Šiaulių vyskupijos „Caritui“ – „Metų šuolio“ nominacija

Baigiantis 2022-iesiems – Savanorystės – metams, Lietuvos „Caritas“ sukvietė ir apdovanojo metų geriausiuosius: Telšių („Metų proveržis“), Vilkaviškio („Metų užmojis“), Panevėžio („Metų pokytis“), Kaišiadorių („Metų stabilumas“) vyskupijas ir Kauno („Metų startas“) bei Vilniaus („Metų inovatoriai“) arkivyskupijas. Šiaulių vyskupijos „Caritas“ gavo „Metų šuolio“ nominaciją. Direktoriaus pavaduotoja Zita Ramanauskienė ir administratorė Dalia Garnienė neslepia – apdovanojimas buvo netikėtas, o dabar jos turi svajonę – pagyvinti parapijinius „Caritus“.

– Kokia veikla užsiima Šiaulių vyskupijos „Caritas“?

Zita:

– Dabar vykdome keletą projektų, 2016 m. pradėjome teikti integralios pagalbos paslaugas žmonėms namuose. Buvome vienintelė nevyriausybinė organizacija, teikianti tokias paslaugas, ir šiuo metu esame. Iš pradžių turėjome nedaug klientų, o dabar turime 50–60. Integrali pagalba yra mūsų pagrindinis darbas, tuo užsiima darbuotojai, o ne savanoriai.

Savanorių turime labai mažai – visoje Lietuvoje ta pati problema: žmonės nelabai jungiasi į savanoriavimo grandį parapijose. Prie parapijų įsikūrusių stiprių „Carito“ centrų yra labai nedaug, kai kur yra praktiškai likusi viena močiutė, geriausiu atveju – dvi: kiek padaro, tiek. Labai sunkiai sekasi pritraukti naujų žmonių. Trumpam savanoriavimui galima pritraukti, bet ilgesniam laikui, kad prisiimtų rimtesnius įsipareigojimus lankyti žmogų ar kitas veiklas atlikti savanoriškais pagrindais, yra sunku.

Su savanoriavimu yra taip: aplankai tą žmogų, kuris galbūt paskambina ir paprašo, o paskui galvoji, kokį savanorį pas jį nusiųsti. Tai po to sako, kad „geriau rečiau, bet tu ateik“. Matyt, prisijaukini tą žmogų, jis nori, kad būtent tu jį lankytum. Vienam savanoriškais pagrindais turėti daug globojamųjų yra labai sunku.

– Tai jūsų darbas turbūt netrunka nuo aštuonių iki penkių.

Zita:

– Visiškai neturime nei šeštadienių, nei sekmadienių. „Caritas“ yra ne darbas, o gyvenimo būdas. Jeigu matai, kad reikia pagalbos ir gali ją suteikti, teiki. Tai nėra nuo aštuonių iki penkių. Vargstantys lietuviai irgi niekur nepabėgo. Dažnai netgi pyksta: „Jūs čia viską ukrainiečiams, o mes kaip?“ Stengiamės ir mūsų nepasiturintiems žmonėms padėti, bet mūsų galimybės nėra beribės.

Savanorių, kurie norėtų aukoti savo laiką, nėra daug. Mes kviestume. Ankstyvojo pensinio amžiaus, 50–70 m., žmonės dar jėgų turi ir galėtų pabendrauti su nepasiturinčiu ir pagalbos reikalaujančiu asmeniu – lietuviu ar ukrainiečiu. Jaunimui su ukrainiečiais bendrauti sunkiau, nes nekalba rusiškai. Šiek tiek savanorių turime, bet visada lauktume „Carito“ pajėgų atsinaujinimo.

– Kokios pagalbos prašo ukrainiečiai?

Zita:

– Žiūrint, koks ukrainietis. Jeigu atvažiavo „fūristų“ žmonos su vaikais, suprantame, kad jai reikia gerų sąlygų. Galbūt išsinuomavo butą, nori, kad „pampersų“ nupirktume vaikams. Iš tikrųjų tuo atveju nėra didelių poreikių, nes vyras gerai uždirba ir šeima gali laisvai sau gyventi. Gal jie greičiau yra ekonominiai pabėgėliai, nes atsirado galimybė atvažiuoti į Europos Sąjungą ir laisvai gyventi. Mes visada sakome, kad yra pabėgėliai ir yra „fūristų“ žmonos. Su tikraisiais pabėgėliais yra kitaip.

Dalia:

– Tikrai turėjome daug žmonių, kurie kreipėsi nuo pat karo pradžios, ir mes stengėmės teikti pagalbą. Jos reikėjo įvairios, turėjome tokių atvejų, su kuriais anksčiau susidūrę nebuvome. Vienas vyriškis kreipėsi, nes Ukrainos ir Lenkijos pasienyje mirė žmona, ir prašė padėti pervežti jos palaikus. Iki tol tokios problemos spręsti neteko.

Karo pabėgėlių istorijų skaudu klausytis. Reikalinga ir psichologinė pagalba, ir rūbai, vaistai. Labai skaudu, kai nuo karo veiksmų nukenčia vaikai. Turėjome tokį atvejį: penkerių metukų mergaitė, pamačiusi šaudymus, nustojo kalbėti. Esame dėkingi Šiaulių psichologams, kurie suteikė pagalbą, šiuo metu mergaitė jau kalba.

Ta pagalba tikrai įvairiapusė, kadangi žmonės svetimoje šalyje, svetimoje kultūroje, atvykę ekstremaliomis sąlygomis. Jiems reikalinga ir informacija, ir palydėjimas į gydymo įstaigas, migracijos, socialinius skyrius.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte?

