint atstatyti buvusią tvarką, įsivyrauja socialinė dezintegracija ‒ anomija. Amerikiečių sociologas Robertas Kingas Mertonas (Robert King Merton) išskyrė dvi jėgas, formuojančias anomiją ‒ vienai jų tarpininkauja kultūra, padedanti sukurti tam tikrą grupių bei individų siekių sferą, o kita yra susijusi su konkrečia socialinės visuomenės struktūra ir nustato tam tikrą sąrašą būdų, priimtinų jai siekti konkrečių tikslų.

Politinio nestabilumo, anomijos sąlygomis, okupuotosios teritorijos gyventojai turi tris skirtingus variantus, kaip jiems derėtų elgtis:

1) jie iki tol, kol esama situacija bus galutinai išspręsta politinių atstovų, gali priimti ją kaip normalią. Šiuo atveju gyventojai tampa visiškai pasyvia terpe, leidžiančia savo lemtį spręsti suverenams ir iš anksto jiems paklūstanti;

2) tam tikru lygmeniu palaikyti okupantą, pripažįstant jį savu, ir nuosekliai prisidėti prie okupanto valdžios bei naujojo politinio rėžimo legitimacijos (įteisinimo);

3) atsisakyti priimti ją (esamą situaciją) kaip normalią ir pradėti kovą dėl ankstesniosios ‒ ikiokupacinės ‒ padėties šalyje sugrąžinimo.

Partizaninis karas, anot Indijoje veikiančio Gynybos studijų ir Analizių instituto (Institute for Defence Studies and Analyses) nario Šankaro Kaljanaramano (Shankar Kalyanaraman), tai revoliucinio ir pilietinio karo metodas, kai norima pakeisti esamą politinę padėtį. Pagrindinis partizanų tikslas, kaip teigė minėtasis autorius, nėra užimti teritoriją, o, naudojant „smok ir bėk“ („hit and run“) taktiką neduoti ramybės okupantui. Pasak Šiaulių universiteto docento Simono Strelcovo, ši „hit and run“ taktika partizanams svarbi norint išlaikyti tam tikrą taktinę persvarą. Jie tu¬ri ge¬bė¬ti grei¬tai, netikėtai pul¬ti ir, nepatyrę nuostolių (arba, palyginus su priešu, patyrę labai menkus nuostolius), greitai, gudriai at¬si¬trauk¬ti. Ne¬ti¬kė¬tu¬mas ir gud¬rybė yra pagrindiniai partizanų ginklai, kuriuos dar labiau sustiprina technikos bei motorizacijos įtraukimas. Lietuvos partizaninio karo metais kovoję „miško broliai“ technika ir motorizacija pasigirti, deja, negalėjo. Prieš partizanus dažniausiai taip pat nebuvo naudojami nei tankai, nei kokia nors kita technika (užfiksuoti keli atvejai, kai kautynėse, priešo gretose, būta lėktuvų, tankų, šarvuočių; kartą panaudotas net šarvuotas traukinys). Tačiau, kaip teigė K. Šmitas, pabrėžęs, kad apie tai yra kalbėjęs ir Ernestas Če Gevara (Ernesto Che Guevara) ‒ su ginklu rankose kovojantis partizanas visuomet liks priklausomas nuo bendradarbiavimo su reguliaria organizacija. Karo teoretikas ir istorikas Karlas fon Klausevitzas (Carl von Clausewitz), teigęs, kad karas ‒ tai politikos tąsa, tik kitomis priemonėmis – rašė, kad partizanams geriausia ka¬riau¬ti to¬liau nuo di¬de¬lių mies¬tų, vietovė¬se, kur leng¬va eki¬pi¬ruo¬tė ir grei¬tis tap¬tų pra¬na¬šu¬mu prieš re¬gu¬lia¬rią kariuome¬nę (miš¬kuo¬se, kal¬nuo¬se, pelkėse ir kt.). „Visuotinėje Lietuvių enciklopedijoje“ pateikiamas toks partizaninio karo apibrėžimas: „karinės ar pusiau karinės operacijos priešo užimtoje ar nedraugiškoje teritorijoje, atliekamos nereguliarių, daugiausia iš vietinių gyventojų sudarytų kovos būrių. Priešo užnugaryje gali veikti ir reguliarioji kariuomenė. Kaip partizaniniai dažnai vyksta pilietiniai arba nacionalinio išsivadavimo karai. Partizaninio karo pagrindinis tikslas – nedideliais išpuoliais alinti ir silpninti priešą, o sustiprėjus – organizuoti savo reguliarius karinius darinius, pajėgius rengti dideles puolamąsias operacijas“. Derėtų pažymėti, kad šiame apibrėžime taikoma „nereguliarumo“ sąvoka Lietuvos partizaninio karo kontekstui netinka, kadangi 1944‒1953 m. kovoję „miško broliai“, nors ir ne nuo pirmųjų karo metų (kadangi tam reikėjo laiko), tačiau turėjo organizuotą struktūrą. 1907 m. Hagos IV konvencijos priedo „Sausumos karo įstatymų ir papročių nuostatai“ pirmajame skyriuje sakoma, kad teisėtais kovotojais laikomi ir karo įstatymai taikomi tokiems daliniams, kurie:

