Šiauliuose trūksta ryškesnių spalvų skėčių

Panoręs parašyti apie liūdesį, žodžio „liūdesys“ apibrėžimo net nerandu. Tiesa, mums, išgirdus žodį „liūdesys“, tuoj peršasi dar du žodžiai iš „l“ – „lietus“ ir „Lietuva“.

„Vikipedijoje“ liūdesio jausmas tapatinamas su sielvartu, melancholija, rašoma, kad tai laimės priešingybė. Dėl laimės tai nesinorėtų sutikti. Drįsčiau teigti, jog liūdesys nėra taip jau ir blogai. Sako, liūdinčiųjų geresnė atmintis, tikslesni sprendimai, motyvacija, geresnė komunikacija, daugiau teisingumo. Trumpas liūdesys – gerai, tik ilgas virsta depresija.

Liūdesio spalva – mėlyna, gėlės – lelijos, daina – „Būna dienų lyg tyčia“, kvepalai, kaip teigė viena moteris, kuria pasitikiu, – Guerlain „Aqua Allegoria Lilia Bella“, nors šiaip jau kvepia jie lietumi.

Pagalvojau, jog liūdesys byloja viena – trūksta vandens (mažai jo vartojame). Tai fizinėje plotmėje, o dvasinėje – spalvų (nesiskiriame su pilka) trūkumas. Jei negyvenate Šiaulių bulvare, bet turite jame gyvenančių draugų, pakilkite, lietui lyjant, į jų butą ir iš balkono ar tiesiog pro langą pažvelkite į bulvarą. Vien tik tamsūs skėčiai. Trūksta ryškesnių spalvų. Tiesa, taip ne tik Šiauliuose. Bet tai, kaip sakė Knysliukas, neturėtų mūsų džiuginti. Norėtųsi spalvingesnio miesto.

Kokį paminklą statyti?

Ginčai vyksta ir Vilniuje, ir Šiauliuose, ir kituose miestuose. Liubline, Lietuvos aikštėje (yra tokia šiame Lenkijos mieste), stovi net trys paminklai: skirtas Liublino unijai, skirtas 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijai ir paminklas J. Pilsudskiui (jis sėdi ant žirgo). Taigi, pagalvojau, o kodėl, tarkime, mūsų Lukiškių aikštėje negalėtų stovėti keli paminklai? Aišku viena – mūsų šaliai tegali tikti tik liūdni paminklai.

Suprantu, jog slidi tema apie S. Nėrį, J. Janonį ar P. Cvirką, apie ano meto didvyrius ir pritrūkusius drąsos. Labai siūlau diskutuojantiesiems šiomis temomis pažiūrėti italų režisierės Lilianos Cavani meninį filmą „Naktinis portjė“. Tai vienas liūdniausių mano matytų kino filmų. 1957-ieji metai Viena. Buvęs nacių karininkas Maksas, karo metais prižiūrėjęs kalinius koncentracijos stovykloje, dabar dirba naktiniu portjė viešbutyje. Čia renkasi buvę jo tarnybos draugai, jaučiantys kaltę ir bijantys, kad neatsirastų liudininkų, galinčių paliudyti jų praeitį.

Kartą tarp viešbučio svečių Maksas atpažįsta buvusią kalinę Liuciją, kurią jis buvo įsimylėjęs. Moteris, dabar ištekėjusi už garsaus dirigento, taip pat atpažįsta Maksą. Pradžioje Liucija nori kuo greičiau palikti šį viešbutį ir numarinti prisiminimus, vėliau visgi sugalvoja akis į akį šnektelti su Maksu. Tarp jų vėl suliepsnoja aistra. Supratę, kas toji Liucija, baimėje atsiduria senieji Makso tarnybos draugai. Vieną dieną įsimylėjėlių pora išvažiuoja iš viešbučio ir kai sustoja ant tilto, kažkas paleidžia į juos mirtinus šūvius.

Tiems, kurie jautrūs tvirtiems moraliniams principams, filmas greičiausiai nepatiks, bet niekas nepaneigs, jog šis kino kūrinys provokuoja savo istoriniu kontekstu ir klausia, kas gali būti istorijoje teisėjais.

Pasaulyje daugiau liūdnų knygų nei linksmų

Nežinau, ar yra tokia statistika, bet daugelis tvirtina, jog tai neginčytina tiesa. Šiandien prieš mane Simone’ės de Beauvoir „Palaužta moteris“. Gimusi aristokratų šeimoje Simone de Beauvoir jauna įgijo filosofijos daktaro laipsnį Sorbonoje, o istorijon įsirašė kaip rašytoja ir feminizmo karalienė. Aišku, ji žinoma ir kaip Jeano-Paulio Sartre’o draugė.

Knygą sudaro trys apysakos – „Santūrumo amžius“, „Monologas“ ir „Palaužta moteris“. Pirmojoje apysakoje herojė profesorė turi viską – mylimą vyrą, sūnų, puikią karjerą, gražius namus, draugų ratą, bet... Herojė ima jausti nutolimą nuo vyro, sūnus sukuria savo šeimą ir irgi atitolsta, jos naujasis romanas sulaukia kritikos. Ima vertis vidinė tuštuma, kai nei tu iš gyvenimo, nei gyvenimas iš tavęs jau nieko nesitiki. Nejau po šešiasdešimties esi pasmerktas vienatvei?

