Šiaulių dailės galerijoje atidarytos trijų menininkų parodos

Rugpjūčio 13 d. Šiaulių dailės galerijoje vienu metu atidarytos trys labai skirtingos savo raiška parodos - Antano Šerono tapybos paroda "Rakandai", Jono Vaicekausko skulptūrų ir poezijos paroda "Šlėga" ir Dalios Gasienės grafikos kūrinių paroda "Kai atsiveria durys į niekur", papildyta jos mokytojo Petro Rakštiko tekstais. Atidžiau įsižiūrėjus vis dėlto galima atrasti svarbių dalykų, vienijančių visus autorius. Tai dėmesys detalei, atminčiai, laikui ir pasakojimo svarba.

Antanas Šeronas apie savo kūrinių parodą sako taip: "Kiekvieno žmogaus laiko pojūtis skirtingas. Tačiau bet kokiu atveju jis paveikus – keičia ne tik žmonių suvokimą, papročius, tačiau ir daiktus. Seni rakandai, jų likučiai į šias drobes sugulė kaip iš vaikystės miražų ateinantys prisiminimai. Stiprią įtaką parodos darbams padarė prisiminimai iš to laiko, kuomet gyvenau kaime. Atsiminti šiuos rakandus, įsijausti į jų laiką padeda ne tik senų kaimiškų interjero tradicijų elementai, bet ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenamoji vieta, kitos vietos. Aukšto ir palėpių kronikų cikle fiksuojamos būtent palėpių rakandų sankaupos ir jų fragmentai. Dūlėjantys daiktai yra labai išraiškingi, kiekvienas turi individualią, nepakartojamą savo istoriją. Kiekvienoje kompozicijoje ieškoma tik toms detalėms, akimirkos pojūčiams svarbiausio spalvinio sprendimo, viena ar kita paletės spalva pabrėžiant reikšmingiausias palėpių radinių detales. Ant aukšto paliktų daiktų ir rakandų istorijos smagios ne tik tapybinio kontempliavimo požiūriu. Jos įdomios ir antropologiniu aspektu. Kyla klausimų, ką ir kodėl žmonės kaupia ir kartais dešimtmečiams palieka dulkių karalystėje. Visi parodos darbai – ne tik daiktų, bet ir ritualų, kvapų, spalvų ir jausmų perteikimas kasdienybės vaizdiniais, o ši natiurmortiška kasdienybė ir kviečia stipriau išgyventi sustojusio laiko įspūdį, apskritai geriau pajausti kiekvienam savitą laiko ritmą. Kviečiant sugrįžti prie lietuviškosios kultūros bei kasdienybės tradicijų, vieno ar kito gyvenimo ištakų, keliamas ir lietuviškosios tapatybės klausimas.

Jono Vaicekausko paroda vadinasi „Šlėga“. "Mano krašte, tai nuo vaikystės žinomas žodis, tiesa, labiau kaimietiškas. Reiškia jis paprastą ir dažnai naudojamą ūkio padargą – didelę tvoklę, neretai reikalingą kuolams sukalti.
Jeigu dar yra tokių, kurie žiemai patys pasiraugia kopūstų, tai turėtų naudotis kažkuo panašiu kopūstams rauginimo inde sumušti. Paprastas rąstigalis su paliktu storgaliu ir nutašytu, pritaikytu rankoms paimti kotu. Kalimui galimas ir toks, kokį aš čia rodau, variantas. Tiek vienas, tiek kitas galėjo kažkada būti naudojami gal ir kitiems tikslams. Yra užrašyta tokia mįslė: „Meška bėga – juoda šlėga lieka“. Tai reiškia gaisravietę – išdegintą plotą. Išdegusį – sunaikintą plotą. Tai susieja šitą žodį su naikinimu. Nieko nuostabaus – smogiamasis instrumentas, o smūgis, kaip žinia, dažnai siejasi su agresija ir naikinimu. Priešus reikėjo naikinti. Kažkada, kuokomis, vėzdais, kai kur, matyt, vadintais ir šlėgomis. Jau pats žodžio skambesys veda prie sunkaus smūgio vaizdinio.Taip atsikrausčiau aš, po penkerių metų, šiam kartui su visa šlėga į Dailės galerija, nors ne ką dailaus pasiūlydamas pamatyti. Tiesa, beveik visi objektai jau buvę kasmetinėse Šiaulių menininkų parodose, bet sudėjus į krūvą, susidaro toks nelinksmas vaizdas. Dabar aš ir nesu optimistas. Didesniąją mano gyvenimo dalį buvau labai entuziastingai vedamas į „šviesų komunizmo rytojų“, dabar, dar smagiau – į „globalizmo rojų“. Toks rytojus, iš teisybės, mums reiškia vieną – sunaikinimą." - taip savo parodą pristato Jonas Vaicekauskas.

Dalia Gasienė nėra profesionali menininkė, tačiau jos grafikos kūriniai atskleidžia ypatingai savitą ir beribį Dalios pasaulį. Tai jau kažkas daugiau, negu menas. Tai kelionė amžinybės labirintais, pasąmonės tuneliais, plaukimas pomirtinėmis upėmis ir maudymasis kitų planetų šaltiniuose.

Dalia Gasienė pasakoja apie savo kūrybą: „Piešinys tarsi žinia iš Visatos, piešimo metu susiderini, susilieji su gamtos, žemės, dangaus, stichijų vibracijomis. Idėjos, vizijos regėjimai , pojūčiai ateina naktį kartais net po kelias iš karto, atsikeli užsirašai arba nusipieši ką matei, nes atsibudusi ryte neprisimenu, lyg kas ištrintų. O kai raižau, svarbiausia turiu idėją ir ji po truputį lipdosi, o jeigu buvo vizija, tai ją nusipiešiu spontaniškai. Įdomu būna kelionėse - pajusti tos vietovės dvasią, energiją, susipina laikmečiai, kiekviena linija ateina iš skirtingo paralelinio pasaulio. Dėl to kiekviena kompozicija skirtingai rutuliojasi, viena nupiešiu per 1-2 dienas, o kitą per kelias savaites“.

Kviečiame aplankyti parodas, jos veiks iki rugsėjo 3 d.