Šiauliuose gyvenantis italas Cosimo Barranca: Tai, ko neturėjau Italijoje, gavau čia – Lietuvoje

„Cosimo Barranca – visai kaip riestainis“, – į klausimą, kaip taisyklingai reikėtų tarti jo pavardę atsako jau septintus metus Lietuvoje gyvenantis italas. Šiauliečiams jis gerai pažįstamas – ne vienam teko asmeninę šventę ar darbo vakarėlį švęsti būtent jo įkurtoje itališka dvasia dvelkiančioje kulinarinėje studijoje. Cosimo pripažįsta, kad išvykti iš gimtos šalies ir pradėti verslą svečiame krašte – nemenkas iššūkis. Bet patikina niekada net nesuabejojęs savo sprendimu, juo labiau, kad į Lietuvą jį atvedė meilė.

Su Cosimo susitikome žvarbią rudens dieną jo studijoje. Vyras neslėpė norintis susitikti gyvai, taip ir susikalbėti būsią lengviau. Visgi vos įžengusi pro duris lieku nustebinta, kaip gražiai ir aiškiai Cosimo kalba lietuviškai.

„Lietuvoje gyvenu jau septintus metus, per tą laiką išmokau. Vos atvykęs į Lietuvą pirma nusprendžiau išmokti kalbą, o kaip kitaip dirbti, bendrauti su žmonėmis? Iš pradžių atrodė paprasta – moteriška, vyriška giminė, vienaskaita, daugiskaita, bet po to! Dieve mano, jau tos jūsų galūnės...“ – apie lietuvių kalbos pamokas šmaikščiai pasakojo italas.

Studijavo teisę, bet pasirinko kulinariją

Cosimo užaugo Pietų Italijoje, Kalabrijos regione, penkių asmenų šeimoje. Tėvai turėjo savo restoraną, tad jo gyvenimas jau nuo mažų dienų prabėgo virtuvėje, stebint kaip jie dirba. Augdamas Cosimo ir pats padėjo tėvams: plovė indus, atliko kitus pagalbinius darbus. Visgi baigęs mokyklą jis pasirinko ne kulinaro ar virtuvės šefo specialybę, o kur kas rimtesnę – įstojo mokytis teisės.

Kaip pats sako, Italijoje tėvams išleisti vaikus studijuoti – gana sunku, o tris vaikus turinčiai šeimai tai sunki finansinė našta, tad ten įprasta, kad studentai ne tik mokosi, bet ir dirba. Tokį kelią pasirinkto ir Cosimo, kuris laisvu nuo studijų metu ėmė uždarbiauti restoranuose.

„Pradėjau plauti indus, pakilau iki virėjo, o dabar net iki direktoriaus. Keliavau per visą Italiją, dirbau ir Ispanijoje, Graikijoje, paskui persikėliau į Šiaurės Italiją – Parmą. Ten buvo tokio restorano savininkas, kuris gamino patiekalus restoranams, bet neturėjo žmogaus, kuris galėtų valdyti restoraną. Man teko ne tik pasirūpinti virtuve, bet ir viską administruoti. Buvau virėjas, padavėjas, kasininkas – dirbau viską“, – apie darbą restorane pasakojo Cosimo.

Galiausiai darbas virtuvėje italą tiek įtraukė, kad jis nusprendė mesti teisės studijas ir atsiduoti tai veiklai, kuri išties jam teikia malonumą.

„Teisę pasirinkau, nes turiu gerą atmintį. Bet kai pradėjau įsisukti restorane, viską pamačiau, nutariau, kad eisiu dirbti. Man patinka. Palikau studijas, sakydamas, kad gal kada pabaigsiu“, – šypsosi Cosimo.

Į Lietuvą atvyko paskui mylimąją

Būtent Parmoje jis susipažino su tuo metu pagal studentų mainų programą atvykusia lietuvaite Aušra, kuri ir įnešė tiek daug permainų į Cosimo gyvenimą.

