Šiau­lių ge­tas (I d.)

Iki Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro Šiau­liuo­se gy­ve­no vie­na skait­lin­giau­sių Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­nių. 1902 m. Šiau­liuo­se gy­ve­no 9 847 žy­dai (71 pro­c. mies­to gy­ven­to­jų). Ar­ti­nan­tis kai­ze­rio ka­riuo­me­nei (1915 m.), dau­gu­ma žy­dų pa­si­trau­kė į Ru­si­ją. Pa­si­bai­gus ka­rui, di­de­lė da­lis Šiau­lių žy­dų vėl su­grį­žo į gim­tą­jį mies­tą.

Šiauliuose rezidavo įvairios vokiškos įstaigos

Nepriklausomoje Lietuvoje Šiaulių žydai gyveno aktyvų profesinį, kultūrinį ir politinį gyvenimą. Vietos žydai turėjo savo profesines sąjungas, bankus, politinių partijų skyrius, maldos namus ir religines mokyklas, gimnazijas, bibliotekas, vaikų darželį, ligoninę bei kt. įstaigas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Šiauliuose gyveno apie 6 500–8 000 žydų.

Per 1941 m. birželio 14 d. trėmimus sovietai iš Šiaulių ištrėmė 202 žydus.

Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, dalis Šiaulių žydų bandė trauktis į Rusiją. Vokiečių kariuomenė Šiaulius užėmė 1941 m. birželio 26 d. Sovietai iš Šiaulių pasitraukė be didesnio pasipriešinimo. Užimant miestą, žuvo 4 vokiečių kariai, 11 lietuvių antisovietinių partizanų ir 51 civilis asmuo. Pirmomis karo dienomis į rytus pasitraukė apie 1 000 žydų. Dalis nespėjusiųjų pasitraukti vėl sugrįžo į Šiaulius.

Netrukus prasidėjo nacių valdžios skatinami žydų persekiojimai. Vokiečiams užėmus Šiaulius, buvo atkurta lietuvių administracija ir policija. Į buvusias tarnybos vietas sugrįžo daug buvusių A. Smetonos laikų valdininkų ir policininkų.

Šiaulių apskrities viršininku vokiečių pradžioje buvo Ignas Urbaitis (šias pareigas ėjo iki 1941 m. rugpjūčio 5 d.). Šiaulių miesto burmistru tapo Juozas Naujalis (juo buvo iki 1941 m. liepos 5 d.), po to jį pakeitė Petras Linkevičius. Jo pavaduotojais buvo paskirti Vaclovas Gedvila ir Antanas Stankus. Pastarasis tapo ir „žydams tvarkyti įgaliotiniu“ (šias pareigas ėjo iki 1942 m. vasario 1 d.).

Šalia lietuvių administracijos Šiauliuose rezidavo įvairios vokiškos įstaigos: karo komendantūra (1941 m. rugpjūčio mėnesį jos funkcijas perėmė apygardos komisaras), slaptoji karo lauko policija, operatyvinės grupės A būrys Nr. 2 (vėliau jo funkcijas perėmė vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) Šiaulių skyrius). Žydų žudynėms Šiaulių mieste ir apskrityje iš pradžių vadovavo minėtojo operatyvinio būrio Nr. 2 vadas hauptšarfiureris Werneris Gottschalkas.

Kužių miške šaudė vokiečiai

Pirmieji masiniai Šiaulių žydų areštai buvo įvykdyti 1941 m. birželio 30-ąją, liepos 1-ąją ir 5-ąją dienomis. Tarp suimtųjų buvo ir dvidešimt žymesnių Šiaulių miesto bendruomenės žydų (taip pat ir vyriausiasis rabinas Aharonas Bakštas).

Iš suimtųjų buvo tyčiojamasi, atimami vertingesni daiktai. Įkaitais paimti žymesnieji Šiaulių žydai buvo laikomi miesto kalėjime iki 1941 m. liepos 11 d., o po to buvo sušaudyti už tariamą pasikėsinimą į vokiečių karius. Dar iki geto įsteigimo buvo sušaudyta apie 1 000 Šiaulių žydų.

