Šiaulių spauda: nuo „Žodžio“ iki „Etaplius“

Šiaulių spaudos istorija glaudžiai susijusi su pirmųjų spaustuvių ir litografijų atsiradimu, pramonės ir prekybos suklestėjimu, švietimo ir kultūros įstaigų, visuomeninių organizacijų ir draugijų įkūrimu mieste. Žinoma, kad pirmieji lietuviški spaudos leidiniai Šiauliuose pasirodė XX a. pradžioje.

Pirmieji laikraščiai ir kiti spaudos leidiniai (XX a. pr. iki 1914 m.)

XX a. pradžioje Šiauliuose pasirodė pirmieji periodiniai spaudos leidiniai. Atgavus lietuvišką spaudą, XX a. pradžioje Šiaulių spaustuvėse spausdinta lietuviškų knygų, periodinių ir vienkartinių leidinių. Pasak P. Bugailiškio, iniciatoriai buvo vietos spaustuvininkai, kurių spaustuvėse trūko darbo. Kai kurie iš jų (Šiaulių spaustuvininkas G. Minskeris) net buvo sumanę leisti savotišką laikraštį. 1905 m. G. Minskeris išleido laikraščio tipo leidinėlį rusų kalba „Šavelskij listok objavlenij“ („Šiaulių skelbimų lapelis“), kuris gyvavo labai trumpai.

„Žodis“ – pirmasis lietuviškas laikraštis Šiauliuose. 1909 m. vasarą Šiaulių spaustuvininko Lazario Fridmano spaustuvėje buvo išspausdintas lietuviškas laikraštis „Žodis“: Rasztas griinoj kalboj lietuviu. / 1mas Atviejis. / Sziaulei, 1 Rugpjusze 1909.“ Tai sąsiuvinio dydžio keturių puslapių brošiūra „Žodis“, kurios paskutinis puslapis tuščias, o tris pirmuosius užima poeto J. Miliausko-Miglovaros (1845–1937) Viduklės tarme parašytas eilėraštis „Himnas Tėvynei“.

Šio pirmojo lietuviško laikraščio Šiauliuose leidėjas buvo rašytojas J. Miliauskas-Miglovara. 1933 m. laikraštis „Šiaurės Lietuva“ apie „Žodį“ rašė: „Nebuvo toksai laikraštis, kaip mes jį dabar suprantame, o tiktai lapelis, bet vis dėlto raštinis.“ Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas vienintelis žinomas pirmasis lietuvių kalba Šiauliuose, 1909 m. rugpjūčio 1 d. išėjęs laikraštis „Žodis“ su žymeniu „1mas Atviejis“.

1914 m. Šiauliuose trumpai ėjo P. Bugailiškio redaguojamas neperiodinis leidinys „Telegramos“ („Telegrama“), informuojančios apie padėtį fronte.

XX a. pradžioje, be masinės spaudos produkcijos, Šiauliuose ėmė rastis moksleivijos ir jaunimo rengiami ir leidžiami pirmieji rankraštiniai ir hektografuoti vienkartiniai bei periodiniai laikraštėliai, spausdinami dauginimo prietaisais: hektografais, rotatoriais ir šapirografais.

Prieškario laikraščiai ir kiti spaudos leidiniai (nuo 1919 iki 1940 m.)

Šiaulių periodika prieškariu buvo gausi ir įvairi. Tai aiškinama tuo, kad Šiauliuose vystėsi pramonė, kūrėsi visuomeninės, kultūrinės organizacijos ir draugijos, aktyviai veikė įvairios partijos ir judėjimai, suaktyvėjo inteligentija ir moksleivija. Ypač didelę įtaką spaudos raidai Šiauliuose padarė 1923 m. įsikūrusi bendrovė „Kultūra“.