1) turi vadą, atsakantį už savo valdinius;

2) turi gerai iš toli matomą sutartinį skiriamąjį atpažinimo ženklą;

3) atvirai nešioja ginklą;

4) vykdo operacijas laikydamiesi karo įstatymų ir papročių.

Asmenys, kurie šių kriterijų neatitikdavo, nebuvo laikomi teisėtais kovotojais. Juos vadindavo „laisvaisiais šauliais“ („Franc-tireurs“). Klausimas, ar partizanas yra laikytinas teisėtu kovotoju ir atitinka aukščiau minėtuosius kriterijus, buvo iškeltas teisiant partizaninių karų Balkanuose dalyvius. Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu vyravo nuostata, kad: „Privatūs asmenys, kurie griebiasi ginklo ir imasi priešiškų veiksmų prieš priešą, negali džiaugtis ginkluotųjų pajėgų privilegijomis, ir priešas turi, pagal tarptautinės teisės paprotinę taisyklę, teisę elgtis su tokiais individais kaip su karo nusikaltėliais. Tačiau jie nustoja būti privačiais individais, jei susiorganizuoja tokiu būdu, kuris, pagal Hagos konvenciją, suteikia jiems reguliarių pajėgų dalyvių teises“.

Lietuvos partizaninio karo kovotojai visiškai atitiko aukščiau minėtuosius kriterijus: kiekvienas kare veikęs partizanų būrys turėdavo savo vadą; partizanų apranga ‒ kariuomenės uniforma su antsiuvuose vaizduojamu Vyčio kryžiumi, Vyčiu, Gediminaičių stulpais, Lietuvos trispalve ‒ būdavo matoma iš tolo; ginklai nešioti atvirai; laikytasi karo įstatymų ir papročių.

Žodis „partizanas“ daugeliui Lietuvos žmonių asocijuojasi su 1944‒1953 m. įvykiais, kai vyko ginkluotas pasipriešinimas šalies teritorijos okupacijai. Tačiau, kaip jau minėta, partizanai egzistavo dar XVII a., tad ir Lietuvoje jų būta iki partizaninio karo pradžios. Tam tikros partizanų formuotės egzistavo 1918‒1920 m. vykusiose Nepriklausomybės kovose.

1944–1953 m. Lietuvos partizaniniame kare patirti žmogiškieji nuostoliai nėra konkrečiai apibrėžti. Čia, kaip ir kitur, galioja posakis „istoriją rašo nugalėtojai“ – tai reiškia, kad sovietinės struktūros buvo linkusios iškreipti karo aukų skaičius: nužudytų partizanų skaičius įvairiuose dokumentuose buvo dirbtinai didinamas, o struktūroms priklausiusių asmenų – mažinamas.