Šiau­lių bul­va­ro ak­cen­tų slap­tos po­teks­tės ir keis­ti įžei­di­mai

Šiau­lių bul­va­rą puo­šian­tys rek­la­mi­niai ak­cen­tai – 1976-ai­siais mies­to cent­rą per­kir­tu­sio pės­čių­jų bul­va­ro puoš­me­nos. Bul­va­rą puoš­ti su­ma­nęs tuo­me­tis mies­to vy­riau­sia­sis dai­li­nin­kas Vi­lius Pu­ro­nas ne­bi­jo sa­ky­ti: me­ni­nes rek­la­mas ga­mi­no ne tik me­ni­nin­kai, bet ir fab­ri­kų ce­chų dai­li­nin­kai-api­pa­vi­da­lin­to­jai. Taip at­si­ra­do „Ba­tas“, „Kny­ga“, „Gy­va­tė“, „Kep­tas par­šiu­kas“, „Dvi kregž­dės“.

„Dvi kregždės“ pardavinėjo šeimyninę laimę

1980 m. bulvare, netoli buvusio jaunavedžių salono, buvo įkurdintas meno kūrinys „Dvi kregždės“. Jo autorius – dailininkas, metalistas Henrikas Orakauskas.

Dabar mažai kas beatmena, kad tie salonai buvo ypatingas reiškinys besituokiančio tarybinio jaunimo gyvenime. Sovietmečiu tik rajonų centruose buvo įkurtos tokio pobūdžio įstaigos. Jose būdavo galima nusipirkti patalynės, kvepalų, padoresnį kostiumą, batus, baltą suknelę nuotakai, aukso žiedus. Tik reikėjo pateikti santuokų rūmų išduotą pažymėjimą apie užregistruotą sumanymą tuoktis.

H. Orakauskas nusprendė pavaizduoti dvi jaunavedes kregždes, tupinčias ant lizdelio, nors ne kregždiško, tačiau turinčio jaukų vitražinį langelį, už kurio naktį spingsėdavo raudona lemputė. Kregždinas kregždei snape tiesia širdį, primenančią ant grandinėlės tabaluojantį kišeninį laikrodį.

Įdomu tai, kad pradinis sumanymas buvo ant stulpo pakabinti varinę lentelę su iškaltu kukliu tekstu: „Čia galima nusipirkti šeimyninę laimę.“ Miesto vadovai įžiūrėjo per didelę fantastikos dozę ir neleido lentelės pritvirtinti.

Dar viena įdomybė – kūriniui atsidūrus bulvare, per pusmetį iš kregždino buvo pavogta tabaluojanti širdelė. 2001 m. akcentą restauravus, širdelė vėl buvo pagaminta ir metalo plastikos kūrinys tapo pilnas. Dabar jis tebestovi toje pačioje vietoje, tapęs juvelyrinės parduotuvės paveldėta nuosavybe.

„Vėžys“ – pirmoji antireklama visoje Sovietų Sąjungoje

Bulvare esančio reklaminio akcento „Vėžys“ metalinės dalies autorius taip pat yra dailininkas H. Orakauskas, o spalvotos emalės autorė – Liucija Brazaitė. Ji rūpestingai perpiešė pakelio dekorą ir šriftą mašinų dažymo emale, išdžiovino karštu būdu „Šiaulių autoserviso įmonėje“.

Pasak V. Purono, šį akcentą galėtume priskirti ne reklamos, o antireklamos sričiai, nes akcentu įspėjama, kad rūkyti pavojinga, kad rūkymas sukelia vėžį. Ši socialinė reklama net įkurdinta buvo tam tinkamoje vietoje – šalia rūkalų kiosko.

Meniniame akcente esantis cigarečių pakelis – sovietmečiu populiariausios cigarečių rūšies „Kastytis“ kopija. Šios cigaretės dabar beturi vien muziejinę vertę ir seniai nebegaminamos.

Šiuo metu akcentas yra perkeltas ties Vilniaus 138-uoju namu. Vėjas, liūtys ar sniegas, o jis stovi kaip naujas, dvigubai pergyvenęs garantinį laikotarpį.

Kur dingo „Rublis“?

1978-aisiais bulvare buvo įkurdintas „Rublis“. Jo autorius – skardininkas Piotras Šaripovas. Šis meistras dirbo Zoknių karinėje aviacijos remonto gamykloje.

