Šiauliuose gyvenantis indas: „Kiekviena mūsų tradicija turi priežastį“

Vos spėjame pasisveikinti, o Šiauliuose gyvenantis indas Harith Reddy jau tiesia man šokolado plytelę. Pastebėjęs sutrikusį mano žvilgsnį, jis nusišypso ir paaiškina, kad Indijoje įprasta per susitikimus ką nors padovanoti net ir visiškai nepažįstamiems žmonėms. Dažniausiai dovanojami saldumynai, kurie Indijoje siejami su laime ir džiaugsmu.

– Harith, trumpam užmirškime saldumynus – papasakok, kaipgi atsidūrei Šiauliuose?

– Į Šiaulius atvažiavau dėl studijų – Šiaulių universitete (toliau – ŠU) įgijau mechanikos inžinieriaus magistro diplomą. Iš tikrųjų norėjau mokytis Vokietijoje, tačiau, kai pateikiau paraišką studijoms, atsakymo laukiau beveik 7 mėnesius. Kaip tik tuo metu Indijoje susipažinau su žmogumi iš ŠU, jis ir pasiūlė pabandyti stoti į šį universitetą. Pateikiau paraišką, atsakymas atėjo iš karto.

Tada apie Lietuvą nieko nežinojau, bet tai, ką pamačiau nuotraukose ir vaizdo įrašuose, man patiko. Taip pat palyginau studijų dalykus, pragyvenimo kainą ir man pasirodė, kad verta čia atvykti.

Po studijų gavau darbą vienoje Šiaulių įmonėje. Nors pinigai nėra dideli, man labai patinka kolektyvas, gaunu daug vertingos patirties.

– Šiauliuose gyveni 2,5 metų – galbūt įleisi čia šaknis?

– Ne, aš vis tik svajoju gyventi ir dirbti Vokietijoje. Esu mechanikos inžinierius, dievinu automobilius, motociklus, todėl ten manęs lauktų daugiau galimybių ir perspektyvų. Kol kas įsidarbinti Vokietijoje nepavyko, bet tikiu, kad jei lemta, pasiseks. Indijoje mes turime posakį, jog viskas užrašyta iš anksto. Be to, man patiktų gyventi ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose, Danijoje.

– Lietuvoje turime didelę problemą dėl emigracijos: lietuviai išvažiuoja svetur ir retas kuris sugrįžta į gimtąją šalį. Ar pats ketini sugrįžti į Indiją?

– Indijoje žmonės taip pat emigruoja. Dažniausiai į Europos šalis, Jungtines Amerikos Valstijas, Australiją. Taip yra dėl populiacijos. Indijoje gyvena beveik 1,5 mlrd. žmonių, todėl gauti darbą nėra lengva. Į vieną darbo vietą pretenduoja 1 000 kandidatų. Tam, kad tau pasisektų, turi būti itin aukštos kvalifikacijos arba išsiskirti per interviu. Todėl žmonės ir siekia aukštesnio išsilavinimo, profesinės patirties svetur.

Aš pats dar ketverius metus ketinu pabūti Europoje – dirbti, įgyti žinių, patirties, o tada sugrįžti į Indiją ir visa tai panaudoti kurdamas savo verslą. Negaliu palikti Indijos ir dėl tėvų. Jie per gyvenimą daug sukaupė ir jeigu manęs nebus, viskas nueis veltui.

– Tradicinis klausimas – ar labai skiriasi indai ir lietuviai?

– Skirtumų nemažai (šypsosi). Lietuva yra laisvesnė šalis – Indijoje mes turime nemažai apribojimų, prietarų. Nors iš kitos pusės – kai kurie lietuviai, ypač vyresnio amžiaus, yra galbūt dar labiau susivaržę nei indai. Kai atvykau į Šiaulius, nesupratau, kodėl žmonės į mane spokso, o kai jiems nusišypsau, nuleidžia akis, nusisuka. Indijoje, jeigu pamatai žmogų, net ir nepažįstamą, gali jam nusišypsoti ir jis nusišypsos atgal.

Keista ir tai, kad čia yra tiek mažai žmonių. Esu iš Bengalūro, mano mieste gyvena 11 mln. žmonių, todėl Šiauliai man atrodo pernelyg tušti. Iš pradžių gal ir buvo smagu turėti daug erdvės, bet per ilgą laiką tuštuma ir tyla tampa nemaloni. O dar tas šaltis...

– Nesišypsome, nusisukame – esame netolerantiška tauta?

– Nevadinčiau to netolerantiškumu. Tiesiog dažnai pajuntu, kad vyresni žmonės nemėgsta užsieniečių, būdami šalia jų jaučiasi nepatogiai, nejaukiai. Galbūt tai susiję su Lietuvos istorija ir tuo, kaip su jumis elgėsi rusai? Galbūt todėl žmonės yra uždari, o tuo pačiu saugūs. Bet stengiuosi nekreipti į tai dėmesio. Turiu čia gyventi, negaliu dėl to skųstis kiekvieną dieną. Be to, jaunoji karta yra visiškai kitokia. Turiu nemažai draugų lietuvių.

– Kas Lietuvoje tau patinka?