Zita:

– Didžiausi iššūkiai – emociniai. Kai žinai vieno konkretaus žmogaus istoriją, kaip jis išgyveno tuos likimo smūgius, morališkai labai sunku. O tų istorijų be galo daug.

Dalia:

– Yra moteris, kurios akyse sudegė anūkas ir žentas, o ji su dukra liko gyvos. Moteris sunkiai gali kalbėti apie ištikusią bėdą, sako: „Aš negaliu nei miegoti, nei valgyti.“

– Kaip pavyksta tų sunkių emocijų neparsinešti namo?

Dalia:

– Labai sunku atskirti emocijas, patirtas darbe. Stengiamės nenešti į namus, bet žmogus yra taip sukurtas, kad negali atsiriboti, negali išjungti mygtuku. Grįžęs į namus, turbūt dar vis ieškai tų sprendimų, kelių, kaip padėti, ką galėtume padaryti daugiau dėl to žmogaus. Pagal galimybes stengiamės save apsaugoti, bet visai neparsinešti į namus nepavyksta.

Zita:

– Iš tikrųjų turbūt ne kiekvieną dieną susiduriame su tokiomis ypač sunkiomis situacijomis, kai net sunku kalbėti be ašarų. Visi esame žmonės – ne robotai. Gera būtų tik suteikti materialinę pagalbą ir pasakyti, kad viskas bus gerai. Tai yra tušti žodžiai. Jeigu žmogus išsipasakoja, bandome nuraminti, padėti tuo, kuo galime. O namo visai neparsinešti negali. Svetimo skausmo nebūna. Supranti, kad visiems negali padėti, bet tiems, kuriems gali, stengiesi padėti.

Savanoriaudamos patiriame begalinę žmogaus padėką. Jis tau niekuo negali atlyginti materialiai ir nereikia, bet nuoširdus ir begalinis „ačiū“ yra pats geriausias atlygis.

Norėtųsi, kad žmonės apskritai gyventų taip, kad matytų šalia savęs stokojantį asmenį. Jeigu mato, kad kaimynė senutė ir jai sunku, pavyzdžiui, maisto nusipirkti, tai tiesiog galėtų kaimynas kaimynui padėti. Tai būtų mūsų bendrystė – kad turėtume atjautos artimui.

– Gal problema ne tik tai, kad nepastebime stokojančio asmens, bet ir tai, kad stokojantysis nedrįsta prašyti pagalbos?

Zita:

– Taip. Kiekvienas iš mūsų turime savivertę ir pasakyti, kad „aš esu vargšas“, „man trūksta maisto“ arba „įkritau į skolų liūną“, yra sunku. Turime žmogiškąjį orumą. Dažnai labai stokojantis žmogus sako: „Ne, man nieko nereikia.“ Tikrai susiduriame su tokiais atvejais. Kai pradedi gvildenti, supranti, kad visko reikia, bet jis nieko neprašo. Norėtųsi, kad ir juos pastebėtume. Kadangi gyvename bendruomenėje, reikėtų žmogui į žmogų žiūrėti jautriau, nebijoti pasakyti, kad „man šiandien blogai“.

Tačiau turime ir tokių, kurie tuo šiek tiek naudojasi. Yra etatinių prašytojų, kurie galbūt niekada nedirbo. Vienam kunigui jaunuolis pasakė: „Aš nesutvertas darbui.“ Tada yra visuomenei našta, bet mes jo irgi negalime išmesti iš visuomenės rato.

– Kuo ypatingi buvo praėję metai? Kaip manote, kokia jūsų veikla buvo įvertinta kaip „Metų šuolis“?

Dalia:

– Ne visuose rajonuose yra teikiama integralios pagalbos į namus paslauga – Lietuvoje mes esame vieninteliai iš nevyriausybinių organizacijų. Projektas prasidėjo nuo kelių žmonių ir peraugo į didesnį skaičių. Senyvo amžiaus žmonės turi galimybę būti savo namuose ir gauti visas reikiamas paslaugas. Kadangi Šiauliai yra tos idėjos inovatoriai, turbūt todėl ir buvome apdovanoti.

Zita:

– Man tai buvo naujiena. Kai pradėjo kalbėti, už ką, tai pagalvojau, kad, ko gero, mums. Malonu, aišku, juo labiau kad mes patys pirmieji ir gavome šitą nominaciją.

– Kur šuoliuosite šiemet?

Zita:

– Darysime dabar savanorių susitikimą, aptarsime, žiūrėsime, kokie mūsų pajėgumai. Labai norėtųsi parapijinius „Caritus“ šiek tiek pagyvinti. „Caritas“ yra bažnytinė organizacija, bet norėtųsi, kad žmonės neuždarytų bažnyčios durų – išeinu ir toliau būnu vienišas savo namuose. Norėtųsi, kad žmonės jaustų tą bendruomenę. Manau, kad mes tikrai tai galime padaryti ir prie Šv. Jurgio bažnyčios, ir prie Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios. Norėtųsi, kad žmogus pajaustų artimo arba Dievo meilę jam per santykius. Sunku tai padaryti: reikia ir patalpų, ir pačių asmenų noro.

Manome, kad tęsime „Gyvenimo spalvų“ projektą. Turėjome kineziterapinių mankštų, teisinių, psichologinių, dvasinių paskaitų, pokalbių ir ekskursijų. Matome, kad žmonės renkasi, galbūt net pavyks išsiplėsti. Jeigu jau yra organizacija, man atrodo, ji turi kažką daryti. Manau, kad mūsų veikla šiuo metu jau jaučiama mieste.