Populiariausi Šiauliuose buvo savaitraščiai. Nuo 1919 iki 1940 m. mieste buvo leidžiami įvairių visuomeninių ir politinių organizacijų bei susivienijimų periodiniai ir vienkartiniai laikraščiai, legalūs ir nelegalūs laikraščiai ir žurnalai bei kitokie spaudos leidiniai: „Sietynas“, „Mokykla ir gyvenimas“, „Atgimimas“, „Šiaulių naujienos“, „Tiesos draugas“, „Daigai“, „Mūsų kraštas“, „Respublikos gerovė“, „Šiaulietis“, „Ūkininko balsas“, „Siuvėjų patarėjas“, „Šiaulių žinios“, „Momentas“, „Šiaurės Lietuva“, „Mūsų kraštas“, „Mūsų momentas“, „Įdomus mūsų momentas“, „Naujienos“ „Savaitraštis“, „Šiaurės ekspresas“, „Šiaulių žinios“, „Mūsų žodis“, „Krizė“, žurnalai: „Taškas“, „Menas. Teatras. Literatūra. Dailė. Muzika. Filmas“, „Gimtasai kraštas“, „Kultūra“ ir kt.

Laikraščių tiražas vidutiniškai buvo 1 500–2 000 egzempliorių. Ilgainiui ir daugiau kaip 3 000, kai pradėta gauti vis daugiau apmokamų skelbimų savo biudžetui paremti.

1935 m. Šiauliuose buvo leidžiami 7 periodiniai leidiniai: 3 laikraščiai ir 4 žurnalai, taip pat pasirodė nemažai vienkartinių leidinių. Šiaulių spaudoje apie to meto laikraščių leidimo svarbą ir tikslus mieste rašoma: „Leidžiamas laikraštis. Laikraštis yra principinis nusistatymas propaguoti iniciatyvą, pasiryžimą. Laikraštis niekam kelio neužstoja, neturi tikslo bartis ir rietis. Vienintelis siekimas – objektyviai informuoti skaitytojus apie visuomeninės veiklos bei kultūrinio gyvenimo aktualijas ir svarbesnius įvykius. Toks informacinis laikraštis, be abejo, reikalingas provincijos miestui, turinčiam daugiau negu 30 tūkst. gyventojų.“

Prieškariu Šiauliuose buvo išleista daugybė įvairaus pobūdžio vienkartinių ir neperiodinių laikraštėlių ir kitokių spaudos leidinių. Šią periodiką iš dalies papildė įvairūs rankraštiniai, hektografuoti ir šapirografuoti laikraščiai, kuriuos daugiausia leisdavo Šiauliuose įsikūrę moksleivių ir studentų sambūriai, gimnazijose veikę visuomeniniai būreliai ar draugijos. Šie laikraštėliai buvo spausdinami dauginimo įrenginiais: hektografais, rotatoriais ir šapirografais ir labai retai – miesto spaustuvėse ir litografijose. 1919–1940 m. Šiauliuose iš viso pasirodė 148 ilgiau ar trumpiau išsilaikę laikraščiai, žurnalai ir kiti spaudos leidiniai.

Spauda okupacijų ir sovietmečio metais

Prasidėjus sovietų okupacijai, o vėliau karui ir vokiečių okupacijai, Šiauliuose nustojus eiti prieškarinei spaudai, mieste daugiausiai slaptai ir nelegaliai (išskyrus laikraštį „Tėvynė“, vėliau pakeitusį pavadinimą į „Tėviškė“) nuo 1940 iki 1944 m. buvo leidžiami vienkartiniai ir nereguliarūs leidiniai: „Pergalė“, „Kibirkštis“, „Pašvaistė“, „Šiaulių visuomenės akis“ ir kt.

1941 m. balandžio 19 d. pradėtas leisti Šiaulių miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“. Ėjo iki 1941 m. birželio mėn. Iki Antrojo pasaulinio karo buvo išleisti 9 numeriai.

