Šiaulių krašto tautodailės kūrėjų portretai (III): Pranciškus Miežis

Angelo muziejus tęsia straipsnių ciklą apie Šiaulių krašto tautodailininkus siekiant viešinti jų sukurtus darbus, saugomus Angelo muziejaus fonduose. Straipsnius rengia Rytis Milkintas.

Pranciškus Miežis gimė 1940 metais Beinoraičių kaime, Pakruojo rajone. Baigęs mokslus, ilgus metus Vilniuje dirbo statybos darbų vykdytoju.

Pirmąjį savo darbą - lazdą tėvui, Pranciškus Miežis išdrožė daugiau kaip prieš šešis dešimtmečius: tėvas ilgą laiką saugojo lazdai tinkamą medžio gabalą tikėdamasis, kad medžio meistryste susidomės nors vienas iš sūnų ir tokiu būdu bus tęsiama giminės tradicija. Pranciškus Miežis yra trečios kartos medžio meistras. Jo tėvas ir senelis pasigamindavo visus reikalingus medžio rakandus ir baldus, o senelis (iš mamos pusės) Antanas Palepšaitis statė trobas.

Po pirmojo medžio drožinio, skirto tėvui, sekė ir kiti kūriniai - kamerinio dydžio skulptūros. 1992 metais iš sostinės kūrėjas atvyko į Pakruojo rajone esantį Dvariškių kaimą, kuriame, kaip Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, gavo sklypą dirbtuvėms pasistatyti. Pasistatęs dirbtuves, Pranciškus didelę dalį savo kūrybinio laiko skiria monumentaliems kūriniams: lauko skulptūroms, kryžiams, koplytstulpiams.

Monumentaliuosius kūrinius medžio skulptorius kuria vasaros metu lauke, o kamerinio dydžio skulptūroms skirtas laikas - žiema. Kūrėjas noriai dalyvauja regioninėse ir respublikinėse tautodailės parodose, medžio drožėjų pleneruose, seminaruose. P. Miežis dalyvavo medžio drožėjų seminaruose Pakruojyje, Kuršėnuose, Raseiniuose, Pasvalyje ir kt. Įvardintų plenerų metu ir pagal įvairių savivaldybių užsakymus sukūręs daug monumentalių skulptūros darbų papuošti miestų ir miestelių viešąsias erdves. 2020 metais už kūrybiškumą, liaudies meno tradicijų puoselėjimą, aktyvų savo veiklos pristatymą, Pakruojo vardo garsinimą bei geranorišką dalinimąsi patirtimi apdovanotas Pakruojo rajono savivaldybės padėkos ženklu.

Pranciškus Miežis labai produktyvus kūrėjas - viename iš jo sodybos pastatų (rastinėje piramidėje) akys gėrisi ne tik iš skirtingų erdvių žvelgiančiomis skulptūromis, bet dar didesnį įspūdį sukuria įspūdingi kiekiai skulptūrų maketų. Kai kurie iš maketų jau sulaukė antro kūrėjo rankos prisilietimo ir pavirto monumentaliaisiais kūriniais, tačiau nemaža dalis maketų dar tik laukia savo eilės, kada kūrėjas išskaptuos įstabių matmenų skulptūras. Pranciškaus skulptūrų įvairovė labai plataus spektro - nuo tradicinės sakraliosios skulptūros žanro iki fantastinių būtybių ar net skulptūrinių grupių. Jos labai išraiškingos išieškotomis formomis (prieš droždamas skulptūrą, kiekvienai iš plastilino nulipdo modelį, kad geriau būtų galima išspręsti akademinių proporcijų aspektus), naudojama daug dekoratyvių detalių, tačiau mažai ornamentikos. Autorius pateikia tvirtą nuomonę skulptūrų ornamentikos tema. Kūrėjas teigia, kad formas turi diktuoti pats medis ir menininko poreikis ieškoti naujovių: "Kiek galima kartoti tuos pačius ornamentus?".

Dar vienas skulptoriaus Pranciškaus kūrybos bruožas - kuo realistiškesnis žmonių figūrų vaizdavimas, suteikiant joms individualumo ir gyvumo. Šį kūrėją galima priskirti prie inovatyvių skultūros tradicijų tęsėjų, atradusių savitą braižą ir interpretuojančių tradicijas ir taip įsiliejančių savo darbais į Lietuvos medžio skulptūros panoramą.