„Šiaulių vorai“ – superherojai be supergalių

Greičiausiai retas nėra girdėjęs apie komiksų ir filmų superherojų Žmogų Vorą. Tačiau ar girdėjote apie „Šiaulių vorus“ – savanorius, pinančius maskuojamuosius tinklus? Nuo pat plataus masto karo prieš Ukrainą pradžios kiekvieną savaitgalį jie renkasi padėti ne tik Ukrainai, bet ir Lietuvai. „Tai yra bendra mūsų kova“, – sako „voras“ Paulius Šopis.

Pradėjo namie

2022-ųjų metų pradžioje, tik prasidėjus plataus masto karui, vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos narių su žmona pradėjo maskuojamuosius tinklus pinti namie. Po kurio laiko tam patalpas skyrė pati Šaulių sąjunga – tuo metu maskuojamuosius tinklus Šiauliuose pynė tik šauliai.

Norinčiųjų prisidėti vis daugėjo, taigi reikėjo kraustytis į kitas patalpas. Vienas iš „Šiaulių vorų“ P. Šopis džiaugiasi, kad vis atsiranda geradarių, suteikiančių patalpas nemokamai. „Mes nesame įkūrę jokio fondo. Kažkas dovanojo medžiagų, už savo pinigus pirkome tinklo pagrindą. Dėjome visur skelbimus, kad pritrauktume žmonių“, – sako savanoris.

Kita savanorė Renata Reinikienė prisimena, kad netrukus prisijungė ir pirmieji ukrainiečiai, prieglobstį nuo karo radę Šiauliuose. „Tiesiog feisbuke ir kitur skelbdavome, kad ieškome žmonių, norinčių prisidėti. Jokios organizacijos ar fondo nekūrėme“, – sako ji.

Laisva forma

Dabar šiame bendraminčių būrelyje dalyvauja tiek lietuviai, tiek ukrainiečiai – maždaug po pusę. Nors nariai nuolat keičiasi, yra ir tokių, kurie tinklus pina kiekvieną savaitgalį nuo pat karo pradžios. Pastovių žmonių šiuo metu yra apie 20.

„Bet yra asmenų, kurie vieną savaitgalį ateina, padirba, tada po mėnesio sugrįžta. Mes neturime privalomo darbo laiko: nėra taip, kad ateini 10 val. ir turi iki 14 val. dirbti. Gali ateiti pusvalandžiui, dviem valandoms, – kviečia Paulius. – Visiškai laisva forma.“

Visgi yra ir tokių, kurie prieš porą metų lankydavosi nuolat, tačiau dabar nebeateina. P. Šopis įsitikinęs, kad žmonės pavargsta: prieš kelerius metus buvo didžiulis entuziazmas. „Turėjome daug didesnes patalpas nei dabar ir vos tilpdavome – susirinkdavo ir 50 žmonių“, – prisimena jis. Nors laikui bėgant „vorų“ skaičius sumažėjo, Renatą su Pauliumi ten galima išvysti kone kiekvieną savaitgalį. „Kas nors turi tai daryti“, – tvirtina R. Reinikienė.

„Aš nenoriu karo“

Paklaustas, kaip jis pats nepasiduoda nuovargiui, P. Šopis atsako be užuolankų: „Aš asmeniškai jaučiuosi ginantis savo šalį – ne Ukrainą. Tai yra bendra mūsų kova. Jeigu ten užeis, mes būsime kiti. Mano pagrindinė motyvacija tokia: aš nenoriu karo. Galbūt ruošiuosi, treniruojuosi su Šaulių sąjunga, bet visiškai nenoriu, kad karas ateitų čia.“

„Mes dabar taip kovojame, – pritaria Renata. – Aišku, jaučiame atsakomybę už tuos ukrainiečius, kuriems padedame, kurie laukia tinklų. Nenuilstamai kiekvieną savaitgalį renkamės, piname – tie tinklai atsiranda. Išveži ir vėl reikia, reikia, reikia... Kaip to nedaryti? Kas tai darys?“

Paulius prisipažįsta, kad buvo metas, kai galvojo sustabdyti šią veiklą, nes labai trūko medžiagų. Tačiau taip nenutiko dėl pabėgėlių iš Ukrainos. „Tai yra ir tam tikras socialinis projektas. Ukrainiečiai čia ateina, susiranda draugų, bendrauja, išsipasakoja... Mes tokių istorijų esame girdėję!“ – dalijasi savanoris. Pavyzdžiui, viena iš ukrainiečių savanorių kiekvieną savaitgalį praleidžia pindama maskuojamuosius tinklus ir dalį jų siunčia kariaujantiems savo broliams – jų turi net tris.

