Šiaulių dailės galerija kviečia į dviejų jaunųjų menininkų parodų atidarymus

Balandžio 28 d. – gegužės 14 d. Šiaulių dailės galerijos (Vilniaus g. 245) antrame aukšte veiks Egidijaus Godliausko tapybos paroda „Šventojo elnio nužudymas“, o pirmame aukšte – Živilės Minkutės instaliacijų paroda „Nertis iš kailio“. Parodų atidarymai vyks balandžio 28 d., ketvirtadienį, 17.30 val.

Egidijaus Godliausko tapybos paroda „Šventojo elnio nužudymas“

Egidijus Godliauskas – Joniškyje gyvenantis tapytojas, kuris kūryboje nevengia įvairių socialinių, nūdienos aktualijų. Tarsi erkė, įsisiurbusi į odą ir savo seilėmis mažinanti jaučiamą aukos skausmą, jį neutralizuodama, taip ir menininkas siekia neskausmingai dirginti žiūrovą. Priklausomai nuo žiūrinčiojo būsenos, kūrybos siunčiamas krūvis veikia skirtingai, kartais – nesupranti, kad į tave ką tik buvo suleista nuskausminanti medžiaga, verčianti nesitraukti nuo kūrinio, sustoti ir įsižiūrėti.

„Paveikslas „Ponas Trampas“ buvo tarsi lūžis mano kūryboje, nuo kurio vis dažniau pradėjau tapyti paveikslus man aktualiomis temomis. Parodoje eksponuojami pastarųjų metų kūriniai. Temos, kurias tapiau prieš kelis metus vis dar aktualios ir šiuo nestabiliu laikotarpiu tampa vis aktualesnės. Žodžio laisvė man be galo svarbi. Neįsivaizduoju, kad galėčiau savo kūrinius demonstruoti autoritarinėje valstybėje, kur varžomos ne tik žodžio, bet ir žmogaus laisvės. Šiaulių dailės galerijoje demonstruojamu darbų ciklu kviečiu susipažinti su mano vidinio pasaulio kova.“ – Egidijus Godliauskas.

Parodoje pristatomos autoriaus abstrakcijos, Joniškio peizažai ir portretų serija.

Živilės Minkutės instaliacijų paroda „Nertis iš kailio“

Živilė Minkutė – jaunosios kartos menininkė. Instaliacijoje kūrėja kvestionuoja kūną kaip neišvengiamybę, kaip santykių tinklą su kitais, su aplinka ir pačiu savimi. Būtent pastarasis dažnai būna sudėtingiausias, atsiskleidžia kaip nesibaigiantis kūrimo ir perkūrimo procesas, kaip nuolatinė įtampa ir atotrūkis tarp savo kūniškos realybės ir siekiamybės, kylančios iš vidaus ar neišvengiamai į mus plūstančių vaizdinių.

Anot menininkės, bandydami priartėti prie savęs, o tiksliau vaizdinio apie save, kūną keičiame, modifikuojame, įspaudžiame jame įvairiausius ženklus: tatuiruotėmis, auskarais, rūbais, šukuosena pasakojame istorijas apie save, komunikuojame vertybes ir identitetą, nukreipiame kitų dėmesį į tam tikras kūno dalis ar jas tiesiog maskuojame. Tai tam tikras kontrolės savo kūne atspaudimas, estetinis judesys nuo universalaus link išskirtinio (nuo tiesiog kūno iki mano kūno).

Menininkė apverčia šią ašį – pasitelkdama kūną kaip grafikos klišę, kuria iš pirmo žvilgsnio abstrakčias, tačiau pilnas atpažįstamų formų, odos faktūrų monotipijas, o skenerio pagalba užfiksuotus kūno vaizdus jungia į trijų minučių trukmės video. Minimalistinis, pulsuojantis vaizdas priartina žiūrovą prie ritualitiško, performatyvaus proceso, kuris kalba apie realų prisispaudimą visu kūno plotu ir suvokimą, kad čia tu ir, kad taip ir bus.

Nertis iš kailio yra ne tik apie kūniškas patirtis, bet ir apie bandymą nutrinti medijų ribas, naujai prakalbinti grafiką ir ją kvestionuoti pasitelkiant skaitmenines fiksavimo priemones. Tuo pačiu ekspozicija skatina apmąstyti vyraujančius idealaus kūno, grožio kulto stereotipus.