Pirmosios Šiaulių žydų žudynės buvo įvykdytos 1941 m. birželio 29 d. Kužių miške. 1941 m. vasarą, apytikriais duomenimis, čia buvo nužudyta keli tūkstančiai Šiaulių ir apskrities žydų bei kitų tautybių (lietuvių, rusų) komunistų ir komjaunuolių. Liudininkų parodymais, Kužių miške šaudė vokiečiai.

Nuo 1941 m. liepos mėn. netoli kelio Šiauliai–Radviliškis (7 km nuo Šiaulių, šalia Pročiūnų kaimo) naciai sunkvežimiais atveždavo Šiaulių kalėjime įkalintus žydus ir sovietinius aktyvistus bei juos čia šaudydavo. 1944 m. šioje vietoje buvo atkastos 8 didelės duobės, kuriose buvo rasti 732 nužudytųjų palaikai. Pročiūnų kaimo gyventojo Rakausko parodymais, žmonės dažniausiai buvo šaudomi dienos metu šautuvais ir automatais. Šaudė vokiečių saugumo policijos ir SD darbuotojai.

1941 m. rugsėjo mėnesį šalia Bubių kaimo (15 km nuo Šiaulių) masiškai buvo šaudomi Šiaulių žydai. Aukos buvo atvežamos sunkvežimiais. Iš viso buvo atvežta 10 sunkvežimių. Tikslus nužudytųjų skaičius nėra žinomas.

Žudynės paprastai prasidėdavo po pietų ir tęsdavosi iki sutemų. Prieš sušaudymą žydai buvo išrengiami, mušami ir nuvaromi prie duobių. Liudininkų parodymais, šaudymui vadovavo vokiečių karininkai, tačiau žudynėse dalyvavo ir vadinamieji baltaraiščiai (pagalbiniai policininkai). Sušaudyta buvo keli šimtai žmonių.

1941 m. rugsėjo 7–15 d. Gubernijos miške, Normančių eiguvoje, buvo šaudomi iš Šiaulių atvežti žydai: vyrai, moterys ir vaikai. Vietinių gyventojų parodymais, iš viso buvo atvežti 25 dideli sunkvežimiai, kuriuose galėjo tilpti apie 40 žmonių. Aukas atveždavo ir geltonos spalvos keleivinis autobusas.

Šaudymai vykdavo po pietų apie 15–16 val. Šaudydavo lietuviai baltaraiščiai. Žudynes prižiūrėdavo vokiečių kariškiai. 1944 m. lapkričio mėn. žudynių vietoje dirbusi sovietų ypatingoji komisija atkasė keturias duobes. Jose buvo rasti lavonai su šautinėmis žaizdomis galvose. Komisijos nuomone, čia galėjo būti nužudyta apie 1 000 žmonių.

Įpareigojami nešioti geltonos spalvos Dovydo žvaigždę

Ypač aktyviai Šiaulių žydai buvo žudomi 1941 m. rugsėjo pradžioje. Yra žinoma, jog rugsėjo 7 d. ltn. Romualdo Kolokšos vadovaujamas būrys suėmė 47 žydų vaikų namų auklėtinius su dviem auklėtojais. Suimtieji buvo nuvežti į mišką ir sušaudyti.

Rugsėjo 13 d. į getą įsiveržę policininkai suėmė dalį senelių ir išvežė juos sušaudyti. Paskutinės didesnės žydų žudynės 1941 m. buvo įvykdytos gruodžio 8–15 d. Apygardos komisaro H. Gewecke’s bei vokiečių saugumo policijos ir SD vado įsakymais buvo suimti ir sušaudyti 72 kaimuose dirbę Šiaulių žydai. Sušaudė Kuršėnų, Stačiūnų, Radviliškio ir Pakruojo policininkai.

Išlikę 1941 m. rudens statistiniai duomenys liudija Šiaulių žydų mažėjimą. 1941 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulių miesto savivaldybė pranešė Šiaulių apygardos komisarui, jog mieste gyvena 36 200 gyventojų (lietuvių 30 801, žydų – 5 034). 1941 m. lapkričio mėn. Šiaulių savivaldybė informavo apygardos komisarą, jog mieste gyvena 39 678 gyventojai (35 000 arijų ir 4 674 žydai).

