Šiaulių kelio į Vasario 16-ąją ženklai (I d.)

Šiaulių miesto paminklai, pastatai ir gatvės įgauna naują amplua, kai apie juos pasakoja gidas Giedrius Gaidamavičius. Juk toli gražu ne visi šiauliečiai žino, kad kadaise Zubovų rūmuose buvo įsikūrusi slapta lietuviška biblioteka, Dvaro gatvėje veikė dvi tautinį sąmoningumą formavusios draugijos, kad Šiauliuose apstu kitų, kelią į Nepriklausomybės atkūrimą žymėjusių „orientyrų“.

Šiauliai – vienas iš pagrindinių nelegalios spaudos platinimo centrų

Su G. Gaidamavičiumi aš ir būrelis šiauliečių susitinkame prie Šiaulių turizmo ir informacijos centro, nuo kurio kiekvieną šeštadienį išžygiuoja skirtingų žinių pasisemti trokštanti grupelė bei jų gidas. „1918 m. vasario 16-ąją buvo paskelbtas Nepriklausomybės aktas, kuriuo remiantis atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Kitąmet minėsime šios gražios datos šimtmetį, o jos nebūtų be tautinio sąjūdžio arba tautinio atgimimo, kuris vyko XIX–XX a. sandūroje. Taigi šiandien pabandysime savo vaizduotėje atkurti XIX–XX a. Šiaulius ir pažiūrėti, koks buvo jų kelias į Vasario 16-ąją“, – ekskursiją trumpai pristato G. Gaidamavičius ir pakviečia keliauti Senojo miesto parko link.

Ten mus pasitinka Dalios Matulaitės skulptūra „Aušra“, prie kurios gidas prašo trumpam stabtelėti. Ne be reikalo: apie 1863 m. Lietuvoje vykusį sukilimą, uždraustą lietuvišką spaudą ir knygnešių žygdarbius istorijos vadovėliuose skaitė visi. Tiesa, juose greičiausiai nebuvo paminėta, kad Šiauliai XIX a. antrojoje pusėje tapo vienu iš pagrindinių nelegalios spaudos platinimo centrų.

„Vienas iš svarbiausių momentų nelegalios spaudos platinime – lietuviškos periodikos pasirodymas. Pirmasis lietuviškas periodinis leidinys lietuvių kalba – laikraštis „Aušra“, kurį leisti sumanė Jonas Basanavičius, o į leidybinę veiklą įsitraukė žmonės, susiję su Šiaulių kraštu: Jonas Šliūpas, vienu metu tapęs laikraščio redaktoriumi, Juozas Miliauskas-Miglovara, Petras Vileišis, Adomas Dambrauskas-Jakštas, Matas Slančiauskas ir kt. Bendradarbiavusiųjų su „Aušra“ atminimui 2003 m. ir ši rusvo švediško granito skulptūra „Aušra“ buvo atidengta“, – pasakoja G. Gaidamavičius.

Grafai Zubovai: nuo priešų iki tautinių vedlių

Pasak gido, tiek jo įdėmiai besiklausantys ekskursantai, tiek nebylioji „Aušra“ dabar stovi ant kadaise grafams Zubovams priklausiusių žemių: „Vienas iš Zubovų giminės atstovų, Platonas Zubovas, vienas iš Zubovų giminės atstovų, buvo Rusijos imperatorės Jekaterinos II favoritas. Už aktyvią veiklą žlugdant Abiejų Tautų Respubliką, Jekaterina II P. Zubovui XVIII a. pab. „įteikė“ dovaną – Šiaulių ekonomijos žemes su Šiaulių miestu. Tiesa, netrukus Šiauliai tapo nepriklausomu valstybinio pavaldumo miestu, tačiau visos žemės aplink Šiaulius priklausė Zubovams.“

Įdomu tai, kad P. Zubovas vykdė Lietuvai ne itin palankią politiką, o jo brolio palikuonys Dmitrijus ir Vladimiras Zubovai atvirkščiai – buvo aktyvūs tautinio atgimimo veikėjai. „Lietuva jiems buvo savas kraštas, su Rusija siejo tik kilmė. Broliai Zubovai talkino knygnešiams, padėjo slėpti knygas. Slaptavietės būdavo įvairios, pavyzdžiui, „Gubernijos“ alaus daryklos, kuri priklausė Zubovams, sandėliai. Draudžiamą spaudą savo ruoštu gabendavo alaus statinėse, nes Zubovams priklausiusių karietų žandarai stabdyti nesiryždavo, o jei ir sustabdydavo, griežtų sankcijų netaikydavo. Zubovų iniciatyva taip pat buvo steigiamos pradinės mokyklos, o jų dvaruose veikdavo slaptos mokyklos su lietuvių kalbos mokymu“, – aiškina gidas ir mosteli į pro medžių šakas baltuojantį pastatą – Zubovų rūmus.