„Ten viskas prasidėjo. Susipažinome, vienas kitam patikome. Kartu gyvenome apie penkerius metus. Kadangi mūsų darbai ne tokie paprasti, lengva nebuvo. Aš, kaip virėjas, dirbau nuo pat ryto iki vakaro, kartais iki nakties. Ji dirbo vaistininke, iki darbo tekdavo važiuoti 60 km, o ir perspektyvų didelių nebuvo, Italijoje nėra tokių vaistinių tinklų, kaip Lietuvoje. Tas laikas buvo sunkus mums abiems. Negalėjome planuoti mūsų laiko, bet nenorėjome vienas kito prarasti, tai svarstėme įvairius variantus, bet galiausiai nusprendėme vykti į Lietuvą“ – prisiminimais dalijosi vyras.

Taip Cosimo paliko artimuosius Italijoje ir nusprendė kurti naują gyvenimą čia – Lietuvoje. Vyras pripažįsta tokiu savo sprendimu tada gerokai šokiravęs tėvus, kurie apie postsovietines Rytų Europos šalis turėjo susidarę gana neigiamą nuomonę. Laimei, visa tai pasikeitė iškart po jų viešnagės Lietuvoje.

„Tėvams buvo liūdna, kai mečiau studijas. Jie sakė, gi matai, kaip mes gyvename, kasdien sunkiai dirbame. Ragino mane persigalvoti, bet aš siekiau, ko norėjau.

Kai dar pasakiau, kad vykstu į Lietuvą, sakė „Kur? Kur ta Lietuva?“. Jie jaudinosi, nes tikėjo kalbomis, atėjusiomis dar iš iš senų laikų, kad Rytų Europoje yra blogai, pavojinga. Tik apsilankę čia suprato, kad yra visai kitaip. Dabar jie patys nori atvažiuoti, turi čia pažįstamų, jiems čia patinka“, – džiaugėsi Cosimo.

Lietuva pasitiko svetingai

Pirmiausia pora apsistojo Kaune, po to Vilniuje. Bet šie miestai prie Parmos ramybės pratusiam italui pasirodė per dideli ir svetimi, todėl galiausiai abu nusprendė persikelti į Aušros gimtuosius Šiaulius, kur gyvena ir dabar.

„Šis miestas man kaip tik. Atstumai nedideli, darželiai, mokyklos – viskas, ko reikia, yra šalia. Patogus susisiekimas. Man atrodo, kad esu dar Parmoje. Nors didesniame mieste dėl darbo gal ir geriau, bet viskas per daug chaotiška, o man norisi ramybės“, – pasakojo vyras.

Cosimo džiaugiasi, kad lietuviai jį priėmė labai svetingai. Per septynerius čia praleistus metus italui dar nė karto neteko susidurti su piktais žmonėmis, susilaukti neigiamų reakciją, ar komentarų. O Aušros šeimą jis vadina savo antrąja šeima, sako puikiai sutariantis su visais jos artimaisiais.

„Jie priėmė mane kaip sūnų. Turiu nuostabią uošvienę, švogerį. Tai yra mano šeima. Viskas labai labai gerai,“ – džiaugiasi Šiauliuose gyvenantis italas.

Jis atvirauja, kad Lietuvoje turintis viską, ko neturėjo Italijoje. Pradedant nuostabia šeima, kurią sukūrė drauge su Aušra, baigiant puikia Lietuvos gamta, kuria galima džiaugtis kiekvieną dieną.

„Aš niekada nebuvau Italijoje miške. Neturėjau laiko, eiti prie jūros, prie ežero. Čia mažesnis stresas, gali organizuoti savo darbą kitaip. Man geriau čia negu ten“, – atvirauja Cosimo.

Nėrė į kulinarijos verslą

Apsistojęs Šiauliuose, Cosimo ėmė planuoti savo veiklą. Pirmiausia atsirado kioskelis Šiaulių centriniame turguje, kuriame italas prekiaudavo savo pagamintu itališku maistu.

„Tai buvo pradinė, galima sakyti, mažiausia mūsų investicija. Pradėti nuo kavinės pasirodė per daug brangu. Čia nėra kaip Italijoje, kad susikuri meniu, atidarai paprastą kavinę, svarbu, kad maistas skanus būtų, ir žmonės ateis valgyti. Čia taip nėra. Vien foteliams turi kiek išleisti! O kur dar stalai, šviestuvai... Prabanga! Per daug! Dar daug personalo... Tai kiek pinigų reikia! O ir kainos tuo metu buvo labai mažos. Porcija sriubos kainavo vos 1 litą.