Lygiagrečiai areštams ir šaudymams buvo vykdoma teisinė žydų diskriminacija. Iš žydų palaipsniui buvo atimamos pilietinės teisės ir turtas. Dar iki žydų geto įsteigimo buvo paskelbta žydų registracija. Visi miesto žydai privalėjo registruotis miesto savivaldybėje (Gaisrininkų g. 3). Registraciją buvo numatyta įvykdyti nuo 1941 m. liepos 19 d. iki 1941 m. liepos 22 d. 20 val.

Besiregistruojantys žydai privalėjo su savimi turėti asmens tapatybę įrodančius dokumentus. Už nesiregistravimą pagrasinta bausmėmis.

1941 m. liepos 18 d. Šiaulių miesto burmistras, susitaręs su vokiečių karo komendantu Konovskiu, išleido skelbimą žydų reikalu. Skelbime buvo pranešama, jog karo pradžioje iš Šiaulių pabėgusiems žydams draudžiama sugrįžti į gimtąjį miestą. Sugrįžtantiesiems pagrasinta suėmimu. Visi Šiauliuose gyvenantys žydai be lyties ir amžiaus skirtumo buvo įpareigojami nuo 1941 m. liepos 20 d. ant kairiosios krūtinės pusės nešioti geltonos spalvos Dovydo žvaigždę. Žydams leista vaikščioti gatvėmis ir rodytis viešose vietose nuo 6 iki 20 val.

Uždrausta naudotis kitų tautybių asmenų darbu

Geto steigimu Šiauliuose okupacinė valdžia pradėjo rūpintis 1941 m. liepos pirmoje pusėje. Tuo metu Šiaulių miesto burmistro P. Linkevičiaus pavaduotojas Antanas Stankus buvo paskirtas įgaliotiniu žydų reikalams. Nurodymus organizuoti mieste getą davė Šiaulių miesto vokiečių karo komendantas.

Organizuodamas geto steigimą ir žydų perkėlimą į getui skirtus rajonus, A. Stankus pasitelkė miesto žydų bendruomenės autoritetus. Buvo įsteigtas žydų komitetas, kuris kartu su lietuvių valdžia sprendė žydų perkėlimo klausimus. Žydų komiteto nariais buvo Mendelis Leibavičius (automobilių ir motociklų parduotuvės savininkas), Beras Kartunas (prekybininkas) ir Faivelis Rubinšteinas (dirbtuvių savininkas).

1941 m. liepos 18 d. Šiaulių burmistro skelbime nurodomos žydų perkėlimo į getą sąlygos. Visi miesto ribose gyvenantys žydai privalėjo persikelti į Šiaulių savivaldybės nurodytas vietas. Tvarkingam persikėlimui užtikrinti Šiaulių miesto butų skyrius kartu su žydų bendruomenės atstovais privalėjo nustatyti persikėlimo sąlygas, tvarką ir eigą.

Persikėlimo eigą prižiūrėti turėjo Šiaulių vokiečių karo komendantas ir miesto bei apskrities lietuvių policijos pareigūnai. 1941 m. liepos 18 d. skelbime nurodyta, jog žydai privalo persikelti į Žagarę ir Šiaulių priemiestį „Kaukazą“. Šiose vietose gyvenantys ne žydų tautybės asmenys gavo teisę išsikelti į kitas miesto dalis.

Šiauliuose turintys nekilnojamojo turto žydai privalėjo tą turtą likviduoti, pirmiausia su Žagarėje nekilnojamąjį turtą turinčiais ir iš ten išsikelti norinčiais lietuviais. Nekilnojamojo turto likvidavimui bei pasikeitimui tarpininkauti pavesta Šiaulių savivaldybės butų skyriaus specialiajam biurui. Nustatyta tvarka nerealizuotas nekilnojamasis turtas turėjo pereiti Savivaldybės žinion. Žydams taip pat buvo uždrausta naudotis kitų tautybių asmenų samdomu darbu.

(Tęsinys kitame nr.)

Dr. Arū­nas Bub­nys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius