„Šiau­lių nak­tys“ ne­ša švie­są, ar­ba Gy­ve­ni­mas džia­ze

„Šiau­lių nak­tų“ me­tu ne­ti­kė­to­je erd­vė­je – ša­lia Dai­lės ga­le­ri­jos bu­vu­sios par­duo­tu­vės „Bu­ra­ti­nas“ lan­guo­se re­gi­me šiau­lie­čio fo­to­me­ni­nin­ko Ri­čar­do Dai­li­dės pa­ro­dą „Gy­ve­ni­mas džia­ze“, ku­ri at­sklei­džia mū­sų džia­zo is­to­ri­ją.

Tuometė milicija sučiupo ir tardė

Šiaulietis fotomenininkas R. Dailidė fotografuoja jau šeštą dešimtmetį. Įamžina miestus, žmones, nieko nerežisuoja, dirba reportažiniu metodu, jis tarsi seklys ar žvalgas. Gimsta ne vienas nuotraukų ciklas, bet labiausiai fotomenininkas džiaugiasi ciklu „Gyvenimas džiaze“. Gal todėl, kad jo paties gyvenimas susietas su muzika. R. Dailidė dainavo garsiajame Šiaulių bigbende, kuriam vadovavo V. Masionis, buvo pakviestas į filharmonijos ansamblį „Vilniaus aidai“ (vad. T. Saldauskas), tapo daugybės estrados festivalių, tarp jų – ir garsiųjų „Vilniaus bokštų“, prizininku.

Fotografijos ciklo ištakos – 1966 m., kai Ričardas fotografavo konkurso „Kauno pavasaris“ dalyvius. Tai buvo daugiau populiarios muzikos festivalis, tačiau ėmė ryškėti ir puikūs džiazo atlikėjai, pavyzdžiui, Klaipėdos ansamblyje „Žėrutis“ (vad. T. Kareckas), Vilniaus statybos tresto ansamblyje (vad. P. Jaraminas) ar Vilniaus geležinkelio kultūros rūmų orkestre (vad. J. Cijūnėlis). Po „Prahos pavasario“ „Kauno pavasariui“ teko keisti pavadinimą ir vėliau jis vadinosi „Gintarine triūba“, kurio koncertus R. Dailidė irgi amžino.Ištisa istorija, kaip Ričardas fotografavo Rygoje koncertuojantį Džanį Morandį. Fotomenininkas prieš koncertą pasikalbėjo su solistu, gavo jo leidimą fotografuoti, tačiau tuometė milicija jį sučiupo, nusivežė į poskyrį ir kol ištardė, išsiaiškino, koncertas baigėsi. Į Šiaulius fotomenininkas grįžo paryčiais. Nors kitą dieną jautėsi labai pavargęs, visgi vėl išsiruošė Rygon. Tas vakaras buvo laimingesnis.

Sovietmečiu džiazas buvo iššūkis sistemai

Fotografuoti džiazą nėra lengva. Trūksta šviesos, ribotas priartėjimas prie atlikėjo, tad pagauti trokštamą kadrą itin sunku. Atrodo, pavyko, bet pažvelgi į įamžintus kadrus ir nusimeni – viskas ne taip, kaip norėjai.

Jei reiktų R. Dailidės nuotraukas apibūdinti dailės terminais, tai drąsiai galima jas vadinti ekspresionistinėmis. Viskas judesyje ir dargi, atrodo, girdi muziką bei net skiri, kur klasika, svingas, kur avangardas.

Sovietmečiu džiazas buvo iššūkis sistemai. Galima išskirti tris džiazo mūsų krašte etapus: pirmosios nepriklausomybės laikotarpio, sovietmečio ir dabartinės nepriklausomybės. Jei kas nors anuomet nugirsdavo, kad konservatorijoje groji džiazą, galėdavo iš jos pašalinti. Vėliau iš Maskvos atkeliavo šiek tiek šviesesnės direktyvos – grokit, nes tai engiamų tautų išsivadavimo muzika.Grupių „Čikaga“ bei „Kraujas, prakaitas ir ašaros“ išpopuliarintą džiazroką Lietuvoje tuoj ėmė groti Kauno bigbendas „Oktava“, vadovaujamas M. Tamošiūno, ir filharmonijos kolektyvas „Nemuno žiburiai“, kuriam vadovavo L. Šaltenis, o vėliau – V. Voronovas.

Džiazas simbolizuoja laisvę

Nuo 1980-ųjų į džiazo festivalius kviečia Birštonas. 1987 m. prasidėjo kasmetis „Vilnius Jazz“, po to festivaliai Kaune, Klaipėdoje, bigbendų festivalis Šiauliuose ir t. t. Džiazo atlikėjai pristatomi Nacionalinei premijai. Tad dabar viskas paprasčiau. O apie anuomečius džiazo muzikantus ir tos muzikos gerbėjus galima drąsiai pasakyti, jog džiazas tada buvo sakralu. Džiazas simbolizuoja laisvę, todėl lietuvius puikiai galima vadinti laisvės troškusia tauta, nes čia išaugo tiek puikių džiazo atlikėjų ir šios muzikos gerbėjų.

R. Dailidė nepraleido nė vieno Birštono džiazo festivalio, skubėdavo į įvairius Lietuvos ir užsienio miestus, dargi Niujorką, kur tik vykdavo džiazo žvaigždžių pasirodymai. Lietuvos džiazo istoriją kuria jo nuotraukos. Pavyzdžiui, garsiojo GTČ (V. Ganelinas, V. Tarasovas, V. Čekasinas) išlikę nedaug nuotraukų, todėl Ričardo, o jis šį kolektyvą fotografavo ne kartą, turi didelę vertę. Reikšmingas ir anksti mus palikusio M. Tamošiūno įamžinimas.

Ričardo nuotraukose regime mūsų džiazo korifėjus: P. Vyšniauską, V. Labutį, L. Šinkarenką, R. Grabštą, P. Jaraminą, V. Grubliauską, N. Maliukevičiūtę, A. Gotesmaną... Jei visus paminėjus, susidarytų ilgas sąrašas. Jų nuotraukos eksponuojamos šioje parodoje –
visa XX a. antrosios pusės ir šio amžiaus mūsų džiazo panorama. Visi fotomenininko pagauti dažnai netikėtai scenoje ar besiruošdami jon žengti. Ne veltui R. Dailidė vadinamas Lietuvos džiazo metraštininku.

Sako, pasiklausius džiazo, iš širdies išgaruoja visas joje susikaupęs „brudas“. Nors sakyti „klausytis džiazo“ gal ir nėra teisinga, gal reikėtų tarti „dalyvauti džiaze“.

XX amžiaus „muzikos Dievas“ Džonas Koltreinas apie džiazą yra pasakęs: „Elation, Elegance, Exaltation“ („Pakilumas, Grakštumas, Susižavėjimas“). Ką bepridursi?! Nebent tai, kad šie jausmai užplūsta ir žvelgiant į R. Dailidės nuotraukas, kur kiekvienas kadras byloja apie jo meilę džiazui.