Šiauliuose gyvenanti filipinietė: „Lietuviai tikrai mėgsta valgyti daug mėsos ir bulvių“

„Vyšnia“ – taip meiliai vadinama šiauliečiams gerai žinomame bare dirbanti filipinietė Cherry Mae. Jauna moteris niekada nesvajojo ir negalvojo, kad gyvens visai kitoje pasaulio pusėje. Filipinietę į Lietuvą atvedė ne kas kitas, o meilė. Šiandien ji kuria savo gyvenimą Šiauliuose – yra susituokusi su lietuviu, augina jau į pirmą klasę einantį sūnų, po truputį mokosi lietuvių kalbos ir džiaugiasi gaivia lietuviška gamta.

Cherry Mae Lietuvoje gyvena jau trejus metus, tačiau vis dar bando priprasti prie visai kitokio gyvenimo. Filipinietė neslepia, kad ją gerokai nustebino lietuviškas maistas: „Lietuviai tikrai mėgsta valgyti daug mėsos ir bulvių“, – juokiasi mergina. Iš šiltos ir saulėtos šalies kilusiai filipinietei reikėjo priprasti ne tik prie visai kitokio maisto, bet ir ne visada itin šilto lietuviško oro.

Romantiška susitikimo istorija

Cherry Mae pasakoja, kad jos istorija prasidėjo dar 2012 metais, kai internetinėje pažinčių svetainėje susipažino su savo vyru. Po metų laiko bendravimo ir vaizdo skambučių jos vyras kaip reikiant ją nustebino.

„Tai vyko taip seniai, bet atsimenu brolis mane pažadino vidury nakties ir pasakė, kad manęs lauke laukia geriausia draugė. Aš atsikėliau ir nuėjau paklausti, ką ji taip vėlai čia veikia ir ar jos tėvai žino. Kai atėjau pamačiau ją besijuokiančią ir žiūrinčią į vieną pusę – mano tėvų kambarį. Pažiūrėjau į tą pusę ir pamačiau ten savo vyrą. Negalėjau patikėti, kad jis atvažiavo, labai pasimečiau ir nubėgau atgal į savo kambarį, klausiau savęs: ar tai tikrai realybė? Mano vyras atėjęs paskui mane įtikino, kad tai tikrai realybė (juokiasi). Spėkit ką? Mano šeima apie šią staigmeną žinojo dvi savaites ir man nieko nesakė!“ – prisimena filipinietė.

Prabuvęs du mėnesius Filipinuose, Cherry Mae vyras grįžo atgal į Lietuvą, tačiau netikėta naujiena viską apvertė aukštyn kojom.

„Sužinojau, kad esu nėščia, todėl mano vyras grįžo, Filipinuose pragyvenome dvejus metus ir susituokėme. Po dviejų metų mano šalyje grįžome gyventi į Lietuvą, susitvarkėme dokumentus, kad aš ir mūsų sūnus galėtumėme čia gyventi. Gyvenu čia jau trejus metus, bet vis dar bandau priprasti prie visai kitokio gyvenimo nei buvau pratusi“, – savo istoriją pasakoja jauna moteris.

Lietuviai ir filipiniečiai turi panašumų

Cherry Mae pasakoja, kad nors filipiniečiai ir lietuviai yra labai skirtingos tautos, tačiau turi ir panašumų.

„Turbūt didžiausias skirtumas tarp filipiniečių ir lietuvių yra jų charakteris. Filipiniečiai yra nepaprastai malonūs, laimingi ir dosnūs žmonės. Tai žodžiai, kuriais mes mėgstame apibūdinti filipiniečius. Mano tautybės žmonės visada šypsosi, žino kaip džiaugtis gyvenimu ir dalijasi viskuo, ką turi, nors ir neturi daug. Lietuviai panašūs, bet dažnu atveju atrodo labai rimti“, – įspūdžiais dalijasi moteris.

Iš Filipinų kilusiai jaunai moteriai reikėjo priprasti ne tik prie kitokios kultūros, bet ir prie ne visada džiuginančio lietuviško oro.

„Prisimenu, kai pirmą kartą pamačiau sniegą, žaidžiau su juo kaip vaikas ir fotografavausi (juokiasi). Aišku, iš pradžių priprasti prie lietuviško oro buvo sunku, rengdavausi po 3–4 sluoksnius, prieš išeidama į lauką. Dabar jau po truputį pradedu priprasti. Tačiau man vis dar atrodo keista, kai šaltu oru žmonės maudosi ežeruose“, – stebisi Lietuvoje gyvenanti Cherry Mae.