Iš pradžių biblioteka, vėliau – politinis klubas

Už poros minučių jau stovime šių rūmų papėdėje. Paaiškėja, kad XIX a. juose net tris kartus lenkėsi Rusijos carai, tačiau tikroji pastato garbė slypi ne kilmingų valdovų viešnagėse. „Šiuose rūmuose veikė slapta lietuviška bibliotekėlė su 3000 knygų, o 1902 m. Vladimiro Zubovo, miesto inteligentijos atstovų Kazimiero Venclauskio, Stasio Lukauskio ir kt., fabrikanto Nuroko iniciatyva antrajame rūmų aukšte buvo įkurta pirmoji visuomeninė viešoji biblioteka Šiauliuose. Šioje bibliotekoje kurį laiką dirbo Jonas Jablonskis“, – pasakoja G. Gaidamavičius.

Pirmojo pasaulinio karo metais Zubovų rūmuose veikė Vokiečių karinis štabas, po Nepriklausomybės atkūrimo, 1918 m. lapkritį, rūmuose buvo pradėtas organizuoti Politikos klubas.

„Lietuvos nepriklausomybė atkurta demokratiniais pagrindais, o nuo demokratijos neatsiejamos politinės diskusijos, politinių partijų įvairovė. Klube buvo diskutuojama apie tuometes aktualijas, svarstoma, ką gi daryti su naujai atkurta Lietuvos nepriklausomybe. Į politikos klubą rinkosi daugiau kairiųjų pažiūrų atstovai: „liaudininkai“ ir socialdemokratai“, – pastebi G. Gaidamavičius, tačiau ideologinę pusiausvyrą ekskursijos metu pažada išlaikyti. „Sužinosite ir tą vietą, kurioje rinkdavosi dešiniųjų pažiūrų atstovai“, – šypteli jis bei nurodo kitą ekskursijos stotelę – Šiaulių centrinį paštą.

Į visuomenės sąmonę – per teatrą ir muziką

Žygiuojant pašto link, G. Gaidamavičius prašo atkreipti dėmesį į judrią Dvaro gatvę ir ten išdidžiai stovintį Šiaulių apygardos teismą. „Parkas, rūmai – ne vieninteliai grafų Zubovų paveldo objektai miesto centre. Teismo pastatas XVIII a. iškilo kaip grafų arklidės, kurios prarado funkciją, kuomet Zubovai išsikėlė iš Šiaulių į aplinkinius dvarus. Tuomet arklidėse įsikūrė su teismu susijusios institucijos, tarpukariu – apygardos teismas, kuris veikia iki šiol“, – paaiškina jis.

Kai sustojame Šiaulių centrinio pašto pavėsyje, gidas atskleidžia, kad senieji Dvaro gatvės pastatai slepia dar daugiau istorijų.

„Tautinio atgimimo laikotarpiu Dvaro gatvėje veikė dvi draugijos: Varpo draugija ir Šv. Juozapo darbininkų draugija. Varpo draugija buvo įkurta 1908 m., į jos veiklą įsitraukė kairiųjų, liberaliųjų ir progresyviųjų politinių pažiūrų atstovai: jau minėtasis Kazimieras Venclauskis, Vaclovas Bielskis, Antanas Povylius ir kt. Iš pradžių draugija buvo įsikūrusi nedidelėse patalpose dabartinio pašto teritorijoje, nes pats paštas iškilo tarpukariu – iki tol tai buvo privačios valdos. Vėliau draugija persikėlė į erdvesnes patalpas Dvaro gatvėje. Šioje gatvėje taip pat veikė Šv. Juozapo darbininkų draugija, tačiau jos pastatai neišlikę. Ir jeigu prie „Varpo“ draugijos jungėsi daugiau kairiosios minties šalininkai, diskutavę politiniame Zubovų rūmų klube, tai Šv. Juozapo darbininkų draugijoje rinkosi dešiniųjų pažiūrų atstovai, „krikdemai“, – sako G. Gaidamavičius.

Nepaisant to, kad draugijų ideologijos skyrėsi, jų veikla iš esmės buvo panaši. Abi draugijos netgi turėjo teatro trupes, chorus ir tai, pasak gido, buvo vienas geriausių būdų auklėti plačiąją visuomenę, ugdyti jos patriotiškumą ir tautinę sąmonę.

„Į „Varpo“ draugijos teatrinę veiklą įsitraukė K. Venclauskio žmona – Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis – politiko Vytauto Landsbergio senelis. O Šv. Juozapo darbininkų draugija, anot Pelikso Bugailiškio, surengė pirmąjį slaptą lietuvišką spektaklį Šiauliuose“, – dėsto gidas.

Kaip matote, veiksmo Šiauliuose XIX–XX a. sandūroje netrūko. Kodėl, sužinosite kitame „Etaplius“ savaitraščio numeryje, su G. Gaidamavičiumi aplankę dar daugiau Vasario 16-osios paminklų.