„Miesto KP komitetas (rodos, su mano pritarimu) buvo įpareigojęs karinę gamyklą mieste pastatyti vaizdinės agitacijos stendą „Laikykime pinigus taupomojoje kasoje“. Jis turėjo stovėti prie Valstybinės taupomosios kasos, todėl karinio dalinio politrukai, gūžtelėję pečiais, linktelėjo galvomis. Akcento autorius niekada nebuvo dirbęs meninių darbų, o gamykloje buvo „visų galų meistras“. Užduotį įvykdė preciziškai: rūpestingai padidino ir iškalinėjo metalo rublį, pakeitęs datą akcento pagaminimo metais“, – prisimena V. Puronas.

Beje „Rublio“ gaminimo technologija buvo panaudota išties aviacinė: medelis suvirintas iš duraliuminio strypų, vamzdelių bei plokštelių ir anoduotas taip, kaip buvo padengiami naikintuvai.

1991 m., paskelbus nepriklausomybę, akcentas buvo nuimtas, nes buvo su TSRS herbu. Šiuo metu jis yra „Aušros“ muziejaus fonduose.

„Paršelis“, kuris nenorėdamas vis įžeidinėdavo valdžią

1980 m. bulvare atsirado varinis „Keptas paršas“. Jo autorius H. Orakauskas sukūrė dekoratyvinę skulptūrėlę, vaizduojančią keptą paršiuką variniame dubenyje, apkabinėtame dešrų kirbine. Burnoje paršiukui buvo numatyta kažką įdėti – nikeliuotą obuolį ar nikeliuotus lapus, tačiau sumanymas nebuvo galutinai įvykdytas ir burna pasiliko tuščia.

Pasak V. Purono, šis metalo plastikos akcentas turėjo pirmtaką, padarytą iš vario, schematinį ir grubų. Paršas gulėjo dideliame „bliūde“, iškėlęs keturias kojas kaip strampus ir iš tolo daugiau priminė statinę, bet ne kepsnį.

Šį kūrinį statyti buvo tyliai atsisakyta, tad Mėsos kombinatas užsakė sukurti kitą „vaizdinės agitacijos akcentą, maisto pramonės tematika“ Šiaulių eksperimentinėje įrenginių gamykloje. „Paršiuką“ pagamino H. Orakauskas, kūrinys buvo sumontuotas Vilniaus gatvėje.

Kokiais 2002 m. buvo nutarta aptrūnijusį stulpą nuimti, o keptą paršą sumontuoti ant skardinio stulpo Vilniaus–Tilžės g. sankryžoje, šalia Fotografijos muziejaus pastato.

Viskas būtų puiku, jei ne vieta ir orumas. „Suskambo, subirbė skambučiai iš Specialiųjų tyrimų tarnybos. Moteriškas balsas piktinosi, kad kepto paršo užpakalis atsuktas tiesiai į jos langus – tas ją žeidžia, ypač jos orumą. Tuojau pat nusukti! Rekonstrukcijos autoriai kreipėsi į mane: ką daryti? Man buvo dar kebliau. Į pietus paršo užpakalio atsukti buvo negalima todėl, kad ten – Saulė, kurios vardu vadinasi mūsų miestas. Į šiaurę? Ten Jelgava ir Pernu – du miestai, su kuriais mes lenktyniaujame. Į rytus? Ten – sostinė Vilnius, kaip į sostinę?.. Į vakarus taip pat užpakalio nesuksi, nes ten pajūris, o Palangoje gyvena mano teta Aldona. Kai iš tos poniutės orumo ėmė kvatotis begėdžiai laikraštininkai, paršo užpakalis, kelis kartus pasisukiojęs, sustingo neapibrėžta kryptimi. Šiuo metu jis žiūri į mano buto langus“, – sako V. Puronas.

„Knygos“ slaptoji potekstė

„Knygos“ – tai projektas, kurio vizualizaciją 1978 m. atliko dizaineris A. Jankauskas, projektą gamino Šiaulių namų statybos kombinatas.

Šis akcentas buvo numatytas pastatyti priešais centrinį knygyną Vilniaus gatvėje. Šioje erdvinėje kompozicijoje, kaip ir daugelyje kitų, pasak V. Purono, ypač gerai buvo juntamas „šiaulietiškasis sarkazmas“, turintis kelis suvokimo laipsnius. Juk didesnė tarybiniais laikais leistų knygų dalis buvo ideologinė rašliava, prėskas vanduo. Pompastiškas šūkis („Knyga – žinių šaltinis“) socializmo santvarkos metu skambėjo labai ironiškai.

