Šiaulių meras susitiko su geto vaikais

Šių metų liepą sukaks 75 metai nuo Šiaulių žydų geto likvidavimo. Šiaulių miesto meras Artūras Visockas susitiko su Šiaulių žydų bendruomenės atstovėmis, kurias galima vadinti tikrais geto vaikais. Stebuklingai pabėgusios nuo tragiškos lemties, tuomet mažametės mergaitės užaugo lietuvių šeimose. Moterys daug pasakojo apie ypač sudėtingą ir žiaurią to meto situaciją, kuri turėjo ne tik savo budelius, bet ir didvyrius.

1944 metų liepos viduryje buvo likviduotas Šiaulių getas. Tai skaudžiai istorijos datai paminėti įvairūs renginiai Šiaulių žydų bendruomenėje organizuojami nuo pat metų pradžios. Artėjant sukakčiai, Šiaulių miesto meras susitiko su Šiaulių miesto žydų bendruomenės atstovais: Josifu Buršteinu, Ida Vileikiene ir Romualda Každailiene. Abi moterys – buvusios Šiaulių geto kalinės – su Artūru Visocku pasidalijo itin skaudžia savo gyvenimo patirtimi. Tuo metu dar visai mažos mergaitės patyrė didžiausius genocido baisumus, tačiau iš likimo abi gavo dovaną – galimybę išgyventi. Jau garbaus amžiaus sulaukusios moterys dabar gali pasidžiaugti šeimomis, vaikais, anūkais ir net proanūkiais, o tada jos neteko visko, kas brangiausia.

Ida Vileikienė pasakojo, kad ji ir gimė gete. Esą mama sugebėjo nuslėpti nėštumą ir sėkmingai paauginti mažylę. Kaip pavyko pasprukti iš geto, moteris neatsimena – tuo metu jai dar net nebuvo trejų metukų. Iš pasakojimų žino, kad tėtis ją perdavė nepažįstamiems žmonėms įdėjęs į pagalvę. Mergaitės kraitis – kelios šeimos nuotraukos ir dokumentai. Mažąją Idą priglaudė nepažįstama lietuvių šeima, kurioje ir taip augo keli vaikai. Vaikystėje atsimena daug nepritekliaus, bet užtat pavyko išvengti tėvų lemties. Juos kartu su šimtais likusių gyvų geto žydų išvežė į garantuotą mirtį koncentracijos stovykloje. Idos Vileikienės globėjams Adolfui ir Zofijai Staškams paskirti Lietuvos ir Izraelio valstybių apdovanojimai. Ponia Ida su vyru užaugino dukrą, turi anūką.

Trimis metais vyresnei Romualdai Každailienei iš geto pavyko pasprukti, kai ji buvo penkerių. Tėvas ją apmuturiavo skudurais ir pakišo po šiaudais iš geto išvažiuojančiame vežime. Šiam pabėgimui padėjęs ir vienas vokietis. Romualdą priglaudė Šiaulių rajone gyvenusi Žilinskų šeima. Mergaitės gelbėtojas pasiturintis ūkininkas Kazimieras Žilinskas savo šeimoje ir taip augino 6 vaikus. Šiuo metu Šiaulių miesto savivaldybės administracijos darbuotojas Visvaldas Žilinskas kaip tik ir prižiūri senelio sodybą, kur kadaise nuo vokiečių slėpėsi Romualda.

Visvaldas Žilinskas sako, kad senelis Kazimieras – labai aktyvus visuomenininkas, tarpukario Lietuvos laikais jis buvo Šiaulių apskrities tarybos narys. Savo namų didžiausią kambarį buvo paskyręs pradžios mokyklai, o vėliau nuosavame sklype pastatė ir visiškai naują mokyklos pastatą. Visvaldo nestebina senelio sprendimas priglausti vokiečių persekiojamą mergaitę, esą Kazimieras Žilinskas buvęs tikrai drąsus žmogus, ir taip į getą kartas nuo karto nuveždavo malkų iš savo miško ar maisto produktų iš ūkio.

Kol vokiečiai neatsitraukė, Romualda buvo įkurdinta Žilinskų sodybos pirtelėje, toliau nuo pašalinių akių. Turėdama tik vieną tėvų vestuvinę nuotrauką, Romualda ir augo pas Žilinskus, vėliau baigė medicinos ir prekybos mokslus, ištekėjo. Užaugino dukrą, dabar jau džiaugiasi dviem anūkėmis, o neseniai sulaukė ir proanūkio.

Josifas Buršteinas sako, kad žydus gelbėję lietuviai ne veltui dabar sulaukia net dviejų valstybių apdovanojimų. Žmonės, karo metu slėpę žydus ar apsiėmę globoti iš geto išneštus vaikus, labai rizikavo ne tik savo, bet ir savų šeimų likimais. Nacistai be gailesčio mirtimi baudė tokius gelbėtojus.

Po nuoširdaus pokalbio kabinete žydų bendruomenės atstovai su meru kartu aplankė ir buvusio žydų geto vartus žymintį paminklinį akmenį. Josifas Buršteinas papasakojo apie geto teritoriją, varganas gyvenimo sąlygas mediniuose barakuose, alinantį darbą odų gamykloje ir sistemingą geto kalinių naikinimą.

„Galimybė betarpiškai pabendrauti su tragiškų to meto įvykių liudininkais padeda geriau suprasti, kokius beprasmius žiaurumus teko patirti žydų tautai. Antrojo pasaulinio karo laikotarpį iš viso galima vadinti vienu baisiausių istorijos etapų: žydų genocidas, per 50 milijonų žuvusiųjų karo veiksmuose ir dar pokario trėmimai. Vienintelė šviesa, kad tuo sunkiu etapu radosi supratingų ir užjaučiančių žmonių, savo gyvybėmis rizikavusių vardan kitų. Šiandien mes juos drąsiai galime vadinti didvyriais“, – po susitikimo su geto vaikais kalbėjo meras Artūras Visockas.