– Moterys (šypsosi). Apkeliavau beveik visą Europą, bet manau, kad lietuvės moterys yra vienos gražiausių. Taip pat pajūris. Palanga – mano mėgstamiausias Lietuvos miestas.

Patinka ir tai, kad kiekvieną semestrą į ŠU atvažiuoja „Erasmus“ studentai. Vis dar gyvenu universiteto bendrabutyje, todėl turiu galimybę su jais susipažinti, bendrauti, keliauti. Tiesą sakant, prieš atvykdamas į Lietuvą buvau tikras intravertas, bet dabar taip pasikeičiau, kad pats savimi stebiuosi (šypsosi).

– Ko labiausiai pasiilgsti iš Indijos?

– Savo motociklo ir indiško maisto. Kai iš Indijos grįžtu į Lietuvą, mano lagaminas būna pilnas maisto produktų, prieskonių, saldumynų. Indiški saldumynai nepaprastai skanūs. Ypač, šventiniai. Iš esmės turime 17 pagrindinių švenčių ir kiekviena proga gaminame specifinį maistą, saldžiuosius patiekalus.

– O lietuviško maisto ragavai?

– Žinoma. Šaltibarščių skonis man buvo kiek keistokas, užtat plovas ir cepelinai (kepti aliejuje) labai patiko. Bet jeigu ragauju ką nors mėsiško, prašau, kad tai būtų kiauliena, o ne jautiena. Jautienos nevalgau iš pagarbos savo tėvams ir šalies tradicijoms.

– Ach taip, juk Indijoje karvės šventos...

– Indai garbina karves ir nevalgo jų mėsos, nors daugelis net nežino, kodėl taip daro. O iš tiesų viskas labai paprasta. Indija yra agrarinė šalis. Kai nebuvo mašinų, indai žemės ūkio darbams naudojo karves, iš jų pieno gamindavo daugybę maisto produktų. Be karvių nebūtų kaip dirbti, gauti pieno, todėl jų mėsos nevalgydavo. Netgi yra posakis, kad jeigu namuose gyvena karvė, lengva susikrauti turtus.

Aišku, kai pasakau tai žmonėms, jie nesiklauso – suverčia viską religijai, papročiams, tradicijoms. Bet kiekviena mūsų tradicija turi priežastį.

– Kokia indų tradicija tau pačiam gražiausia?

– Visos mūsų tradicijos gražios – jeigu jas supranti.

Gražiausios man indų vestuvės. Nepatikėsite, bet anksčiau jos trukdavo visą mėnesį: 5 dienos skirtos vestuvėms, likusios – įvairiems ritualams. Indiškose vestuvėse dalyvauja labai daug žmonių – kartais tam, kad įteiktum kvietimus svečiams, prireikia viso mėnesio. Pavyzdžiui, mano sesers vestuvių ceremonijoje dalyvavo 5 000 žmonių, vakarėlyje – 7 000 žmonių.

Tėvai ilgai taupo vaikų vestuvėms, nes surengti didelę ir iškilmingą šventę Indijoje – prestižo reikalas. Todėl jeigu tėvams parvežčiau europietę nuotaką, jie labai nuliūstų. Mano tėvai – pakankamai konservatyvūs žmonės.

– Indijoje populiarios iš anksto suplanuotos santuokos?

– Tikrai taip. Manau, kad dėl to indų santuokos tokios stiprios, nes tai yra ne tik dviejų žmonių, bet ir dviejų šeimų sąjunga. Be to, Indijoje nėra lengva išsiskirti. Pateikus skyrybų prašymą, pagal įstatymus reikia laukti vienerius metus.

Dar vienas įdomus dalykas: būsimuosius jaunavedžius astrologai poruoja pagal jų gimimo datas ir laiką. Iš viso yra 36 poros atitikimo punktai – neklauskite manęs, kokie jie, tikrai nežinau (šypsosi). Žinau tik, kad jeigu pora atitinka pagal 18 arba mažiau punktų, santuoka gali nenusisekti, jeigu daugiau negu 18, tuomet vaikinas ir mergina vienas kitam tinka. Labai retai pora atitinka visus 36 punktus.

– Gal gali plačiau papasakoti apie kastinę nelygybę Indijoje. Nors kastinė sistema oficialiai panaikinta, akivaizdu, kad ji vis tiek gyvuoja.

– Ši sistema, visų pirma, atsirado dėl to, kad norėta apibrėžti darbinius santykius. Aukščiausiai būdavo šventikai, tada kariai, tada prekybininkai, žemdirbiai ir tarnai. Vėliau ši sistema tapo hierarchine, aukštesniajai kastai priklausantys žmonės pradėjo žiūrėti į žemiau esančiuosius kitaip. Pavyzdžiui, jeigu žemiausios kastos žmogus paprašydavo puodelio vandens, jam vandens įpildavo į kitokį indą.

Indijai atgavus nepriklausomybę, valdžia ėmė gerinti žemesniosioms kastoms priklausančių žmonių gyvenimą. Iš tikrųjų kastinė sistema Indijoje po truputį nyksta. Ypač tarp jaunimo. Man viasi žmonės lygūs.