1941 m. liepos 6 d. pasirodė Šiaulių miesto ir apskrities lietuvių aktyvistų organo laikraštis „Tėvynė“ (red. V. Pauža, S. Miglinas). Nuo 1942 m. liepos mėnesio vokiečių okupacinės valdžios įsakymu laikraštis „Tėvynė“ pavadintas „Tėviškė“ (leistas iki 1944 m. liepos mėn.)

1943–1944 m., vokiečių okupacijos laikotarpiu, Šiauliuose buvo leidžiami pogrindžio laikraščiai: „Į laisvę“, „Lietuva“, „Laisvės kovotojas“ ir kt. Laikraštis „Laisvės kovotojas“ kartu su laikraščiais „Lietuvos Judas“, „Lietuva“ ir „Į laisvę“ sudarė antinacinės rezistencijos lietuviško pogrindžio spaudos pagrindą Šiauliuose ir apskrityje.

1943–1944 m. Šiauliuose išleisti du solidūs „Varpų“ tomai (red. Kazys Jankauskas).

Po antrosios sovietų okupacijos 1944 m. rugsėjo 10 d. buvo atnaujintas „Raudonosios vėliavos“ laikraščio leidimas. 1944–1950 m. jis buvo leidžiamas kaip LKP Šiaulių miesto ir apskrities vykdomųjų komitetų organas, todėl tapo sovietinės ideologijos leidiniu.

Sovietmečiu Šiauliuose buvo leidžiami įvairių įmonių, gamyklų, įstaigų ir organizacijų vienkartiniai ir daugiatiražiai laikraščiai „Ateistas“, „Ežys“, „Energetikas“, „Jaunasis technikas“, „Šiaulių ryšininkas“, „Žydrasis ekranas“, „Fotonas“, „Vairas“, „Statyba“, „Arka“, „Elnietis“ ir kt.

Keičiantis visuomenės gyvenimui, aktyvėjant kultūriniam ir politiniam judėjimui mieste, Šiauliuose keitėsi ir masinių informacijos priemonių turinys ir pobūdis – pradėta leisti periodiką, kuri reiškė ne vienos, o įvairių partijų, visuomeninių judėjimų, atskirų asmenų nuomonę, bandyta ieškoti dialogo tarp skirtingų požiūrių ir įsitikinimų žmonių.

1988 m. liepos 27 d. (nuo Nr. 148 (10 401) buvęs laikraštis „Raudonoji vėliava“ pakeitė pavadinimą į „Šiaulių naujienos“. Laikraštis nebeleidžiamas nuo 2022 m. sausio 1 d.

1988 m. spalio 15 d. pasirodė Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos leidinys „Krivūlė“ (nuo 1989 m. spalio – „Savaitės krivūlė“).

1989 m. spalio 16 d. Šiauliuose įkurta „Varpų“ almanacho redakcija. Pirmasis atnaujinto almanacho „Varpai“ numeris pasirodė 1989 m.

Nuo 1988 m. Šiauliuose buvo leidžiama vienkartinių ir neperiodinių laikraščių, kurių leidėjai buvo įvairios visuomeninės draugijos ir organizacijos, taip pat miesto įmonės ir įstaigos.

Nuo 1989 m. rugsėjo iki 1991 m. balandžio mėn. Šiauliuose buvo leidžiamas „Nelabai įdomus mūsų momentas“ (tarpukariu Šiauliuose ėjo „Įdomus mūsų momentas“). Nuo 1989 m. rugsėjo iki 1991 m. Šiauliuose ėjo leidinys „Grožis, jėga, sveikata“ ir kt.

Spauda Šiauliuose, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę

Laisvėjant spaudai, silpnėjant cenzūrai, o paskui ją visai panaikinus, į Šiaulių periodikos sferą pradėjo skverbtis demokratijos idėjas ir laisvosios rinkos santykius skleidžiantys leidiniai. Nuo 1990 m. mieste leisti įvairių įmonių ir visuomeninių organizacijų, draugijų vienkartiniai ir periodiniai laikraščiai, dienraščiai ir žurnalai.