Antroji apysaka tai nusivylusios moters monologas Naujųjų metų išvakarėse, o trečiojoje dienoraščio forma parašytoje apysakoje „Palaužta moteris“ herojės vyras prisipažįsta, kad turi romaną su kita jaunesne moterimi. Moteris dar tikisi, kad tai tik laikinas vyro susižavėjimas, kad vyras grįš pas ją. Bet ilgainiui herojė supranta, jog to nebus, ir ji nebežino, kam gyventi toliau.

Liūdna knyga. Visi literatūros kritikai vieningai pripažįsta, kad slogių refleksijų čia daugiau nei džiaugsmingų akimirkų. Bet, sako, tokios knygos stiprina.

Pasidomėjau, ką skaito Ingrida Šimonytė ir prezidentas Gitanas Nausėda. Šimonytė, be Šveiko, ką visi žino, dar išskiria A. Lindgren „Pepę Ilgakojinę“ ir Dž. Orvelo „1984-ieji“. Prezidentas nemini knygų pavadinimų, o tik autorius – G. G. Markesą, H. Hesę ir F. Kafką.

Nesakysi, kad linksmos knygos, gal daugiau – liūdnokos, išskyrus nebent „Pepę Ilgakojinę“.

Jei reiktų rinktis liūdniausią eilėraštį, šiandien man būtų Aido Marčėno „Liūtis“ („Skubant pasislėpti Aušros vartuose“): „Randi vis tiek daugiau, nei prarandi. / Gyvenimas gražus net sudėvėtas. / Didžiosios gatvės aukštupin brendi / per vandenis, atplūstančius iš Letos. / Liūtis tokia galinga, kad su ja / pasaulis pažinotas, regis, dingo. / Ir liko tik širdis ir Marija – / šiek tiek labiau, nei dera, gailestinga.“ Tiesa, rytoj tai jau gali būti kitas eilėraštis.

Humoras privalo turėti šiokį tokį liūdesio šešėlį

Taip mąsto lietuviai. Lietuva yra tūkstančio poetų, o ne tūkstančio komikų kraštas. Ar įmanoma, kad lietuvis juoktųsi iš jam nejuokingo ir liūdno anekdoto? Taip, jeigu tą anekdotą pasakoja jo viršininkas. Na, dar galima juoktis tiesiog iš mandagumo.

„Auksiniuose svogūnuose“ regint gausų mūsų politikų būrį, susidaro įspūdis, kad jie arba mazochistai, arba bepročiai – iš jų atvirai tyčiojamasi, o jie iki ausų išsišiepę ploja. Atrodo, kad jiems būti tokiose laidose – garbės reikalas. Liūdna.

Klausantis kai kurių mūsų humoristų, apima gėdos jausmas dėl jų. Ir dar. Nejau vis dar manoma, kad geriausias humoras, kurio reikia visiems Lietuvos žiūrovams, yra serijinės komedijos, kur už kadro kas nors juokiasi?

Mūsuose kažkadais populiarūs buvo politiniai anekdotai. Jų pasakojimas tuomet galėjo liūdnai baigtis. Šiandien jų niekas nebepasakoja, nes tokie anekdotai geriausiai nuskamba tada, kai už juos gali nukentėti.

Kartą bičiulių draugijoje pradėjau kalbą apie tai, jog metu svorį. Kažkas ironiškai pastebėjo, jog man tai nesiseka. Nuliūdino. „Aš tai darau dėl savęs“, – liūdnai paaiškinau jam.

Liūdna diskutuoti ir pinigų tema. Kiek lietuviai norėtų uždirbti? Pasirodo, buvo netgi tirta. Daugiau nei pusė apklaustųjų teigia, kad norėtų gauti 1 000 (paprastas ir įsimenantis skaičius) eurų algą per mėnesį, 25 proc. respondentų norėtų 1 500 eurų, o vos keli procentai asmenų įvardijo, kad norėtų gauti nuo 2 000 eurų. Kad viskas pabrango, rodo ir šie skaičiai, nes ne taip jau ir seniai pusė apklaustųjų norėjo gauti 2 000 litų per mėnesį, kas būtų šiek tiek mažiau nei 600 eurų.

Liūdni pokalbiai ir išgeriančiųjų draugijose. Stiklelį mėgstantis pakilnoti draugas aiškina, jog jis geria ne visad, o tik kai degtinę supa kažkas gražaus – sodas, miškas, gėlynai, laivas, ežeras, upė, jūra... Tarsi viskas gerai, bet ar nepastebite, kiek daug nostalgijos, liūdesio?

Bet pats liūdniausias dalykas – tai liūdnas padavėjas. Mėgstu „turbo“ padavėjus. Visur restoranuose taip praminti greitai besisukantieji.

Tik neseniai girdėtas anekdotas truputį linksmesnis.

Viršutiniame pastato aukšte į liftą įlipa vyriškis ir klausia ten jau stovinčiojo:

– Ar jūs į apačią?

– Ne, po galais, į šoną, – atšauna šis.