„Tarp inteligentų buvo populiaru apie tokius leidinius sakyti: „Tie rašeivos vien vandenį pilsto...“ Tam, kad „vandens pilstymas“ taptų akcentu, į kompoziciją įtrauktas ir fontanėlis vandeniui atsigerti“, – paaiškina jis.

Viena projekto knyga buvo su lietuvišku, kita – su rusišku užrašu. Jos pakeltos ant pjedestalo, poetiškai išlinkusi puslapių skarda, o ir artima knygyno kaimynystė iš pirmo žvilgsnio nieko nelaukto nesiūlė – viskas teisėta, aišku, suvokiama ir mokinukui, ir veteranui. Maloni ir galimybė atsigerti šalto vandens fontanėlyje, ypač jei vasara karšta. Intelektualioji žiūrovų dalis slaptąją potekstę atrasdavo pati ir šį atradimą brangindavo kaip savo nuosavybę.

„Šiuo metu naujai restauruotas akcentas atrodo nepriekaištingai, tačiau visiškai nebeturi to dvasinio užtaiso, dėl kurio jis buvo gamintas: sarkazmo, intelektualumo“, – šypteli V. Puronas.

Kapitalistinė kobra iš smaluoto pabėgio

1980-aisiais bulvare atsiradusi „Gyvatė“ – to paties savamokslio skardininko P. Šaripovo antrasis kūrinys. V. Puronas mena, kad ir šis akcentas turėjo kelis kūrybos etapus. Oficialiai jis vadinosi „vaizdinės agitacijos akcentas darbo saugos tematika“.

Gamybinių traumų priežastis tegalėjo atskleisti tik vyr. dailininko eskizas-simbolis „Negirtauk darbo metu!“ Klastinga metalo gyvatė, apsivyniojusi skardinę taurę, – koks begali būti išraiškingesnis poveikis „pijokui“ darbininkui?

„Patys suprantate, kad kiekvienas girtuoklis, apsivyniojęs taurę, – parazitas, žaltys, tikras gyvatė“, – juokiasi V. Puronas.

Kai sumanymo esmei buvo pritarta, P. Šaripovas atnešė vyr. dizaineriui suderinti ir aptarti darbo brėžinius-pasiūlymus. „Visų rankų meistras“ iš smaluoto pabėgio surentė gyvatės ringę, ją apkalė spalvotų metalų detalėmis – įvairių spalvų ir jų atspalvių. Išėjo išties dailus ir preciziškas polimetalų plastikos kūrinys. Meistras jį patupdė ant aliuminio taurės, skardininko-stogdengio gamintos.

Akcentas buvo pastatytas šalia vaistinės, tačiau skardininko gaminta taurė buvo pakeista vario plastikos taure „dėl šventos ramybės“.

Praėjus kokiems aštuoneriems metams, vandalai išrovė gyvatės liežuvį ir nulaužė apatinį gyvatės žandikaulį.

Odininkų miesto batas

„Batą“ iš vario ir aliuminio 1978 m. sukūrė metalistas Algis Vaidila. Meninį akcentą privalėjo gaminti „Elnio“ kombinatas. Akcentą gamino pagal visas to laikmečio odos technologijas ir madą. Štai iš kur ta aukšta platforma – aliuminio padas, žalvario vinimis „prikaltas“. Batraiščiams įmonės darbininkai specialiai susuko trosą iš aliuminio vielų.

„Ir dabar šis metalo plastikos kūrinys tebespinduliuoja ano laikmečio meistrų profesinį sąžiningumą ar amatininkišką saviironiją. Mados pakito, o „Batui“ buvo suteikta antra gyvybė, jis buvo paremontuotas ir savininkų iniciatyva perkeltas prie kitos batų parduotuvės. Tiesa, nebuvo planuota, kad šis metalo plastikos akcentas stovės ilgai. Bate besikondensavusi drėgmė, rūgštys palaipsniui oksidavosi, praėdė duraliumininį padą ir dabar jis prasišviečia iš apačios žiūrint į saulėtą dangų“, – sako pašnekovas.