1990–1993 m. savo laikraščius Šiauliuose leido didesnės miesto gamyklos, įstaigos ir organizacijos: „Žydrasis ekranas“ (televizorių gamykla „Tauras“), „Vairas“ (dviračių ir variklių gamykla), „Elnietis“ (Šiaulių odos ir avalynės gamybinis susivienijimas „Elnias“), „Statyba“ (Šiaulių statybos trestas), „Energetikas“ (Šiaulių elektros tinklai), „Maistas“ (Šiaulių mėsos kombinatas) ir kt.

1990 m. lapkričio 20 d. išėjo pirmasis regioninio laikraščio „Šiaulių kraštas“ numeris (vyr. red. V. Vertelis). V. Vertelis iki šiol yra ilgiausiai Šiauliuose dirbantis laikraščio vyriausiasis redaktorius.

1990–1997 m. Šiauliuose buvo leidžiami šie laikraščiai ir žurnalai: „Po pietų“, „5 minutės“, „Bendrovė“, almanachas „Šiaurės Lietuva“, „Express kontaktas“, „Savivaldybės žinios“, savaitraštis „Aušros alėja“, „Titnagas“, „Prizmė“, „Dievui, Tėvynei, Artimui!“ ir kt.

Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, Šiauliuose toliau buvo leidžiami laikraščiai, žurnalai, almanachai, įvairių įmonių ir organizacijų periodiniai, neperiodiniai ir vienkartiniai laikraščiai ir kiti spaudos leidiniai.

Nuo 2002 iki 2009 m. leistas Šiaulių elektroninis laikraštis „EtaŽinios“ – pirmasis tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje. Dar buvo leidžiami šie spaudos leidiniai: „Park@s“, „Parketas“, „Mes“, „Savaitė“, „Šiaurės kryptis“, „Krašto žinios“.

2004 m. gegužės 28 d. UAB „Telerena“ pradėjo leisti savaitraštį „Šiauliai plius“.

Nuo 2009 m. VšĮ „Šiauliai plius“ leidžiamas pirmasis internetinis naujienų portalas Etaplius.lt Šiaulių regionui. Laikraštis perėmė Šiaulių apskrities ir miesto informacinio internetinio portalo www.siauliai.info.lt funkcijas. 2009 m. Verslo laimėjimų parodoje portalo komanda pelnė „Metų paslaugos“ apdovanojimą. 2010 m. novatoriškos žiniasklaidos konkurse „Nomedia 2010“ naujienų portalas Etaplius.lt apdovanotas už interaktyvumo didinimą ir skatinimą, didžiausią pažangą regioninėje žiniasklaidoje.

2016 m. gegužės 20 d. pakeistas savaitraščio „Šiauliai plius“ pavadinimas į „Etaplius“ (Nr. 626). Laikraštį nuo 2004 m. gegužės 28 d. leido VšĮ „Šiauliai plius“: kartą per savaitę – penktadieniais, (nuo 2016 m. savaitraščio vyr. redaktorė – Oksana Laurutytė). Savaitraštis platinamas Šiauliuose, Kuršėnuose, Radviliškyje, Joniškyje, Kelmėje ir Naujojoje Akmenėje.

Gyvename spaudos naikinimo ir sunykimo laikotarpiu

Pastarajį dešimtmetį ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje toliau stebimas laikraščių ir žurnalų sumažėjimas. Ši tendencija išlieka iki šių dienų. Gyvename spaudos naikinimo ir sunykimo laikotarpiu. Kaskart vis išgirstame, kad Lietuvoje nustojo eiti vienas ar kitas laikraštis, žurnalas arba jie persikelia į socialinius tinklus. Mums, skaitytojams, belieka tikėtis, kad spaudos stygių pakeis socialiniai tinklai, televizija, radijas, internetas, feisbukas ir kitos socialinės medijos.

