Šiauliuose – naujausia Edžio Jurčio fotografijų paroda „Būties nerimas“

Kovo 3 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekos III a. galerijoje atidaroma Lietuvos fotomenininko Edžio Jurčio (JAV) personalinė paroda „Būties nerimas“, apimanti pastarųjų dvejų metų fotografinę autoriaus kūrybą. Renginyje dalyvauja menotyrininkė, parodos kuratorė Danguolė Ruškienė.

Šiauliuose paroda veiks iki kovo 23 d., po to ji bus eksponuojama Vilniuje, Kaune ir kituose šalies miestuose. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė. 

Parodos organizatoriai: Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka.

Klaipėdoje gimusio ir iki 1981 m. gyvenusio E. Jurčio kūryba yra palyginti gerai žinoma. Nors menininkas jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvena JAV, naujausius savo kūrinius pirmiausia stengiasi pristatyti savo gimtojoje šalyje, į kurią sugrįžta beveik kasmet. Praeitų metų pabaigoje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai jis neatlygintinai perdavė dalį savo fotografijų archyvo. Tai – didžiausia šio autoriaus fotoarchyvo dalis, saugoma Lietuvoje. Daugiau nei metus laiko su biblioteka trukusio bendradarbiavimo rezultatas – po šalį keliaujanti naujausių autoriaus kūrinių paroda ir retrospektyvinis E. Jurčio fotografijų albumas „Būti šalia / Being Near“, kuris šiauliečiams jau buvo pristatytas Šiaulių knygų mugės metu. 

 E. Jurčio parodoje „Būties nerimas“ – reakcija į šiandieninį pasaulį, jau antri metai kaustomą pandemijos, jį ištikusias katastrofas ir visuomeninius konfliktus. Fotografijų ciklas „Didžiosios tuštumos jausmas“ (2020) 2020-ųjų vasarą buvo rodytas „Prospekto“ galerijoje Vilniuje, ciklai „Užsibarikadavę iki ašarų“ (2020) ir „Mirties ir gyvasties jėga“ (2021) Lietuvos žiūrovams pristatomi pirmą kartą.

— 

Nerimas, išdaigintas iš besimainančios realybės, nevaldomai suveši. Nuojauta tampa tikrove. Visa tai, kas ilgus metus buvo kruopščiai planuojama, statoma ir tobulinama, čia pat pradeda griūti. Negali nei sustabdyti, nei pakeisti to, kas vyksta, ir ankstesnė būtis palaipsniui praranda pagrindą. Tai neišvengiamai keičia ne tik gyvenimo išorę, bet ir vidų. Kas anksčiau puikiausiai funkcionavo, staiga nustoja veikti. Pradingsta seniai įsigalioję susitarimai, o naujų dar nėra. Todėl ateities vizija pradeda blukti ir būties kontūrus vis sunkiau apčiuopti. Nepažįstami reiškiniai gąsdina. Lieka labai nedaug iki chaoso ir panikos. Ar bus peržengta riba? 

Šiandieninis pasaulis patiria eroziją ne tik dėl nesibaigiančios pandemijos, atvėrusios jo tuštybės teritorijas ir demaskavusios nepriekaištingos tvarkos efemeriškumą. Kai tampa aišku, kad tvarką sergėję ir įsakmiai judėjimo srautus reguliavę ženklai bet kurią akimirką gali tapti bereikšmiais, o susikurtas pasaulis – pernelyg žemas, kad galėtum išsitiesti ir vaikščioti iškėlęs galvą. Ir tai ne tik dėl išplitusio viruso. Lygiai tokią pat destrukciją sukuria socialiniai konfliktai, statantys barikadas savitarpio suvokimui. Vienus žudantys, kitiems ardantys gyvenimus, labiausiai nutolusiems grasinantys įtampa ir nerimu. Akivaizdu, kad dabarčiai nepritaria ir gamta. Vis didėjanti konfrontacija su ja, grobuoniškas siekis koreguoti jos dėsnius tampa nesibaigiančiais kataklizmais, ne tik asmeninėmis, bet ir globalinėmis tragedijomis.  

Tačiau nerimas nereiškia pabaigos. Jis signalizuoja grėsmę, veikia kaip perspėjimas. Šalia juoda visada galima aptikti balta. Tarp nuodėgulių vėl gali sužaliuoti žolė, augti medžiai, dygti namai. Taigi, net ir ten, kur, atrodo, viskas baigiasi, įmanoma pradžia. Svarbu tik tai suvokti. 

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė

—

E. Jurčys gimė 1957 m. Klaipėdoje. Fotografuoti pradėjo dar mokykloje. Maždaug tuo pat metu prasidėjo jo pažintis ir su kinu. Po mokyklos baigimo pradėjo bendradarbiauti su LTSR fotografijos meno draugija (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Tai lėmė, kad jo fotografinė veikla dar labiau suaktyvėjo. Tačiau netrukus išvyko dirbti į Maskvą, o nuo 1989 m. emigravo į JAV. Šiuo metu gyvena ir kuria Portlande. Yra laisvai samdomas fotografas ir videografas, vykdantis redakcijų užsakymus, dizaino projektus ir kuriantis dokumentinius filmus. E. Jurčys sukūrė per 20 fotografijos ciklų itin aktualiomis socialinėmis temomis, surengė per 30 personalinių parodų (Portlande, Sietle, Lietuvoje, Austrijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitur), dalyvauja grupinėse parodose, yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų ir įvertinimų. 

Pasak parodos kuratorės D. Ruškienės, E. Jurčio kūryba svarbi ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos fotografijos istorijai. Jo kūrybinis braižas, pradėjęs formuotis sovietmečiu, ryškiausias transformacijas patyrė Nepriklausomybės atkūrimo laikais ir išvykus jam gyventi į užsienį. Tai lėmė, kad E. Jurčio fotografija Klaipėdos kontekste yra unikali, išsiskirianti ir visos Lietuvos fotografijoje. Joje atpažįstamos pasaulinės fotografijos tendencijos, bet kartu ši fotografija išsaugo ir Lietuvos meninės fotografijos tradicijas. 

Renginio metu prašome dėvėti respiratorius. Taip pat bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse. 

Daugiau informacijos apie parodą: Danguolė Ruškienė, el. p. d.ruskiene@isvb.lt, +370 650 37370