Geradariai

Nors tąkart užsidarymo išvengė, savanoriai guodžiasi, kad medžiagų trūksta nuolat. Anksčiau važinėdavo po gamyklas, dalindavosi prašymais padovanoti. Taip pat medžiagas aukodavo ir žmonės.

„Tačiau rudenį atėjo tas momentas, kai niekas nebeatiduoda. Tiesiog neturi ką. Taigi turėjome pirkti. Nesame fondas, neturime savo sąskaitos. Tuomet tarsi apvaizda pasirodė „Locked N’ Loaded“ (paramos Ukrainai organizacija, pilietinis gynybos ir saugumo analizės centras – aut. past.). Viena iš įkūrėjų nupirko 700 m medžiagos ir leido naudotis viena iš jų sąskaitų“, – džiaugiasi P. Šopis.

Norint nupinti maskuojamąjį tinklą, reikia ne tik medžiagos. Metras pagrindo kainuoja eurą, o su PVM – dar šiek tiek daugiau. Visgi yra vienas geradaris, nepaliekantis „Šiaulių vorų“ bėdoje. „Jis mus taip remia – visą laiką perka tinklo pagrindą“, – sako Renata ir priduria, kad per tris mėnesius sunaudojama apie 500 m tokio pagrindo, o 700 m medžiagos pakanka maždaug mėnesiui.

Plius keturi

Tiesa, medžiaga tinka ne bet kokia. „Čia yra pamušalinė, plonutė, sintetinė medžiaga. – R. Reinikienė rodo rulonėlį. – Svarbu, kad būtų tinkamos spalvos ir negertų vandens. Taip pat turi būti lengva – kad pats tinklas būtų kuo lengvesnis.“

Nuo pat „Šiaulių vorų“ susibūrimo ir žmonės aukoja jiems atlikusias medžiagas – svarbu, kad būtų kuo lengvesnė ir tinkamų spalvų: šiltuoju sezonu – žalia, ruda, šaltuoju – balta, pilkšva. Geriausias – perpučiamas, pamušalinis audinys. „Jeigu medžiaga stora, tinklas bus sunkus, juolab kad dar ir vandens prisigers. Iš plonos medžiagos nupintas 22 kv. m tinklas sveria apie 4 kg. Kariams juk juos reikia nusinešti – o ir šiaip nešiojasi apie 30 kg svorį“, – pasakoja Renata.

Per kelerius metus, pasak Pauliaus, jau išbandyta daugybė variantų, kad tinklas būtų kuo lengvesnis ir funkcionalesnis. O šiuo metu savanoriai, norėdami dar labiau sumažinti maskuojamojo tinklo svorį, stengiasi gauti agroplėvelės.

Duonos kelias

Prie tokios savanorystės gali prisidėti kiekvienas – nuo mažiausio iki didžiausio. Specialiu įrenginiu didelį medžiagos ruloną supjausčius siauresniais – 6 cm pločio – rulonėliais, šie vežami į ukrainiečių integracijos centrą „Malva“: ten jie sukarpomi taip, kad jau būtų galimi naudoti pinant. Tuo taip pat užsiima ir močiutės namie. P. Šopio teigimu, tai užtrunka tikrai daug laiko.

„Mums lieka pats malonumas – pinti. Tik ateiti ir pinti. – R. Reinikienė šypsosi. – O tas paruošiamasis darbas – visa ko koordinavimas, medžiagų ieškojimas, pirkimas, paramos prašymas, kad kas nors paaukotų, pervestų, logistika... Paulius dirba septynias dienas per savaitę, mes čia – tik šeštadienį ir sekmadienį. Kol viskas tampa kūnu – tai kaip duonos kelias pasakoje.“

Turint pagrindo ir medžiagos, šią supjausčius smulkesniais rulonėliais, šiuos sukarpius, prikvietus pakankamai savanorių ir nupynus maskuojamąjį tinklą... darbas dar nebaigtas – tinklai turi pasiekti Ukrainos karius.