Susidūrė su kalbos barjeru

Nors lietuvių kalbą Cherry Mae jau buvo šiek tiek pramokusi, tačiau svetimšalei jaunai mamai teko vis tiek susidurti su sunkumais.

„Mano patirtis būnant mama svetimoje šalyje gana sudėtinga. Kai mano sūnus pradėjo lankyti darželį, aš susidūriau su kalbos barjeru. Aš netgi pykau ant savęs ir labai stropiai stengiausi mokytis lietuvių kalbos. Kiekvieną kartą vykstant tėvų susirinkimui darželyje aš negalėjau eiti viena, turėjau visada kartu eiti su savo vyru. Jei auklėtojos man kažką sakydavo ar paklausdavo, aš nesuprasdavau, negalėdavau tinkamai atsakyti“, – apie sunkumus svetimoje šalyje pasakoja filipinietė.

Jauna mama sako, kad problemų dėl kalbos kilo mažiau, kai sūnus pats išmoko kalbėti lietuviškai.

„Mano sūnus lietuvių kalbą išmoko daug greičiau nei aš ir tapo mano mokytoju (juokiasi). Kiekvieną kartą, kai aš nesuprantu kokio žodžio paprašau, kad man jis išverstų“, – sako Cherry Mae.

Filipinietė lietuvių kalbos vis dar stropiai mokosi, o jai padeda šeima ir kolegos.

„Lietuvių kalbos vis dar mokausi, man padeda šeima, kolegos, žmonės, su kuriais aš bendrauju, ypatingai darbe. Kalbos barjeras stipriau jaučiasi, kai vyksta kažkokie susibūrimai ir visi kalba lietuviškai. Jaučiuosi tarsi palikta nuošalyje, nes visiškai nieko nesuprantu ir net nežinau, ar žmonės apie mane kalba kažką gero, ar blogo“, – apie sunkumus dėl kalbos pasakoja jauna moteris.

Apie Lietuvą nebuvo nieko girdėjusi

Prieš atvažiuodama gyventi į Lietuvą Cherry Mae Filipinuose dirbo lošimų krupjė, kur vėliau buvo paaukštinta – tapo vadove. Filipinietė niekada negalvojo, kad atsidurs mažoje Europos šalyje, apie kurią prieš tai nieko nežinojo. Šiuo metu Šiauliuose ji dirba padavėja „Rock ’n’ Roll“ bare ir sako, kad jai patinka bendrauti su žmonėmis.

„Jeigu atvirai, aš nieko nežinojau apie Lietuvą ir nebuvau girdėjusi apie tokią šalį. Kai pirmą kartą čia atvažiavau, iškart pastebėjau, kad labai skiriasi maistas. Mano šalyje mes daug valgome ryžių. Dar vienas dalykas, kuris stebina mane Lietuvoje – kaip gali būti ilgesnė diena už naktį arba ilgesnė naktis negu diena?“ – juokiasi jauna moteris.

Iš Filipinų kilusiai ir sostinėje prieš tai gyvenusiai Cherry Mae ypatingą įspūdį paliko lietuviška gamta.

„Labiausiai man patinkantis dalykas Lietuvoje – gamta. Pas jus toks gaivus oras, daug miškų ir ežerų. Aš gyvenau Filipinų sostinėje Maniloje, kur daug didelių pastatų ir sudėtingas eismas“, – pasakoja filipinietė.

Į Filipinus grįžti negalvoja

Gyvendama svetimoje šalyje, filipinietė su vyru naujų tradicijų nekuria, tačiau stengiasi savo sūnui įdiegti abiejų šalių tradicijas.

„Tradicijos mums yra svarbios, tačiau naujų dar nekuriame. Viena iš mano šalies tradicijų, kurią norėčiau perduoti savo sūnui, tai specialus pasisveikinimas. Mes šį pasisveikinimą vadiname „Mano po“ (prašau ranką). Tai savotiškas pasisveikinimas, kai su ranka lengvai palieti pagyvenusio žmogaus kaktą“, – apie savo šalies tradicijas pasakoja Cherry Mae.

Jauna mama sako, kad grįžti į savo gimtąją šalį kol kas neplanuoja. Sūnus jau pradėjo eiti į pirmąją klasę Lietuvoje, todėl gyventi Filipinuose būtų sudėtinga. Į savo gimtąją šalį filipinietė su šeima grįžta tik per atostogas.

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.