Sakom, pradėkim nuo turgaus, žiūrėsim, kaip žmonės reaguos į mūsų virtuvę, gal jiems nepatiks“, – apie verslo pradžią pasakojo Cosimo.

Bet šiauliečiams patiko. Jie ateidavo, paragaudavo ir vėl sugrįždavo. Tai leido ramiau atsikvėpti ir žengti drąsesnį žingsnį – įkurti kulinarijos studiją, kurios lankytojai patys įtraukiami į itališko maisto gamybos procesą. Čia vyksta degustacijos, vakarienės tamsoje.

Šiltuoju metų laiku Cosimo vyksta į gamtą, ruošia maistą įvairiems renginiams – vestuvėms, krikštynoms, kitoms asmeninėms ir darbo progoms. Be to jis bendradarbiauja su kitomis kavinėmis, konsultuoja, padeda atnaujinti meniu.
 

Didžiausia vertybė – šeima

Kulinarijos studija – šeimos verslas, į kurį Cosimo įdeda visą savo širdį. Tą sako ir pats studijos pavadinimas „Con Amore“ (liet. su meile). Vyras ne kartą pabrėžia, kad šeima jam yra svarbiausia, todėl kiekvieną laisvą minutę, kai nesisukioja itališkoje virtuvėje, skiria savo brangiausiems žmonėms – žmonai ir 8 mėnesių dvynukams. 

„Šeima man yra viskas. Sunku nusakyti lietuviškai… Įsivaizduokite tokią vietą, į kurią tu įlendi ir viskas dingsta. Čia jautiesi saugus, kartu ir pats spinduliuoji saugumą, šilumą“, – kalbėjo Cosimo.

Jis prisipažįsta, kad namie jį žmona lepina gamindama lietuviškus patiekalus, kuriuos italas jau spėjo pamėgti.

„Esu pripratęs lietuviškus patiekalus valgyti namuose. Lietuviška virtuvė yra skani, ypač balandėliai, cepelinai. Iš pradžių man nepatiko šaltibarščiai. Derinys atrodė nekoks: kefyras, kiaušiniai... Bulvė karšta, o sriuba šalta! Bet kažkodėl dabar nė viena vasaros diena nepraeina be šaltibarščių!“– juokiasi Cosimo.

„Nieko lengvo nėra“

Baigdamas pokalbį, Cosimo pabrėžia, kad atvykti į Lietuvą ir svajoti apie lengvą gyvenimą čia, nederėtų. „Nieko lengvo nėra“, – sako jis. Čia pat priduria, kad viskas yra įmanoma tada, kai sieki užsibrėžto tikslo ir įdedi daug darbo ir pastangų.

„Viską reikia labai gerai apmąstyti, nebent palieki tokią šalį, kuri tikrai nieko tau neduoda. Bet kai palieki gerą darbą, kur nieko netrūksta, ir atvyksti į Lietuvą, turi neprarasti motyvacijos, siekti užsibrėžto tikslo ir atsiduoti tai veiklai 110 procentų.

Be to, turi žinoti, kaip viskas vyksta, suprasti žmones, kitą kultūrą. Tada reikia visiškai prisitaikyti, pamiršti, kaip tu pripratęs, kas pas tave geriau, ar blogiau. Tai nėra paprasta“, – sakė Cosimo.

Paklaustas, kas buvo sunkiausia, jis tik nusišypso ir pasidžiaugia, kad viskas jam pasisekė gana paprastai.

„Dabar žiūrint į praeitį atrodo, kad viskas buvo lengva. Gal sunkiausia buvo tikėti, kad viskas bus gerai. Nieko neradau tokio sudėtingo. Lietuvoje galima labai gerai gyventi. Ypač jei turi aiškų planą, kažkiek santaupų, tada viskas bus gerai“, – pokalbį baigė Cosimo.

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.