Atsiradus kompiuteriams, išmaniesiems telefonams, ir daugeliui spaudos leidinių persikėlus į internetą, feisbuką, socialinius tinklus, žurnalistika pasikeitė, tapo judresnė, operatyvesnė ir kartu atitrūkusi nuo kasdienybės ir realybės. Ji lyg pasiekiama, lyg čia su mumis, lyg ir nutolusi į interneto ar socialinių tinklų erdves. Tiesa, dabar nebereikia belstis į redakcijos duris ar siųsti atsiliepimus, straipsnius popieriniais laiškais. Užtenka elektroniniu paštu ar kitomis išmaniosiomis priemonėmis atsiųsti žinutę, komentarą ar bet kokį atsiliepimą iš bet kokios pasaulio vietos. Tačiau, nepaisant to, žurnalistika turėtų būti atsakingesnė, jautresnė, labiau įsigilinusi ir suvokianti nūdienos aktualijas, problemas, gebanti ištirti įvykio arba reiškinio esmę, o ne bet kaip ir paviršutiniškai dauginanti informaciją ar skelbianti nepatikrintą sensaciją.

Laikraštinei žiniasklaidai atėjo blogi laikai. Išaugo laikraščių, žurnalų ir kitų spaudos leidinių kainos, sumažėjo jų tiražai ir periodiškumas, ypač regionuose. Tačiau tai turbūt iš vargo, nes trūkstant lėšų, negavus paramos, leisti laikraštį ar žurnalą dažniau šiandien tapo sudėtinga ir brangu. Dabar tiek respublikinė, tiek regioninė spauda keliasi į internetą, įvairius tinklaraščius, feisbuką, socialinius tinklus... Ar nuo to geriau skaitytojui? Nemanau, bet laikas parodys.

Šiauliuose dabar leidžiamas tik Šiaulių apskrities ir miesto laikraštis „Šiaulių kraštas“, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos žurnalas „Aušros alėja“, literatūros almanachas „Varpai“ ir dar vienas kitas miesto mokslo įstaigos ar organizacijos laikraštis, informacinis biuletenis ar metraštis. Ar tai gerai? Manau, kad ne. Tokiam, apie 100 tūkst. gyventojų skaičiuojančiam miestui, tai aiškiai per mažai. Ir tai tik parodo žemą mūsų miesto kultūros ir spaudos lygį. Tai tikras, negailestingas spaudos badas ir informacijos sausra mieste.

Tenka apgailestauti, kad spaudos likvidavimo procesas palietė ir „Etaplius“ savaitraštį. Nuo šiandien jis nustojo būti leidžiamas laikraščio pavidalu. Simboliška, kad paskutinis „Etaplius“ laikraštis išleidžiamas tokiu numeriu – 1101, vos ne 111 skaičiumi – t. y. trumpasis pagalbos numeris, skirtas humanitarinei pagalbai teikti. Tai „Etaplius“ savaitraščio gulbės giesmė. Laikraštis, gyvavęs daugiau kaip 21-erius metus, palieka savo skaitytojus. Gaila. Buvome įpratę prie jo, smalsiai ir nekantriai laukdavome „Etaplius“ kiekvieną penktadienį. Linkime šio laikraščio kolektyvui visokeriopos kloties, rasti savo vietą spaudos, informacijos ir komunikacijos pasaulyje.

La­bai svar­bu, kad Šiau­liuo­se dau­giau kaip prieš 115 me­tų pra­si­dė­jęs spau­dos ke­lias nuo „Žo­džio“ iki „Etap­lius“ ne­pra­ras­tų sa­vo gy­va­vi­mo. Be­lie­ka ti­kė­tis, kad spau­da, kaip ir kny­ga Šiau­liuo­se ne­bus pa­mirš­ta. Prieš­ka­ry­je bu­vo sa­ko­ma, kad tik „lau­ki­nis ne­skai­to laik­raš­čių“.