„Tuo rūpinasi mūsų draugai, savanoriai – tie, kurie veža iki pat fronto linijos. Tikrai bet kam neduodame, – tikina Paulius. – Iš tikrųjų aš sulaukiu trijų keturių skambučių per savaitę – skambina man visai nepažįstami žmonės ir sako: „Žinau, kad pinate tinklus, – gal galite duoti?“ Ne. Yra žmonių, kurie važiuoja tiesiai – ne į kokį nors logistikos centrą – ir veža konkrečiam daliniui ar netgi konkrečiam žmogui.“

Pavyzdžiui, „Šiaulių vorai“ niekuomet neatsisako padėti Ukrainos pusėje kariaujančiam Osvaldui Guokui, taip pat mielai bendradarbiauja su paramos organizacijomis „Maži, bet stiprūs“, „Mušk maskvėną sotus“, „Locked N’ Loaded“ ir kai kuriais patikimais savanoriais.

„Visiems šventė“

Deja, net ir jiems ne visada turi ką pasiūlyti: per savaitgalį pagaminama iki dešimt tinklų, o poreikis – žymiai didesnis. Savanoriai pasakoja, kad dažniausiai ką per savaitgalį pagamina, to jau sekmadienio vakarą nebeturi. „Poreikis yra labai didelis, – tikina Renata. – Gauname atsiliepimų, yra grįžtamasis ryšys. Dėkoja patys kariai, o savanoriai nuolat kartoja: reikia, reikia, reikia. Tam būtinos lėšos ir savanoriai – kad susirinktų pinti.“

Iš pačių Ukrainos karių gaunamos padėkos labai svarbios savanorių motyvacijai. „Mes iš lūpų į lūpas viską susižinome ir mums viskas aišku. Bet tiems savanoriams, kurie, pavyzdžiui, karpo medžiagą namuose, labai svarbu matyti, kad jų darbas įvertinamas. Tokiomis padėkomis dalijamės savo feisbuko puslapyje „Šiaulių vorai“. Aišku, ne viską galime rodyti, bet kai įdedame – visiems šventė“, – džiaugiasi R. Reinikienė.

O džiaugtis tikrai yra kuo: per metus padaroma maždaug 11 200 kv. m tinklo. Karas prasidėjo prieš daugiau nei trejus metus, taigi per tą laiką „Šiaulių vorai“ pagamino jau daugiau nei 33 600 kv. m maskuojamojo tinklo – taip buvo galima paslėpti daugiau nei pusantro tūkstančio transporto priemonių ir išsaugoti dar daugiau Ukrainos karių gyvybių.

Pirmiausia čia

Tačiau savanorių tuoj turėtų sumažėti: atšilus orui, žmonės daugiau keliaus, leis laiką su šeima, rūpinsis daržais. „Mes visi turime darbus. Esame šauliai – vyksta pratybos, mokymai. Turime namus, sodus ir t. t. Norime sportuoti. Tų poreikių yra. Bet tai yra prioritetų klausimas – čia reikia. Pirmiausia čia, o kas liko – sau. Bet čia irgi sau: atrodo, kad Ukrainai padedame, bet iš tikrųjų – Lietuvai“, – įsitikinusi savanorė. „Gal ir mums kas nors taip padės...“ – priduria Paulius.

Jis neslepia: finansų ir rankų trūkumas – pagrindinės jų problemos. „Daugiau mes viską esame atidirbę: žinome, iš kur medžiagų gauti, žinome, kas sukarpo, žinome, kaip daryti, – sako savanoris. – Orams gerėjant, rankų bus dar mažiau.“

Išpildyti savo svajonę tapti superherojumi gali kiekvienas: tam jokios supergalios ar ypatingi gabumai nebūtini, amžiaus apribojimų nėra – tereikia noro ir šiek tiek laisvo laiko. „Ateina ir moksleivių klasės, ir tėvai su mažais vaikučiais, – sako Renata. – Anksčiau, kai turėjome didesnes patalpas, buvome įrengę netgi vaikų kampelį: jie pripiešdavo piešinių, kuriuos taip pat išsiųsdavome į Ukrainą. Tai svarbu morališkai.“

Savanoriai labai skatina visus prisijungti: juk kuo daugiau rankų – tuo daugiau maskuojamųjų tinklų, o kuo daugiau maskuojamųjų tinklų – tuo daugiau išsaugotų gyvybių. Neseniai susikūrę savo feisbuko puslapį, „Šiaulių vorai“ kviečia ten ieškoti visos informacijos – nuo praėjusių dirbtuvių įspūdžių ir padėkų už kruopštų darbą iki būsimų dirbtuvių laiko ir skirtingų būdų prisidėti.